Net ir po šimto metų ši knyga tebekursto diskusijas bei skatina skirtingų pažiūrų žmones mąstyti apie religinių įsitikinimų įtaką ne tik atskirų individų, bet ir visuomenių, kartų bei civilizacijų gyvenime. Ar tikrai Reformacija ir protestantizmas buvo modernaus kapitalizmo bei šiuolaikinės ekonomikos lopšys? Jei taip, kodėl tai mums, krikščionims, yra svarbu? O gal Maxas Weberis klydo? Ko galime pasimokyti iš jo idėjų ir dėl jų išsivysčiusios diskusijos? Šiame darbe ieškau atsakymų į šiuos klausimus, mėgindamas įsijungti į šią vis nesibaigiančią polemiką.
Maxo Weberio idėjos
Maxo Weberio idėjų esmė glūdi hipotetinėje prielaidoje, jog protestantizmo etika sukūrė sąlygas naujai ekonominei sistemai bei paskatino vakarietiško kapitalizmo atsiradimą, o „kapitalizmo dvasia", įsikūnijusi 16 amžiaus Europos visuomenėje, tapo naujos pasaulinės ekonominės sistemos varomąja jėga. Šis procesas vyko Europoje, protestantizmą išpažįstančiose šalyse (Anglija, Olandija, Vokietija), nors iki tol „požiūris į pasipelnymą kaip į įpareigojantį tikslą sau, kaip į „pašaukimą" prieštaravo doroviniam ištisų epochų jausmui" [1] - ikireformacinė visuomenė buvo ribojama supratimo, jog pelno siekimas geriausiu atveju etiškai indiferentiškas [2] ir yra tik neišvengiama šio gyvenimo dalis.
Pasak Weberio, situacija ima radikaliai keistis su kalvinizmo ir liuteronybės atsiradimu - darbas ir pelno siekimas nebelaikomi gėdingi ar mažiau vertingi nei dvasinė veikla. Martynas Liuteris laikė „visas leistas profesijas vertingas Dievui" [3], nors ir prisilaikė tradicinio požiūrio į ekonominį gyvenimą. Anot autoriaus, be „kalvinizmo Liuterio reikalas nebūtų ilgai gyvavęs" [4], - būtent Jono Kalvino teologijos psichologinis poveikis žmogui (pabrėžiama predestinacijos doktrina) ir išlaisvino „kapitalizmo dvasią". Kalvinas mokė, kad Dievo sprendimo suteikti malonę negali paveikti jokie žmogaus darbai, nes išgelbėjimas yra Dievo dovana. Vis dėlto iškyla tam tikrų išgelbėjimo malonės požymių būtinybė, jog esi išrinktas ir malonė yra suteikta. Geriausiai, pasak kalvinizmo, apie tai paliudija profesinis darbas [5]. Kalvinistas ne tik pats susikuria tikrumą dėl Dievo palaimos [6], bet ir gyvena tam, kad nuolatos didintų Dievo šlovę [7]. Teisingas gyvenimas neužtarnauja išgelbėjimo, bet jį paliudija, patvirtina. „Kalvinizmo Dievas iš saviškių reikalavo ne pavienių „gerų darbų", bet šventumo, tapusio išganingų darbų sistema [8], t.y Dievo šlovę didinančio gyvenimo racionalizavimo.
Racionalizuota ir valdoma vienintelės nuostatos - didinti Dievo šlovę Žemėje - gyvenimo tėkmė nuosekliai veda link savotiškos askezės. „Dievas aiškiai apreiškė savo valią, kad Jo šlovę didina ne dykaduoniavimas ir mėgavimasis, o tik veikla" [9]. „Žmogaus be profesijos" gyvenime trūksta sistemiškumo ir metodiškumo, kurie yra, kaip matėme, būtinas pasaulietinės askezės reikalavimas" [10], - teigia Weberis. Pašaukimas reprezentuoja Dievo valią asmeniui visuomeninėje ir ekonominėje veikloje. Jei kalvinizme, pasak Weberio, Dievo išrinktieji turi galimybę uždirbti, jie privalo tai daryti, o kiekvienas naudą gaunantysis yra vertas visiško etinio pritarimo [11]. Suprantama, kad toks pašaukimo akcentavimas skatino ne tik asketinę darbo etiką, bet ir dirbančiųjų patikimumą, sąžiningumą - taip formavosi naujas gyvenimo būdas, vyko socialinių-ekonominių vertybių perkainavimas.
Be to, Weberis išplečia protestantiškos etikos ribas, tvirtindamas, jog kalvinistiškos ekonomikos bruožai ryškūs ir vėlesniuose protestantiškuose judėjimuose: metodizme (J. Wesley), Moravijos broliuose (N.Von Zinzendorf), puritonizme (R. Backster), menonitų (M. Simons) ir kvakerių judėjimuose (R. Barclay). Autorius įsitikinęs, kad, kartą įsitvirtinusi, modernaus kapitalizmo dvasia gali toliau išaikyti savo vertybes ir be religijos pagalbos - tai iliustruoja utilitarinės Benjamino Franklino etikos pavyzdys (pateikiama Weberio studijos pradžioje). Kapitalizmo užgimimą autorius įžvelgia racionalumo pergalėje prieš tradiciją, o ne vien turto kaupime. Kapitalizmas, pasak autoriaus, tai disciplinuota darbo jėga ir nuolatinės investicijos.
Kritika
Pirmas, dažniausiai pasitaikantis kontrargumentas - Weberis klysta pateikdamas ir interpretuodamas tam tikrus istorinius faktus. Pavyzdžiui, pasak kritikų, jis ignoruoja faktą, jog šiuolaikinis kapitalizmas buvo dar prieš Reformaciją arba ten, kur jos įtaka buvo labai nedidelė (E.Fischoffas, 1944). R.Baintonas teigia, jog Reformacija buvo tik viena iš daugelio kapitalizmo atsiradimo priežasčių (1952). K.Samuelsonas (1957) nors pripažįsta, jog protestantiškos šalys dažniausiai pasižymi stipria ekonomika, nelinkęs sutikti, jog tai yra Reformacijos išdava. Nyderlanduose kapitalizmas įsiviešpatavo anksčiau už kalvinizmą, o ar į Šveicariją jis atėjo tik dėl ten ilgai egzistavusio kalvinizmo, taip pat nelengva įrodyti, mat lygiai taip pat jis suklestėjo ir katalikiškoje Belgijoje. Weberio bandymas skirstyti kapitalizmą į tradicinį (jis neneigia, jog pastarasis gyvavo dar iki Reformacijos) ir modernųjį (šiuolaikinį), suformuotą kalvinizmo, pasak Samuelssono, yra pernelyg dirbtinas. Bet kuriuo atveju, jokių mokslinių eksperimentų šiuo klausimu atlikti neįmanoma, todėl klausimas lieka iki galo neišspręstas [12].
Antras kontrargumentas yra tas, kad Weberis neteisingai supranta kalvinizmą ir puritonizmą - jei reformatoriai mokė kitaip, nei teigia šios idėjos autorius, tai galėjo ir neturėti įtakos šiuolaikinio kapitalizmo užgimimui. Britų mokslininkas R.H.Tawney pastebėjo (1926), kad Weberis daugiaveidę reformuotą krikščionybę sutapatino su vėlyvuoju Anglijos puritonizmu - būtent juo ir remiasi daugelis autoriaus tezių. R.Baintonas savo Reformacijos istorijoje polemizuoja su Weberio puritonams primestu psichologiniu neužtikrintumu dėl savo išgelbėjimo. Jo nuomone, puritoniškas aktyvumas kyla ne iš psichologinio koncentravimosi į save, bet iš teologinio dievocentrizmo (1952). Tai reiškia, kad Dievas yra virš viso gyvenimo ir visuomenės - puritonai jautėsi įpareigoti vykdyti Jo valią užvaldant žemyną, nuverčiant monarchiją, plėtojant verslą ir t.t. Pasak Samuelssono, puritonai nebuvo apsisprendę kapitalizmo atžvilgiu. Jų bendruomenėse buvo verslininkų, todėl pamokslininkai nesmerkė kapitalizmo, nors ir mokė krikščioniško gyvenimo būdo ir pasiturinčiuosius. Kur kas labiau tikėtina, pasak Frey (1998), kad puritonizmas praturtino kapitalizmą, verslą ir ekonominius santykius tarp asmenų moralinės atsakomybės samprata [13].
Trečia, pasak kritikų, Weberis kiek perdeda akcentuodamas protestantiško asketizmo reikšmę kapitalizmui - jis klaidingai interpretuoja ne tik puritonizmą, bet ir patį kapitalizmą. Be abejo, kapitalizmas turi ryšį tiek su disciplina, tiek su kuklumu, tačiau ar tai jau taip svarbu? Juk net sėkmingi Naujosios Anglijos puritonų kapitalistai, pasak Samuelssono, mėgavosi savo darbo vaisiais. Tad vargu ar kapitalizmo dvasią dera susieti su asketizmu [14]. Beje, yra prieštaraujama tam, kaip Weberis interpretuoja ir pritaiko B.Franklino raštus, - pasak Dicksono ir McLachlano, B.Franklinas ragina praktikuoti tam tikras dorybes komercinėje sferoje, o ne moko, kokia turėtų būti protestantiška etika [15].
Tęsiant diskusiją
Nuomonės dėl aptariamų Maxo Weberio idėjų stipriai išsiskiria: vieni jomis žavisi, palaiko ir remiasi, kiti jas aštriai kritikuoja [16]. Nors ir neįmanoma atlikti kokių nors objektyvių mokslinių tyrimų įvertinant Weberio tezių patikimumą, mano manymu, vis besirutuliojanti diskusija yra naudinga ir galinti pagilinti mūsų žinias apie Europos Reformacijos reikšmę šiuolaikinei visuomenei ir įvairiais požiūriais mus praturtinti. Įsijungdamas į šią polemiką, pateikiu keletą savo kuklių įžvalgų ir komentarų.
Pirmiausia žavi pati Maxo Weberio idėja ieškoti sąsajų tarp Reformacijos ir kapitalizmo - manau, kad vien už šios problemos iškėlimą turime būti dėkingi „Protestantiškosios etikos ir kapitalizmo dvasios" autoriui. Be to, dera pastebėti, jog Weberis vengia spekuliacijų ir, kaip dera solidžiam mokslininkui, savo idėjas grindžia gerai pasvertais argumentais, kalba įtikinamai, tad norintiems diskutuoti, tenka atsakingai rinkti žodžius. Pavyzdžiui, manęs visai neįtikino Weberio kritikų teiginiai, esą autorius perdėtai akcentuoja protestantiško asketizmo svarbą modernaus kapitalizmo raidoje. Atvirkščiai, autoriaus argumentai, mano manymu, šioje vietoje yra svaresni ir skatina pritarti nuomonei, jog kapitalizmui pamatus dėjo darbui, t.y. savo pašaukimui atsidavę tikintieji, kad 16 amžiuje vienuolišką askezę keitė profesinis asketizmas, o viduramžišką bodėjimąsi ir gėdijimąsi pelnu pakeitė supratimas, jog pelną pasiekia atsidavę savo profesijai, dalykiški ir sąžiningi žmonės. Be abejo, visa tai darė didelę įtaką ir ekonominėms permainoms.
Tačiau negaliu sutikti su Weberiu, jog kapitalizmą reikėtų taip glaudžiai susieti su predestinacijos doktrina. Būtent čia, man atrodo, autorius klysta ir persistengia tai akcentuodamas. Regis, jog Weberis „užkimba" ant predestinacijos kaip už kalvinizmo „prekės ženklo" masalo teologijos „rinkoje". Predestinacija, mano giliu įsitikinimu, nėra Kalvino mokymo šerdis, bet tik neišvengiama viena iš nuoseklios jo sistematinės teologijos dalių - apie ją labai saikingai reformatorius kalba tik III-jame „Krikščioniškų mokymo pagrindų" tome [17]. Kita vertus, tenka sutikti, kad šią doktriną vėliau labai „išpopuliarino" supralapsarianizmo atstovai ir hiperkalvinistai kovoje su Arminijaus pasekėjais [18]. Ar ši adiaphora tipo (išdrįsiu ją taip pavadinti dėl nesuskaičiuojamų ir bevaisių ginčų ir pykčių dėl jos) doktrina verta tokio sureikšminimo? Taigi Weberio prielaida, jog predestinacija paskatino kalvinistus ir puritonus ieškoti psichologinio nusiraminimo ekonominėje veikloje, lėmusioje kapitalizmo vystymą, man atrodo neįtikima. Todėl, kad individualistinis psichocentrizmas ir susirūpinimas savo išrinkimo patvirtinimo ieškojimais 16-17a. kalvinistinėse bendruomenėse būtų nustelbęs esminę kalvinizmo tiesą - Dievo Suvereno idėją. Mano manymu, būtent ši kalvinizmo nuostata - kad Dievas viešpatauja virš visų dalykų - ir skatino žmones racionalizuotai bei atsakingai žvelgti į savo profesinę bei ekonominę veiklą.
Weberio teorija galėtų būti dar įtikinamesnė jei nebūtų spraudžiama į konfesinius rėmus. Suprantu, kad kaip mokslininkui ir sociologui, Weberiui patogu operuoti konfesinėmis sąvokomis, pavyzdžiui, protestantizmas, katalikybė, liuteronybė, kalvinizmas ir t.t., numanant, kad tuo jau daug pasakyta. Vis dėlto kyla pagrįstų abejonių, kai toks globalinis reiškinys kaip kapitalizmas susiejamas tik su tam tikra konfesija - taip vargu ar įmanoma išvengti tiesos redukavimo ir faktų iškraipymo „įrodinėjamos teoremos" naudai. Ar tikrai protestantizmas skatino kapitalizmą, o katalikybė jį stabdė? Ką apie tokią prielaidą pasakytų katalikiškos kapitalistinės Belgija ir Šiaurės Italija? Pats Weberis įrodinėja, jog „kapitalizmo dvasia" neapsiribojo kalvinizmu ir puritonais, bet sklido ir per metodistus, pietistus, anabaptistus ir kitas protestantiškas konfesijas, nors jų mokymas taip pat skyrėsi. Kas gi skatino „kapitalizmo dvasią" ne tik protestantiškoje, bet ir katalikiškoje terpėje? Gal katalikai geba tik mėgdžioti gerus protestantų atradimus? Manau, kad jei į Reformaciją žvelgsime kaip į dvasinį atsinaujinimą ir sugrįžimą arčiau Dievo žodžio, tikrojo gyvenimo šaltinio, tuomet visos krikščioniškos konfesijos turi galimybę ir potencialą progresyviai veikti visuomenę. Nors „kapitalizmo dvasia" ir buvo „išsūpuota" krikščionybės lopšyje - tuo aš nedvejoju - vis dėlto šių dienų sekuliarus kapitalizmas stipriai nutolęs nuo Kristaus dvasios. Manau, kad neverta priskirti nuopelnų už šiuolaikinės ekonomikos stebuklus (turiu omenyje ne Maxą Weberį, bet entuziastingus jo idėjų interpretatorius) kokiai nors vienai krikščionybės atšakai ar vėl iš jos tikėtis naujos, šįkart stabmeldiško kapitalizmo, reformacijos. Tokiam žygdarbiui vargu ar pajėgi net pati „geriausia" konfesija...
Išvados
Gana plačiai paplitęs (ypač protestantiškuose ratuose) Weberio idėjų apibendrinimas iki teiginio, jog kapitalizmas yra tiesioginis protestantiškos Reformacijos padarinys, nėra patikimas. Tai gerokai perdėta Maxo Weberio tezių interpretacija, nes to negalime istoriškai pagrįsti. Be to, pasak paties Weberio, taip teigti būtų „kvaila ir doktrinieriška". Kita vertus, autorius patvirtina, jog „kapitalizmo dvasia" formavosi ant Reformacijos padėtų pagrindų [19], tad kur kas svarbiau pabrėžti, jog Weberis teigė religinių idėjų svarbą ekonominiam ir socialiniam Europos gyvenimui. Nepaprastai svarbi šio vokiečių sociologo įžvalga ir liudijimas, jog modernaus kapitalizmo vystymesi dalyvavo religinė Reformacijos mintis, o tai reiškia, jog be religijos deramai nesuprasime mus supančio pasaulio kultūros. Tai patvirtina ir istorikė Ingė Lukšaitė: „Reformacija (16 a.) Lietuvos DK buvo sparčiausio kultūros modernėjimo, atsiliepiančio gyvybiškoms kultūros reikmėms, laidas" [20] - net ten, kur protestantiška Reformacija nesuleido gilesnių šaknų (pavyzdžiui, Lietuvoje), jos dėka gimė lietuviška spauda, tapusi lietuviško gyvenimo būdo dalimi, raštas gimtąja kalba, pilnos švietimo sistemos iniciatyvos ir mokyklos ir t.t. [21] „Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia" - tai dar vienas liudijimas, kad „per Kristų į pasaulį ateina nauja „kultūra" ir auga pasakišku greičiu; tai geroji bakterija, galinti išgydyti žmoniją" [22] . Tai guodžia ir stiprina tikėjime.
Naudoti šaltiniai:
Alister E.McGrath, Christian Theology, An Introduction, Blacwell publishing, 2001
Evangelical Dictionary of Theology, edited by Walter A.Elwell, Baker Book House Company, 2005
http://eh.net/encyclopedia/article/frey.protestant.ethic
http://www.csudh.edu/dearhabermas/weberrelbk01.htm
http://eh.net/bookreviews/library/engerman
Ingė Lukšaitė, Reformacija Lietuvos Didžiosioje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje, Lietuvos istorijos institutas, Baltos lankos, 1998
Kevin Vanhoozer, Gerai surežisuotas pasaulis? Ištrauka iš knygos „First Theology: Scripture and Hermeneutics“, vertė Elena Kaminskienė
Krikščionybės istorija, Alma litera, 2000
Max Weber, Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia, Pradai, Vilnius, 1997
(Transkribuota iš kirilicos) Žan Kalvin, Nastavlienije v kristijanskoj vere, tom tretij, kniga III,
Izdatelstvo Rosijskogo Gumanitarnovo Universiteta, 1999
[1] Max Weber, Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia, 61psl.
[2] Ten pat, 61-62 psl.
[3] Ten pat, 69 psl.
[4] Ten pat, 75 psl.
[5] Ten pat, 98 psl.
[6] Ten pat, 101 psl.
[7] Ten pat, 100 psl.
[8] Ten pat, 103 psl.
[9] Ten pat, 140 psl.
[10] Tep pat,144 psl.
[11] Ten pat, 146 psl.
[12] http://eh.net/encyclopedia/article/frey.protestant.ethic
[13] Ten pat
[14] Ten pat
[15] http://www.csudh.edu/dearhabermas/weberrelbk01.htm
[16] Alister E.McGrath, Christian Theology, An Introduction, 473 psl.
[17] Žan Kalvin, Nastavlienije v kristijanskoj vere, tom tretij, kniga III, 375-387 psl.
[18] Krikščionybės istorija, Alma litera, 389 psl.
[19] Alister E.McGrath, Christian Theology, An Introduction, 473 psl.
[20] Ingė Lukšaitė, Reformacija Lietuvos Didžiosioje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje, 559 psl.
[21] Ten pat, 549-559 psl.
[22] Kevin Vanhoozer, Gerai surežisuotas pasaulis? Ištrauka iš knygos „First Theology: God, Scripture & Hermeneutics", vertė Elena Kaminskienė.