fPirmasis šio ciklo straipsnis - „Tarptautinė religijos laisvės ataskaita 2008: Lietuva iš esmės paiso religinių laisvių", dar rengiama tikėjimo laisvės atspindžių Lietuvos teisės sistemoje analizė bei mūsų visuomenės religinės tolerancijos apžvalga.
Europa - krikščioniškos kultūros žemynas. Krikščionybė atėjo į Europą, įsitvirtino joje (kitaip nei Izraelyje ar Afrikoje, iš kur buvo kilusi), peržengė daug etapų: katalikų ir ortodoksų bažnyčios skilimą, tamsiuosius viduramžius, Reformaciją, sudėtingus ir kintančius santykius taip bažnyčių ir politinės valdžios, moderniojo humanizmo įsigalėjimą. Europa nutiesė tiltą krikščionybei toliau į Vakarus. Be to, XX a. didelė senojo žemyno dalis pergyveno socializmo priespaudą, lydimą prievarta kišamos ateistinės ideologijos.
Europos valstybės, kurios priėmė Reformaciją, tačiau nebuvo pavergtos socialistinės ideologijos. Tai tradicinio protestantizmo valstybės - Jungtinė Karalystė, Olandija, Skandinavijos šalys: Norvegija, Švedija, Danija, Islandija ir Suomija. Reformacijos metu šiose šalyse buvo paskelbta valstybinė protestantų bažnyčia.
Kai kuriose tradicinio protestantizmo šalyse (Danijoje, Norvegijoje, Jungtinėje Karalystėje, Islandijoje, Suomijoje) įstatymai iki šiol įteisina valstybinę bažnyčią. 2000 m. Švedijos liuteronų bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės ir valstybinės bažnyčios statusas panaikintas. Po atskyrimo 0,8 proc. sumažėjo šios bažnyčios narių skaičius, taip pat žymiai mažiau krikštijama kūdikių (2006 m. - 65,1 proc. gimusių), mažiau sudaroma bažnytinių santuokų (2006 m. - 48,1 proc. visų santuokų). Šalyse, kuriose išlikusi monarcho institucija (Jungtinėje Karalystėje, Danijoje, Norvegijoje), jis privalo priklausyti valstybinei bažnyčiai.
Jei valstybinė bažnyčia įteisinta, ji yra skatinama, remiama ir išlaikoma valstybės. Islandijoje valstybė savo lėšomis steigia parapijas kiekviename naujame gyvenamųjų namų rajone, dvasininkai yra laikomi valstybės tarnautojais, jiems atlyginama iš biudžeto. Danijoje valstybinė bažnyčia - vienintelė subsidijas gaunanti religinė organizacija. Ši lengvata grindžiama tuo, kad bažnyčiai pavestos civilinės funkcijos (registruoti gimimus, santuokas, mirtis). Bet ši išskirtinė padėtis neskatina religinio priešiškumo. Visuomenė vertina valstybinės bažnyčios instituciją kaip neatsiejamą šalies kultūros, istorijos dalį, sieja ją su Reformacijos metu sustiprėjusiu valstybingumu ir pažanga.
Tradicinio protestantizmo valstybėse (pagal JAV valstybės departamento Religijos laisvės ataskaitą) visos kitos religinės bendruomenės paprastai nediskriminuojamos ir nediferencijuojamos. Valstybė deklaruoja ir diegia toleranciją, ji nėra nusiteikusi priešiškai „netradicinių", naujų religinių bendruomenių atžvilgiu, nėra institucijų „sektų", „kultų" veiklai tikrinti, valstybė nesiekia įvertinti galimos naudos ar žalos visuomenei. Naujų bendruomenių registracija paprastai nesudėtinga, neregistruotoms bendruomenėms nėra apribojimų išpažinti tikėjimą. Registruotos bendruomenės lygiomis teisėmis gali naudotis valstybinėmis mokesčių lengvatomis arba gauti finansinę paramą. Pavyzdžiui, Norvegijoje, Švedijoje valstybės finansinė parama teikiama proporcingai visoms registruotoms bendruomenėms pagal narių skaičių.
Būdinga tai, kad dauguma šių šalių XX. tapo itin sekuliariomis, tikėjimą imta laikyti asmeniniu dalyku, tikėjimo išpažinimas nebesiejamas su priklausymu bendruomenei. Nominaliai krikščionių bažnyčioms (ypač vyraujančiai, valstybinei) gali priklausyti net apie 75 - 90 proc. gyventojų (pvz. Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje, Islandijoje, Suomijoje), tačiau pamaldose dalyvauja tik nedidelė tikinčiųjų dalis. Tradicinio protestantizmo šalyse krikščioniškąsias vertybes pamažu keičia išoriškai kiek panašios humanistinės: tarp jų pabrėžiama pagarba žmogaus pasirinkimui, aukštinama tolerancija, kartais net „perlenkiama lazda". Štai Olandija yra numačiusi griežtas bausmes už „mažumų" diskriminaciją, nesantaikos kurstymą ir žeminimą. Tad krikščionys, viešai skelbiantys Evangelijos požiūrį į homoseksualizmą, gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Šalyse, kuriose įsitvirtino ortodoksinė krikščionybė, panašiai kaip ir tradicinio protestantizmo šalyse vyrauja nacionalinės krikščionių ortodoksų bažnyčios (graikų ortodoksų, serbų ortodoksų, rumunų ortodoksų, rusų ortodoksų Maskvos patriarchato ir pan.), tačiau šios šalys neišgyveno Reformacijos. Tokios Vakarų Europos šalies pavyzdžiu gali būti Graikija. Konstitucija nustato, jog graikų ortodoksų bažnyčia (kuriai priklauso 97 proc. gyventojų) yra vyraujanti bei skelbia, kad kiekvienas pilietis turi teisę pasirinkti tikėjimą. Vyriausybė moka atlyginimus graikų ortodoksų (ir Tarso regiono musulmonų) dvasininkams, finansuoja dvasininkų studijas, padeda išlaikyti pastatus ir teikia mokesčių lengvatas. Jokia kita religinė bendruomenė paramos negauna. Graikų ortodoksų bažnyčia, judėjai ir musulmonai yra vienintelės bendruomenės, kurios įstatymu laikomos „viešaisiais juridiniais asmenimis", jiems leidžiama turėti, naudoti ir valdyti turtą, kreiptis į teismą religinės organizacijos vardu. Kitos religinės bendruomenės gali registruotis kaip „privatūs juridiniai asmenys", kurių nuosavybės teisė bei teisė kreiptis į teismą yra apribotos. Siekdamos registracijos bendruomenės turi įrodyti, kad vadovaujasi „žinomu tikėjimu ar dokrina", nesiekia pelno, yra tinkamos mokyti viešai bei nekenkia moralei ir viešajai tvarkai. „Žinomos religinės bendruomenės" statusą turi Romos katalikai, sekmininkai, metodistai, evangelikai ir Jehovos liudytojai. Tik „žinomomis" pripažintas bendruomenes gina Konstitucija, kitų bendruomenių veikla ribojama. Valstybės įstaigos vilkina bei atsisako išduoti leidimus netgi registruotų bendruomenių maldos namams. Ortodoksų tikėjimo neišpažįstantys asmenys patiria sunkumų karo, policijos ir kitose panašiose valstybinėse tarnybose, norėdami užimti aukštesnes pareigas, jie privalo skelbtis esantys ortodoksai. Šalyje įstatymu draudžiama misionierių veikla. Net vadovėliuose pasitaiko teiginių, nukreiptų prieš kitus tikėjimus. Beveik visi neortodoksų bendruomenių vadovai pranešė, kad jų žmonės patiria diskriminaciją visuomenėje.
Vakarų Europos šalys, kuriose vyrauja katalikybė (pvz. Airija, Austrija, Prancūzija), kur kas mažiau sekuliarios nei tradicinio protestantizmo. Viena pasaulietiškiausių šalių yra Prancūzija, kur iš 55 proc. gyventojų, vadinančių save katalikais, pamaldas reguliariai lanko tik 10 proc. Tuo tarpu Airijoje, kurioje katalikai sudaro maždaug 86,8 proc. gyventojų, mišias kartą per savaitę lanko apie 60 proc. tikinčiųjų, o 5 proc. - kasdien. Maždaug 30 000 Airijos evangelikų (baptistų, sekmininkų, charizmatų) lanko pamaldas kas savaitę. Austrijoje taip pat vyrauja katalikybė (apie 74 proc. gyventojų). Maždaug 21 proc. tikinčiųjų lanko pamaldas nors kartą per mėnesį. (Gali būti, kad viena iš priežasčių, lėmusi aktyvesnį dalyvavimą bažnyčių gyvenime - katalikų bažnyčios mokyme pabrėžiama bažnyčios reikšmė išganymui).
Šioje grupėje yra šalių, deklaruojančių tikėjimo laisvę, tačiau įvedusių religinių bendruomenių diferenciaciją ir ribojimus. Pavyzdžiui, Austrijoje religinės bendruomenės įstatymu suskirstytos į tris grupes: pripažintos religinės bendrijos (jų pripažinimas siekia net XIX a. - tebegalioja 1874 m. priimtas „Bažnyčių pripažinimo įstatymas"), konfesinės religinės bendruomenės, ir asociacijos. Daugiausia privilegijų turinti kategorija - religinės bendrijos, kurios turi valstybinės įstaigos statusą. Valstybė privalo finansuoti šių religinių bendrijų programas, joms leidžiama dėstyti tikybą valstybinėse mokyklose, valstybė finansuoja tikybos dėstymą, o taip pat privačias šių bendruomenių mokyklas. Jos turi teisę užsiimti viešosiomis veiklomis, kurios yra draudžiamos šio statuso neturinčioms bendruomenėms. Yra trylika pripažintų religinių bendrijų, tarp jų Austrijos metodistų bažnyčia. 1998 m. priimtas įstatymas pratęsė pripažinimą religinėms bendrijoms bei įvedė kiekybinius reikalavimus šio statuso siekiančioms bendrijoms: ne mažiau kaip 20 metų registruotos veiklos ir ne mažiau kaip 0,2 proc. gyventojų, t.y. maždaug 16 000 narių. Konfesinių bendruomenių teisės ir pareigos nustatytos 1998 m. priimtu įstatymu. Jos negauna finansinės paramos ir lengvatų švietimui. Šios bendruomenės turi jungti ne mažiau kaip 300 narių, privalo pateikti valdžios institucijoms įstatus, kuriuose nurodyti tikslai, narių teisės bei pareigos, bendruomenės valdymas bei finansavimas. Turi būti pateiktas doktrinos aprašymas. Religinės bendruomenės, kurios netenkina konfesinių bendruomenių kriterijų, gali siekti asociacijos statuso.
Austrijos ir Prancūzijos teisinė sistema, valstybinė religinių bendruomenių priežiūra įteisina išankstinį neigiamą požiūrį į netradicines bendruomenes ir nuostatą, jog valstybė kai kuriais atvejais turėtų kištis į piliečių išpažįstamą tikėjimą. 2001 m. priimtu įstatymu Prancūzijoje buvo įteisinti apribojimai ir galimybė išregistruoti religines organizacijas, jeigu jos „kelia pavojų gyvybei, psichinei ir fizinei gerovei, kito asmens laisvei, orumui ar tapatybei, užsiima neteisėta gydymo ar farmacine veikla, skelbia melagingą reklamą arba sukčiauja". Ši pataisa Pranzūcijoje sukėlė didžiulį daugumos religinių bendruomenių pasipiktinimą, taip pat labai neigiamą tarptautinių žmogaus teisių organizacijų reakciją, nes interpretuojant šio įstatymo nuostatas netgi bet kokia evangelizacinė veikla gali būti traktuojama kaip „psichologinės įtakos naudojimas". Buvo keliami ir kiti klausimai, pvz., kaip pagal tokias įstatymų pataisas turėtų būti traktuojamas vienuoliškas gyvenimas? Kai kurie uoliausi pataisų propaguotojai atvirai sakė esą vienuolystė prieštarauja žmogaus teisėms. 2002 metais Europos Taryba kritikavo šias pataisas, bet be rezultatų. „Sektos" sąvoka Prancūzijoje buvo priskirta beveik dviems šimtams religinių organizacijų, kai kuriais atvejais valstybinių institucijų atstovai, vadovaudamiesi gandais, apribojo tam tikros religinės organizacijos veiklą vien dėl to, kad ji buvo vadinama „sekta".
Austrijos Švietimo ministerija nagrinėja pateiktus aprašymus, ar doktrina nekelia grėsmės visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, moralei ir sveikatai, gyventojų teisėms ir laisvėms. 2005 metais šis įstatymas ekspertų buvo įvertintas kaip „diskriminuojantis religines organizacijas de facto, nulemiantis daugeliui bendruomenių antraeilį statusą." Žemojoje Austrijos žemėje bei Vienos mieste įkurtas konsultacijų centras „Visuomenė prieš pavojingas sektas ir kultus". Jis skleidžia informaciją mokyklose ir kitur, kur esą veikia neigiamai vertinami kultai ir sektos. Valstybinė sektų reikalų įstaiga teikia informaciją šiomis temomis. Visuomenė nepasitiki religinėmis bendruomenėmis, kurios nepatenka į aukščiausią religinių bendrijų kategoriją (nors gali būti netgi pripažintos kaip konfesinės bendruomenės). Jos vadinamos sektomis, kaltinamos, jog siekia pasipelnyti, įtraukia jaunuolius ir jiems „plauna smegenis", skelbia antidemokratinę ideologiją, niekina valstybės ir valdžios autoritetą. Neigiama visuomenės nuostata taip pat gali tapti problema - 2006 metais atliktos apklausos duomenimis net 90 procentų apklaustųjų tiki, kad „sektos yra pavojingos".
Airijos demografija ir istorija kiek panaši į Lietuvos. JAV valstybės departamento tikėjimo laisvės ataskaitoje Airija įvertinta kaip šalis, kuri deklaruoja bei praktiškai visiškai užtikrina ir gina tikėjimo laisvę. Nėra valstybinės religijos ir jokio teisinio netradicinių bendruomenių diskriminavimo. Konstitucija draudžia vieną religinę organizaciją iškelti aukščiau už kitą bei religinę diskriminaciją. Airija - viena iš nedaugelio šalių, nusprendusi visai nereglamentuoti religinių bendruomenių steigimo bei veiklos. Nenustatytas reikalavimas bendruomenėms registruotis, nėra sukurtas valstybinio pripažinimo mechanizmas. Vyriausybė neriboja jokio tikėjimo mokymo. Įstatymais draudžiama diskriminacija dėl tikėjimo įdarbinant, taip pat švietimo ir kitose srityse, numatytos baudos už piktžodžiavimą bei Dievo niekinimą, nors šios sąvokos nėra apibrėžtos. Tikybos mokymas leidžiamas, bet neprivalomas. Valstybės finansavimas mokykloms nepriklauso nuo to, ar mokykla yra pasaulietinė ar įkurta religinės organizacijos. Nors šalyje vyrauja katalikybė, jai nėra sudaromos lengvatinės sąlygos. Šalyje nebuvo užregistruota visuomenės priešiškumo „netradicinėms" bendruomenėms.
Tradicinio protestantizmo šalyse valstybinė, nacionalinė bažnyčia tapatinama su šalies atgimimu, valstybingumo sutvirtėjimu, švietimo, mokslo, ūkio pažanga, prasidėjusia Reformacijos metu. Katalikų bažnyčia - pasaulinė organizacija, ji veikia pagal savo hierarchiją, nesusitapatindama su atskiromis šalimis. Tikriausiai, tai šiek tiek lėmė katalikiškų šalių vyriausybių požiūrį, jog būtina papildomai reglamentuoti religinių organizacijų ir visuomenės santykius.
Buvusios socialistinės Europos šalys beveik pusę XX a. amžiaus kentė tikėjimo laisvės suvaržymus, religijos neigimą bei ateizmo įteisinimą. Socializmo griūtį lydėjo daugumos šių šalių siekis įtvirtinti žmogaus teises ir laisves, tarp jų ir tikėjimo laisvę, bei tikėjimo atgimimas ir ikisocialistiniais laikais buvusių įtakingų tradicinių bendruomenių siekis susigrąžinti turėtą padėtį. Visos buvusios socialistinės šalys deklaruoja tikėjimo laisvę, tačiau praktiškai valstybės ir visuomenės požiūris į atskiras bendruomenės labai skiriasi.
Buvusiose socialistinėse šalyse religijos demografija bei tikinčiųjų aktyvumas labai skirtingi. Štai Latvijoje 22 proc. gyventojų yra katalikai, 20 proc. liuteronai, 15 proc. rusų ortodoksai, veikia baptistų, sekmininkų, evangelikų bendruomenės. Armėnijoje 90 proc. gyventojų priklauso vienai seniausių pasaulyje orientalistinių apeigų Armėnijos ortodoksų bažnyčiai; Bulgarijoje - 85 proc. krikščionys ortodoksai, Azerbaidžanas - istoriškai musulmoniška šalis, Čekijoje net 48 proc. gyventojų vadina save ateistais, tik 28 proc. tiki Dievą, 5 proc. - katalikai, 1 proc. - protestantai, kurie lankosi pamaldose. Bet visas šias šalis (ir dar keletą kitų - Moldovą, Kroatiją) jungia panašus požiūris - šalys pasirinko skirstymą į „aukštesnio" ir „žemesnio" lygio bendruomenes, kurioms suteikiamos skirtingos lengvatos bei galimybės.
Valstybinės religijos buvusiose socialistinėse šalyse nėra. Kai kurios valstybės - Bulgarija, Latvija, Serbija ir kt. - įstatymais įtvirtino „tradicinių", „istorinių" ar panašiai vadinamų privilegijuotų bendruomenių sąrašą. Tradicinėms bendruomenėms paprastai priklauso vyraujanti bažnyčia (pvz. Armėnijos bažnyčia yra vienintelė privilegijuota šioje šalyje, vadinama nacionaline). Beveik visose skirstymą įvedusiose šalyse tradicinėmis laikomos Romos katalikų, judėjų, musulmonų, evangelikų liuteronų ir reformatų bendruomenės. Įdomu, jog Latvijoje tradicinių bendruomenių statusą yra gavusios baptistų ir adventistų bažnyčios, Rumunijoje - dar ir sekmininkų bažnyčia. Kai kuriose šalyse nustatyti ne istorinio, kultūrinio reikšmingumo, bet kiekybiniai kriterijai. Čekijoje bei Rumunijoje pirmosios (žemesniosios) pakopos bendruomenės privalo jungti ne mažiau kaip 300 suaugusių šalies gyventojų (palyginimui - nepelno organizacijai įsteigti Rumunijoje pakanka 3 asmenų); antrosios - ne mažiau kaip 0,1 proc. gyventojų (Čekijoje apie 10000 narių, Rumunijoje apie 22000 narių). Čekijoje žemesniosios pakopos bendruomenės privalo kasmet teikti ataskaitas ir tik po dešimties metų gali siekti antrosios (aukštesnės) pakopos, Rumunijoje - po dvylikos metų. Slovakijoje registruojamos bendruomenės, vienijančios virš 20000 tūkstančių narių, kurie privalo asmeniškai pasirašyti prašymą, nurodydami asmens kodus bei gyvenamąją vietą.
Viena svarbiausių privilegijų, suteikiama „tradicinėms", „aukštesnės pakopos" bendruomenėms - išskirtinė finansinė valstybės parama. Štai 2007 metais religinėms organizacijoms Čekijos vyriausybė skyrė 68 mln. JAV dolerių, kurie buvo paskirstyti septyniolikai antrosios pakopos religinių organizacijų proporcingai dvasininkų skaičiui: maždaug pusė sumos skirta dvasininkų atlyginimams, kita - administracinėms išlaidoms bei turto išsaugojimui. „Privilegijuotosioms" bendruomenėms daugelyje šalių suteikiama teisė registruoti santuokas, turėti kapelionus armijoje ir kalėjimuose, mokyti tikybos mokyklose (ir gauti už tai atlyginimą) - šių teisių kitos bendruomenės neturi.
„Netradicinėms", „žemesniosios pakopos" bendruomenėms kai kuriose šalyse taikomi vienokie ar kitokie ribojimai, nebūtinai įteisinti įstatymu. Serbijoje ir Latvijoje „netradicinės" bendruomenės patiria biurokratines kliūtis, vilkinamas jų registravimas. Latvijoje tokių bendruomenių priežiūrai įkurta patariančioji institucija - Naujųjų religijų taryba, kurios tikslas yra spręsti „kultų" problemas (jau šios institucijos paskirtis formuoja neigiamą požiūrį į netradicines bendruomenes), ribojama užsienio misionierių veikla.
Valstybėje įteisintas skirstymas į „aukštesnio" ir „žemesnio" lygio bendruomenes tiesiogiai ir netiesiogiai daro įtaką visuomenei. Štai Serbijoje net aukšti valstybės tarnautojai evangelines bažnyčias viešai vadina „sektomis", „satanistais", žiniasklaida vis primena, kad mažosios bendruomenės, įskaitant ir baptistus, yra „pavojingos sektos". Latvijoje ekumenizmas taip pat sunkiai skinasi kelią, ypač skeptiškai ekumenizmą vertina „tradicinės" bendruomenės. Nemaža dalis visuomenės priešiškai ir įtariai žvelgia į išpažįstančius netradicinį tikėjimą.
Kai kurios buvusios socialistinės šalys įteisino bei įgyvendino pagrindinius tikėjimo laisvės bei lygybės principus. Tarp šių šalių viena katalikiškiausių pasaulio valstybių Lenkija, kurioje katalikų bažnyčiai priklauso apie 94 proc. gyventojų, didelė jų dalis nėra nominalūs, tačiau aktyviai praktikuojantys; Slovėnijoje ir Vengrijoje katalikai sudaro kiek daugiau nei 50 proc. gyventojų, o Estija yra protestantiška, gan sekuliari šalis, apie 15 proc. gyventojų išpažįsta liuteronų, maždaug tiek pat - rusų ortodoksų tikėjimą, apie 40 proc. vadina save netikinčiais.
Lenkijos Konstitucija garantuoja tikėjimo laisvę, valstybė neriboja ir nesikiša į tikėjimo išpažinimą. Baudžiamasis kodeksas numato bausmę net iki 3 metų laisvės atėmimo už viešą religinių jausmų įžeidimą. Tiesa, Lenkijoje veikia 15 religinių bendruomenių, kurių santykiai su valstybe reguliuojami specialiais įstatymais, įskaitant turto grąžinimą. Likusios 149 registruotos religinės bendruomenės neturi specialaus teisinio reguliavimo, tačiau visos yra lygiai ginamos įstatymo. Visos registruotos Lenkijos bendruomenės gali įsigyti įrangą be importo mokesčių bei gauti kitas mokesčių lengvatas. Tėvai gali leisti vaikus mokytis katalikų tikybos, etikos arba organizuoti bet kurios registruotos bendruomenės tikėjimo mokymą, jei yra poreikis.Visi tikybos mokytojai, nepriklausomai, kokio tikėjimo pagrindus dėsto, gauna atlyginimą. Leidžiama išpažinti ir praktikuoti tikėjimą be registracijos. Šalyje veikia ekumeninės organizacijos: Lenkijos krikščionių ir žydų taryba bei Lenkijos ekumeninė taryba, kurios renkasi į reguliarius posėdžius.
Vengrijoje visos religinės organizacijos įstatymu turi lygias teises ir pareigas. Registracija nesudėtinga, svarbiausias reikalavimas - 100 narių, jeigu oficialūs reikalavimai patenkinami, teismas negali atsisakyti registruoti bendruomenę. Išskiriamos „istorinės" religijos (katalikybė, reformatai, liuteronai, judėjai), bet joms suteikiama nedaug privilegijų, pvz. galimybė turėti armijos kapelionus. Valstybės finansavimą, taip pat finansavimą atskiriems projektams, gyventojų aukas per mokesčių sistemą gauna visos registruotos religinės bendruomenės. Piliečiai gali aukoti 1 proc. pajamų pasirinktai bendruomenei, tokiai sumai jie atleidžiami nuo mokesčių. Valstybė skiria lėšas religinių institucijų vykdomiems švietimo ir socialiniams projektams: senelių namams, mokykloms, meno kūrinių kolekcijoms, dvasininkams, tarnaujantiems mažuose kaimeliuose.
Estija gali didžiuotis vienu demokratiškiausiu religinių bendruomenių įstatymu pasaulyje. Įstatymas garantuoja tikėjimo laisvę, privatumą (draudžiama reikalauti informacijos apie išpažįstamą tikėjimą) suteikia lygias teises bei nustato vienodas pareigas visoms religinėms bendruomenėms. Bažnyčias, bendrijas ir bendruomenes registruoja teismai. Siekianti registracijos bendruomenė privalo jungti bent 12 narių, pateikti įstatus, dokumentus apie valdymo organų sudarymą (panašiai, kaip registruojant bet kokį kitą juridinį asmenį). Religinėms organizacijoms draudžiama gauti pajamas iš komercinės veiklos. Reikalaujama, jog visos religinės organizacijos sudarytų valdymo organą: valdybą ar tarybą. Įdomu, jog įstatymas įtvirtina teisę išstoti iš bendruomenės ar vienuolyno, prieš tai įspėjus vadovybę, o taip pat - suaugusiems tikintiesiems būti išrinktiems į bendruomenės valdymo organus bei teisę būti palaidotiems pagal savo religinius įsitikinimus. Įstatymas taip pat įteisina išpažinties ar ganytojiško pokalbio paslaptį bei suteikia bendruomenėms teisę nustatyti nariams mokestį, (!!! ?) įmokas už atliekamas apeigas, bei rinkti aukas. Karininkai ir kalėjimų vadovai privalo užtikrinti galimybę praktikuoti tikėjimą visiems kariams bei įkalintiesiems, kurie to pageidauja. Valstybinėse mokyklose dėstomi ekumeniniai tikybos pagrindai, pagal poreikį galima pasirinkti išsamesnį tikybos mokymą. Šalyje gyvas ekumeninis judėjimas, per nacionalines šventes rengiamos ekumeninės pamaldos. Estijos valstybė ir visuomenė gali pagrįstai didžiuotis tolerancija.
Valstybės ir visuomenės santykių su religinėmis bendruomenėmis paveikslas buvusiose socialistinėse šalyse ypatingai margas: nuo itin griežtų ribojimų ir aukštų reikalavimų (tokią schemą pasirinko itin pasaulietiška Čekija ar protestantiška Latvija) iki nežymios diferenciacijos (Vengrijoje) ir visiškai užtikrintos tikėjimo laisvės bei visuomenės tolerancijos (Estija).
Visos tradicinio protestantizmo šalys tolerantiškos jose veikiančioms krikščioniškoms bendruomenėms, įskaitant netradicines, sudarančias mažumą. Ir įstatymai, ir visuomenės požiūris pripažįsta ir gerbia žmogaus teisę pasirinkti tikėjimą. Valstybinės bažnyčios rėmimas (jeigu toks nustatytas įstatymais) siejamas su kultūrinės, istorinės šalies tapatybės išsaugojimu, o ne šio tikėjimo iškėlimu virš kitų. Nevalstybinės, netradicinės bendruomenės nediferencijuojamos, paprastai joms nustatomos lygios teisės ne tik išpažinti tikėjimą, bet ir gauti valstybės paramą. Valstybės parama skirstoma pagal objektyvius kriterijus - narių skaičių, rėmėjų skaičių (t.y. asmenų, kurie dalį mokesčių nukreipia bažnyčioms) ar bendruomenių vykdomus socialinius projektus. Specialios institucijos skatina dialogą tarp skirtingų tikėjimų atstovų, bet nesiima „apginti" tikinčiųjų nuo jų pačių bendruomenės. Tačiau tikintieji nėra aktyvūs.
Teisinis tikėjimo laisvės bei religinių organizacijų reglamentavimas katalikiškose šalyse apima platų spektrą - nuo griežtos diferenciacijos (Austrija), įstatymuose nustatytų ribojimų ar net uždraudimo galimybės (Prancūzija) - iki visiškos tikėjimo laisvės, kurią reglamentuoja tik bendrieji įstatymai (Airija). Visuomenės požiūris į "netradicines religines bendruomenes" nepriklauso nuo to, kokia šalies gyventojų išpažįsta bei aktyviai praktikuoja katalikų tikėjimą. Šalyse, kuriose religinės organizacijos nediferencijuojamos ir neribojamos, nepastebėta ir visuomenės priešiškumo. Austrijos, kurioje įteisinta trijų lygių religinių organizacijų sistema, religinių bendruomenių padėtis, valstybės ir visuomenės požiūris panašus į Lietuvos.
Socializmo patirtis skirtingai veikė valstybes: vienos šalys tapo itin sekuliarios (Čekija, Estija), o štai Lenkija išliko ypatingai katalikiška. Kai kurios šių šalių pasirinko religinių bendruomenių diferencijavimą, motyvuodamos jų istorine, kultūrine reikšme, visuomenės palaikymu. Bet, kaip rodo JAV valstybės departamento atliktas tikėjimo laisvės vertinimas, kartu jos pasirinko visuomenės susiskaldymą, nepakantumą „sektoms" ir mažumoms, prieš kurį pačios bando kovoti, steigdamos specialias institucijas ir remdamos ekumenines iniciatyvas.
Diferencijavimas atspindi valstybės požiūrį į piliečių pasirinkimą - valstybė tampa tarsi arbitru, savo nuožiūra nustatančiu „geresnius" ir „blogesnius" tikėjimus. Toks valstybės požiūris skatina netoleranciją visuomenėje - nepriklausomai nuo šalies istorinės patirties, vyraujančio tikėjimo bei pasaulietiškumo lygio. Šalys, sugebėjusios įteisinti tikėjimo laisvės ir lygybės principus, skina taikos ir išminties vaisius.
Dalia Janušaitienė
Šaltiniai
2008 Report on International Religious Freedom. U.S. State Departament http://www.state.gov/
Churches and Congregations Act. Estonia. http://www.legislationline.org/