Šie straipsniai taip pat pasakoja apie Krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis" ir kitų Lietuvos krikščionių bendruomenių pastangas, kuriomis buvo siekiama užkirsti kelią diskriminuojančioms nuostatoms ar sušvelninti jas, sustiprinti Lietuvos teisę teisingumu ir bešališkumu [2]. Pastaraisiais (2000 - 2008 m.) metais nebuvo priimta naujų Konstitucijos ar įstatymų nuostatų dėl religinių bendrijų. Lietuva ir toliau laikosi religinių bendrijų skirstymo į tradicines, valstybės pripažintas ir visas kitas, atitinkamai diferencijuodama jų teises bei joms teikiamą valstybės paramą. Tačiau tikėjimo laisvės teisiniai aspektai nebuvo pamiršti nei valstybės institucijose, nei visuomenėje. Konstitucinis teismas net dusyk (2000 ir 2007 metais) nagrinėjo abejotinas Konstitucijos nuostatas; netradicinės religinės bendruomenės siekė valstybės pripažinimo; buvo parengta ir ne vienerius metus koreguojama nauja Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo redakcija. Ar šie pokyčiai veda mūsų šalies teisinę sistemą link realaus tikėjimo laisvės užtikrinimo, ar link didesnės diferenciacijos, o gal jie tiesiog chaotiškai atspindi įvairias politines ir tikinčiųjų iniciatyvas?
Galiojančios Konstitucijos ir įstatymų nuostatos: suteikia laisvę ir ją riboja
Lietuvos valstybės požiūris į tikėjimo laisvę, tikėjimo išpažinimą, praktikavimą įtvirtintas Konstitucijoje. Nevaržomą minties, tikėjimo ir sąžinės laisvę skelbia Konstitucijos 26 straipsnis, kuriame be kita ko teigiama, jog „kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą. <...> Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves". Tačiau Konstitucijos 43 straipsnio nuostatos verčia prisiminti, jog tarp lygių pasitaiko ir „lygesnių": „Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas - jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai" [3]. Kadangi Konstitucija - visos įstatymdavystės pagrindas, Lietuvos teisės aktai įpareigoti įgyvendinti ir detalizuoti šią nuostatą.
Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo [4] (priimto 1995 metais) paskirtis - įgyvendinti „Konstitucijoje, kituose įstatymuose ir tarptautiniuose dokumentuose bei susitarimuose įtvirtintą žmogaus teisę į tikėjimo laisvę". Šis įstatymas reglamentuoja religinių bendruomenių ir valstybės santykius. Įstatymas nustato, jog „visi asmenys, nepaisant jų išpažįstamos religijos, religinių įsitikinimų ar santykio su religija, įstatymui yra lygūs. Tiesiogiai ar netiesiogiai riboti jų teises ir laisves ar taikyti privilegijas draudžiama". Tačiau jau penktasis straipsnis suka kita kryptimi, jame pateikiamas devynių religinių bendruomenių sąrašas, kurias valstybė be išlygų pripažįsta tradicinėmis. Jokie kriterijai, įvertinantys „tradiciškumą" bei „dvasinį ir socialinį palikimą" ir čia nenustatyti. Toliau įstatyme rašoma, jog „kitos (netradicinės) religinės bendrijos gali būti valstybės pripažintos kaip Lietuvos istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalis, jeigu jos palaikomos visuomenės ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymams ir dorai. Valstybės pripažinimas reiškia, kad valstybė palaiko religinių bendrijų dvasinį, kultūrinį ir socialinį palikimą". Šia įstatymo nuostata bandoma išaiškinti Konstitucijoje įtvirtintą valstybės pripažinimo sąvoką ir nors iš dalies panaikinti prieštaravimą, jog registruotos, įgijusios juridinio asmens statusą, besilaikančios įstatymų bei mokančios mokesčius bendruomenės gali būti valstybės nepripažįstamos. Įstatyme įvedamas kol kas vienintelis kiekybinis kriterijus - veiklos trukmė: „Religinės bendrijos gali kreiptis dėl valstybės pripažinimo praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje." Įstatymas nustato papildomas privilegijas tradicinėms ir valstybės pripažintoms religinėms bendruomenėms švietimo, apmokestinimo, valstybės paramos srityse. [4]
Valstybės pripažinimas nuo įstatymo įsigaliojimo 1995 metais iki šiol suteiktas tik dviems religinėms bendrijoms - Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjungai (2001 m.) [5] ir Septintosios dienos adventistų bažnyčiai (2008 m.) [6]. Dėl valstybės pripažinimo taip pat kreipėsi Naujųjų apaštalų bažnyčia, Lietuvos jungtinė metodistų bažnyčia ir Lietuvos evangelinio tikėjimo krikščionių sąjunga (kuri jungia nemažą dalį Lietuvos sekmininkų bendruomenių).
Teisingumo ministerija pateikė Seimui palankias išvadas dėl valstybės pripažinimo suteikimo metodistams ir Evangelinio tikėjimo krikščionių sąjungai. Vienintelei Naujųjų apaštalų bažnyčiai Teisingumo ministerija pateikė neigiamas išvadas dėl valstybės pripažinimo suteikimo, motyvuodama pirmiausia tuo, kad narių skaičius yra dirbtinai padidintas. „Bendruomenės skelbtas 5, 6 tūkst. narių skaičius nebuvo patvirtintas 2001 m. gyventojų surašymo duomenimis, pasak kurių Naujosios apaštalų bažnyčios tikybą išpažįstančiais save laiko 436 Lietuvos gyventojai. <...> Abejonių kelia <...> įsijungimo į Lietuvos visuomenės gyvenimą trūkumas: bendruomenės neatrodo turinčios stiprų religinį identitetą, turi menką indėlį į visuomenės gyvenimą, jos didele dalimi išsilaiko iš užsienio paramos". [7]
Projektai dėl valstybės pripažinimo suteikimo net po dusyk pasiekė Seimą: metodistams (2002 m. ir 2003 m.), sekmininkams (2003 m. ir 2005 m.), bet dėl formalių kliūčių (pvz., nepateikta ar pamesta Teisingumo ministerijos išvada) nebuvo pateikti balsavimui. Valstybės pripažinimo suteikimo projektai šioms bendruomenėms buvo įtraukti Seimo į 2008 m. pavasario sesiją kartu su pripažinimo suteikimo adventistams klausimu. Deja, pripažinimas adventistams buvo paskutinis šitoje sesijoje svarstytas klausimas, panašu, kad metodistai ir sekmininkai „nebesulaukė eilės". Į šių metų rudens sesijos darbotvarkę šie klausimai neįtraukti, taigi jų priėmimas vėl atidėtas.
Reglamentavimo trūkumai, įgyvendinimo problemos
Minėtas Konstitucijos ir įstatymo nuostatas papildo net du Konstitucinio teismo priimti dokumentai, kurie bando jas išaiškinti ir pagrįsti. Tačiau praktikoje ir toliau aiškėja netobulumai, prieštaravimai, įgyvendinimo problemos. Svarbiausi prieštaravimai bei problemos kyla dėl tradiciškumo kriterijų nebuvimo, neapibrėžtos valstybės pripažinimo reikšmės, nekonkrečių tradicinėms bendruomenėms suteikiamų privilegijų apimties ir sąlygų. Teisingumo ministerija, atstovaujama specialisto Donato Glodenio, pateikė prašymą Konstituciniam Teismui, kuriame išdėstė kylančias problemas, abejotinas nuostatas bei prašė pateikti jų išaiškinimą Konstitucijos „šviesoje". [8]
(Ne)esantys religinių bendruomenių tradiciškumo kriterijai
 |
| Per 1993-1995 m. Gyvosios Evangelijos konferencijas buvo renkami parašai po kreipimusi LR Seimui ir Prezidentui, kad nebūtų priimtas tikėjimo laisvės ir demokratijos principus pažeidžiantis Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas. |
Konstitucinis teismas tradiciškumo sąvoką toliau bando aiškinti 2007 m. gruodžio 6 d. sprendime, kuriame tegiama, jog pagal Konstituciją Seimas ne tik gali, bet ir privalo įstatyme įvardyti, kokios bažnyčios bei religinės organizacijos Lietuvoje yra tradicinės. Šis įvardijimas - tai „objektyvaus fakto konstatavimas, o ne atitinkamų bažnyčių, religinių organizacijų tradiciškumo sukūrimas". Bandant pagrįsti šį prieštaravimą toliau svarstoma: „kad bažnyčias, religines organizacijas būtų galima pripažinti tradicinėmis Lietuvoje, joms toli gražu nepakanka inter alia veikti Lietuvoje kelis dešimtmečius ar atitikti kokius nors kitus įstatymų leidėjo nustatytus formalius kriterijus, nes bažnyčių, religinių organizacijų tradiciškumas neatsiranda net per kelias žmonių kartas, o yra ilgalaikis, amžius vykęs ir nenutrūkęs procesas, sietinas su ilgaamže Lietuvos visuomenės dvasine, kultūrine raida ir padaręs jai esminį poveikį; taigi įstatymų leidėjas privalo įstatyme tradicinėmis Lietuvoje įvardyti tas bažnyčias, religines organizacijas, kurios neabejotinai atitinka minėtą tradiciškumo sampratą, ir negali tradicinėmis Lietuvoje įvardyti tokių bažnyčių, religinių organizacijų, kurios šios tradiciškumo sampratos neatitinka". Konstitucinio teismo nuomone, kartą konstatavęs ir įstatyme įtvirtinęs, kokios bažnyčios bei religinės organizacijos Lietuvoje yra tradicinės, „įstatymų leidėjas šio sąrašo negali plėsti" bei „negali ir atšaukti šio tradiciškumo konstatavimo", nebent nuo tokio konstatavimo praeitų labai daug laiko ir toks šio sąrašo pakeitimas atspindėtų pasikeitusią Lietuvos visuomenės religinės kultūros raidą ir būklę . [10]
Konstitucinio teismo dokumentuose bandant įrodyti, kad tradiciškumas yra objektyvus faktas, kuris nenustatomas, o tiesiog konstatuojamas įstatymuose, pateikiami tik bendro pobūdžio svarstymai. Nenurodomi jokie konkretesni „objektyvų faktą" apibrėžiantys kriterijai (pvz., bandoma pateikti ilgalaikiškumo kriterijų, bet jis apibūdinamas tik kaip „amžius trukęs procesas", „atsirandantis per kelias kartas"). Objektyvūs kriterijai galėtų ir turėtų tapti svarbiu saugikliu nuo piktnaudžiavimo tradiciškumo statusu, politinių žaidimų bei diskriminacijos. Paprastu (ne Konstituciniu) įstatymu įteisintas tradicinių bendruomenių sąrašas pakylėjamas iki „švento sąrašo" statuso, tačiau nepateikiamas teisinis tokio išskirtinumo pagrindimas, t.y. neaišku, kokiu juridiniu pagrindu jo nebegalima koreguoti, taikant įprastą įstatymų leidybos procedūrą.
Deklaruojamas ir realus valstybės pripažinimo religinei bendruomenei turinys
Nors Konstitucija ir įstatymas išskiria tris religinių bendruomenių pripažinimo pakopas, praktikoje valstybės pripažintos bendruomenės statusas, j s teisės, lengvatos, skirtumai nuo tradicinių ir nepripažintų bendruomenių padėties tebėra nepakankamai apibrėžti. Teisingumo ministerijai kilo abejonių, ar valstybės pripažinimo statusas apskritai turi prasmę. „Analizuojant teisėkūros praktiką nuo 2000 m. akivaizdu, kad įstatymuose numatant privilegijas tam tikroms religinėms bendruomenėms ar bendrijoms taikomas jau nebe valstybės pripažinimo, bet tradiciškumo kriterijus," - tvirtinama Teisingumo ministerijos prašyme Konstituciniam Teismui [8] .
Konstitucinio teismo nuomone, valstybinės pripažinimo suteikimas - tai aukštas religinės bendruomenės įvertinimas. Konstitucijoje įtvirtinta sąlyga „turėti atramą visuomenėje", Teismo nuomone, reiškia, kad „atitinkamos bažnyčios, religinės organizacijos atrama visuomenėje turi būti tvirta ir ilgalaikė, taigi negali apsiriboti negausia žmonių grupe ar nedidele visuomenės dalimi, keliais veiklos dešimtmečiais, viena arba keliomis žmonių kartomis. Minėta atitinkamos bažnyčios, religinės organizacijos atrama visuomenėje turi būti tokia, kad dėl jos nekiltų jokių abejonių. <...> Jeigu šios sąlygos nėra tenkinamos, atitinkamai bažnyčiai, religinei organizacijai valstybės pripažinimo negalima suteikti" . Bažnyčios bei religinės organizacijos, nesančios tradicinėmis Lietuvoje, valstybės pripažinimą gali įgyti Seimo valia ir sprendimu. Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad suteiktą pripažinimą - kitaip nei tradiciškumą - galima atšaukti, jeigu religinė organizacija netenka atramos visuomenėje ar jos mokymas arba apeigos ima prieštarauti įstatymui arba dorai. [10] Taigi Konstitucinis teismas, pasitelkdamas panašius argumentus, kuriais aukščiau įrodinėja, jog tradiciškumas - nekintanti ir nuo įstatymų leidėjo valios nepriklausanti būsena, šiuo atveju bando įrodyti visiškai priešingą dalyką. Dokumente sakoma, jog ilgalaikė, kelis dešimtmečius bei kelias žmonių kartas trunkanti ir jokių abejonių nekelianti atrama visuomenėje toli gražu nelemia šio statuso. Ji gali tik paskatinti teisės aktų kūrėjus ir leidėjus šį faktą kurį laiką pripažinti. Bet ir nelengvai gautas pripažinimas nedaug tepriartina prie aukščiausios pakopos - tradicinių bendruomenių.
Konstitucinio teismo nutarimo išvadose tvirtinama, kad tradicinėms Lietuvoje religinėms bendruomenėms „tam tikros teisės, kurių neturi kitos valstybės pripažintos bažnyčios bei religinės organizacijos, nustatomos būtent tuo konstituciniu pagrindu, kad šios bažnyčios bei religinės organizacijos yra tradicinės Lietuvoje" . Jeigu valstybė suteikia kuriai nors tradicine Lietuvoje nesančiai bažnyčiai, religinei organizacijai pripažinimą, tai - anot šio dokumento, nėra pagrindas jai nustatyti tokias teises, kokias turi tradicinės religinės organizacijos. Toliau Konstitucinio teismo nutarime brėžiama dar aiškesnė riba taip tradicinių ir visų kitų bendruomenių: „Konstitucija neleidžia tradicinėmis Lietuvoje nesančioms valstybės pripažintoms bažnyčioms bei religinėms organizacijoms nustatyti tokių teisių, kurių neturi valstybės pripažinimo negavusios bažnyčios bei religinės organizacijos". [10] Taigi valstybės pripažintos bendruomenės šiuo nutarimu tarsi netenka bet kokio realaus valstybės palaikymo, nors Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme skelbiama, kad valstybė „palaiko šių religinių bendrijų dvasinį, kultūrinį ir socialinį palikimą". Kyla klausimas - jei valstybės pripažinimas, kurį ne taip lengva įgyti, tėra tik teigiamo valstybės požiūrio deklaravimas, kaip valstybė vertina tokio pripažinimo neįgijusias bendruomenes?
Skirtingos teisinės sąlygos - būtinybė piliečių laisvėms užtikrinti?
Konstitucijoje aiškiai įtvirtintos tik pagrindinės religinių organizacijų teisės į laisvę veikti be valstybės įsikišimo į vidaus reikalus. Taigi Seimui palikta galimybė savo nuožiūra nustatyti specialias teises bei privilegijas kai kurioms (tradicinėms) bendruomenėms su vienintele sąlyga - jei tik nepažeidžiamos esminės teisės į tikėjimo laisvę bei religinių organizacijų teisė laisvai tvarkytis pagal savo vidaus tvarkos taisykles. Šios teisės ne sykį buvo realizuotos priimant teisės aktus, ypač po 2000 m.
Teisingumo ministerija konstatavo, jog dėl teisės aktuose įtvirtinto leidimo teikti privilegijas, „susidaro įspūdis, kad jomis neišvengiamai sukuriamos prielaidos, pirmiausia teisėkūros procese, o vėliau ir praktiniame teisės aktų įgyvendinime, egzistuoti diskriminacijai religijos pagrindu. Tikėtina, kad būtent dėl 2000 m. birželio 13 d. nutarime įtvirtinto leidimo teikti privilegijas termino neapibrėžtumo ją taikant teisėkūros praktikoje po 2000 m. labai padaugėjo nuostatų teisės aktuose, kuriomis suteikiamos privilegijos tik tradicinėms religinėms bendruomenėms (peržiūrėjus Lietuvos Respublikos įstatyminę bazę tokių nuostatų priskaičiuota bent 18)"[8] .
Konstitucinis teismas atsakė į dalį šių klausimų, bet išreiškė nuomonę, kad „iš pačios Konstitucijos kyla ir galimybė, o tam tikrais atvejais - ir būtinybė nustatyti diferencijuotą teisinį <...> reguliavimą tradicinių Lietuvoje bažnyčių bei religinių organizacijų ir kitų, taip pat ir valstybės pripažintų, bažnyčių bei religinių organizacijų, <...> atžvilgiu" . Konstitucinė nuostata, jog bažnyčių bei kitų religinių organizacijų būklė valstybėje nustatoma susitarimu, nereikalauja valstybės sudaryti atitinkamus susitarimus su visomis tradicinėmis religinėmis bendruomenėmis, taip pat kitomis valstybės pripažintomis bažnyčiomis bei religinėmis organizacijomis. Valstybė sprendžia, ar sudaryti atitinkamus susitarimus, ar jų nesudaryti, o jeigu sudaryti, tai su kuo. Nutarime taip pat teigiama, kad skirtingas teisinis reguliavimas negali būti interpretuojamas kaip „savaime paneigiantis žmogaus konstitucinę teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą <...>; jis savaime nereiškia, kad vieni tikintieji yra diskriminuojami, o kitiems teikiamos privilegijos" [10]. Deja, aukščiau išdėstytos nuostatos neatskleidžia ir nepagrindžia, kokios gi ypatingos sąlygos mūsų valstybėje lėmė „būtinybę" nelygybės įteisinimui ir kodėl privilegijas pavadinus „skirtingu teisiniu reguliavimu" pasislepia ir jų esmė?
Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo projektas: nauja redakcija - nedaug pakitusi esmė
Nors nuo XXI a. pradžios esminių pokyčių Lietuvos religinių bendruomenių teisiniame reglamentavime neįvyko, šia kryptimi dirba ir valstybės institucijos, ir religinės bendruomenės. Nauja Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo projekto redakcija buvo parengta ir pateikta Seimui jau 2002 metais. Naujausia įstatymo projekto versija, iš dalies pataisyta pagal gautas pastabas, buvo svarstyta 2007 m. kovo mėnesį, ir dar sykį nuspręsta ją grąžinti tobulinti Teisingumo ministerijai. Tik pateikus įstatymo projektą, nemažą dalį jo nuostatų kritikavo Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetas, o 2004 m. neigiamą išvadą dėl projekto pateikė ir Žmogaus teisių komitetas, po to projektas dar trejus metus gulėjo Seime. Tik 2006 m. pabaigoje Teisingumo ministerijai ėmusis žygių, projekto klausimas tam kartui pajudėjo iš mirties taško [11]. Naujausias projektas vėl susilaukė įvairiopų vertinimų: pasiūlymus ir pakeitimus jam teikė Seimo nariai, projektą kritikavo religinės bendruomenės.
Naujoje įstatymo projekto redakcijoje [12] teigiama, jog Įstatymas įgyvendina Konstitucijoje, kituose įstatymuose ir tarptautiniuose dokumentuose bei susitarimuose įtvirtintą žmogaus teisę į tikėjimo laisvę. Pabrėžiama, kad tikintieji turi teisę laisvai jungtis į religines bendruomenes, bendrijas bei kurti religines organizacijas. Be to, visi asmenys, nepaisant jų išpažįstamos religijos, religinių įsitikinimų ar santykio su religija, įstatymui yra lygūs, o tiesiogiai ar netiesiogiai riboti jų teises ir laisves ar taikyti privilegijas draudžiama (šios nuostatos yra ir galiojančiame įstatyme).
Naujoje įstatymo redakcijoje neišdrįsta keisti tradicinių religijų sąrašo (išvardintos tos pačios devynios tradicinės bendruomenės) ar tiksliau apibrėžti tradiciškumo kriterijų. Tuo tarpu valstybės pripažinimo statusui įgyti reikalingą „atramą visuomenėje" bandoma įvertinti kiekybiškai - siūloma, kad tokios bendruomenės turi vienyti ne mažiau kaip 0,1 procentų pilnamečių Lietuvos Respublikos piliečių. Kitų pripažinimui reikalingų kriterijų (pvz., ne mažiau kaip 25 metai nuo įregistravimo) bei pripažinimo suteikimo tvarkos keisti nesiūlyta.
Valstybės ir religinių bendruomenių santykių pagrindus siūloma keisti. Siūloma nustatyti, kad juridinio asmens teises turinčios religinės bendruomenės ir bendrijos gali įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės gauti paramą kultūrai, švietimui, mokslui bei labdarai. Tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių bendrijų santykiai su valstybe gali būti nustatomi specialiomis sutartimis. Iniciatyvos teisę sudaryti specialiąją sutartį su religine bendrija turi Ministras Pirmininkas, teisingumo ministras ir religinė bendrija. Sprendimą dėl specialiosios sutarties su religine bendrija sudarymo tikslingumo priima Vyriausybė. Projekte išliko išskirtinės teisės tik tradicinėms bendruomenėms atlikti religines apeigas mokyklose bei valstybės lėšomis mokyti tikybos.
Įstatymo projektui pastabas teikė tradicinės ir netradicinės bendruomenės [13]. Kauno baptistų bendruomenė, Naujųjų apaštalų bažnyčia, Septintosios dienos adventistų bažnyčia bei Evangelinio tikėjimo krikščionių sąjunga siūlė atsisakyti nuostatos, jog valstybės pripažinimo siekianti religinė bendrija privalo vienyti ne mažiau kaip 0,1 proc. pilnamečių narių (tai sudarytų apie 3300 asmenų). Evangelinio tikėjimo krikščionių sąjunga taip pat mano, kad Seimui kiekvienu konkrečiu atveju dera nuspręsti, kiek besikreipianti dėl pripažinimo religinė bendrija yra tapusi Lietuvos istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalimi, ir koks visuomenės palaikymas yra būtinas šiam palikimui išsaugoti. Evangelikų baptistų sąjunga (turinti valstybės pripažinimą), siūlė suvienodinti tradicinių ir valstybės pripažintų bendruomenių teises, suteikti galimybę pripažintoms bendruomenėms mokyti tikybos. Septintosios dienos adventistai ragina vietoj tikybos mokymo dėstyti neutralų krikščionybės kursą. Tuo tarpu tradicinė bendruomenė - Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia - ragina pripažinti tradicine bei Vyriausybei sudaryti sutartis (numatančias specialias sąlygas ir privilegijas) tik su viena kiekvienos tradicinės religinės krypties atstove (t.y. nepripažinti dėl kokių nors priežasčių nuo daugiausia narių vienijančios ar jau tradicine pripažintos organizacijos atskilusių, bet tą pačią doktriną išpažįstančių bendruomenių).
Seimas dar sykį grąžino projektą tobulinti Teisingumo ministerijai. Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centro nuomone, projekto rengėjų laukia ta pati nelengva užduotis: užtikrinti tikėjimo laisvės apsaugą įstatyme ir tuo pačiu „išlaviruoti tarp kai kurių didesniųjų Lietuvos konfesijų siekių įstatymu suvaržyti konkurentų teises ar įgyti privilegijų" [12] .
***
Tikėjimo laisvės reglamentavimas Lietuvoje atspindi valstybės nusiteikimą „įvertinti" piliečių išpažįstamą tikėjimą. Esamas tikėjimo laisvės bei religinių bendruomenių padėties reglamentavimas Lietuvoje įteisina bendruomenių nelygybę pačiame aukščiausiame lygmenyje - Konstitucijoje. Todėl įgyvendinant teisės aktus, kyla prieštaravimai tarp skelbiamos tikėjimo laisvės ir praktikoje pasitaikančios diskriminacijos. Valstybės pripažinimas netradicinėms bendruomenėms suteikiamas nenoriai, vilkinamas.
Taip pat tampa akivaizdūs kiti trūkumai. Tradicinių bendruomenių apibrėžimas nepateiktas, nenustatyti tradiciškumo kriterijai. Konstitucinio teismo pateiktas tradiciškumo aiškinimas nepakankamai argumentuotas ir miglotas. Stengiamasi įtikinti, kad tradiciškumas - ypatinga religinių bendruomenių būsena, vienąsyk „apsireiškusi" tradicinių bendruomenių sąrašu, priimant Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą, kurio nebegalima koreguoti (nors įstatymas neturi Konstitucinio įstatymo ar kitokio ypatingo teisinio statuso). Išlieka neaiški privilegijų, kurias turi tik tradicinės religinės bendruomenės, teikimo apimtis, o taip pat teikimo principas - tai sudaro prielaidas piktnaudžiavimui ir diskriminacijai.
Valstybės pripažinimo sąvoka jau pati savaime yra keista. Kaip gali valstybė nepripažinti bendruomenės - įstatymų nustatyta tvarka registruoto juridinio asmens, veikiančio pagal galiojančius teisės aktus, ir - galų gale - mokančio mokesčius bei įmokas? Valstybės pripažinimo statusui įgyti keliami aukšti reikalavimai, tačiau jį įgijusioms bendruomenėms beveik „nenubyra" nuo tradicinėms dalinamo privilegijų pyrago. Be to, Konstitucinio Teismo dokumentuose aiškinama, jog šis statusas apskritai nesuteikia jokių ypatingų sąlygų, tik išreiškia teigiamą valstybės požiūrį (kurį valstybė gali ir pakeisti, atšaukdama pripažinimą). Valstybės piliečiai, išpažįstantys netradicinį ir valstybės nepripažintą tikėjimą, patenka ant paties žemiausio įstatymų sukurtos religijų piramidės laiptelio.
Rengiamoje naujoje Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo redakcijoje ir toliau išlieka esami reglamentavimo trūkumai: neapibrėžtas tradiciškumas, iš esmės neigiamas valstybės požiūris į piliečių teisę laisvai pasirinkti tikėjimą (jei jis netradicinis), dar labiau sugriežtinti „atramos visuomenėje" kriterijai pripažinimo siekiančioms bendruomenėms. Privilegijas ir specialias sąlygas siūloma palikti Vyriausybės ir tradicinių bei pripažintų bendruomenių nuožiūrai.
Galima tik spėlioti, kokia būtinybė kyla Konstitucijoje nustatyti religinių bendruomenių nelygybę, jei realiai ji kuria reglamentavimo ir teisės aktų įgyvendinimo problemas, didina visuomenės netoleranciją ir susiskaldymą, kelia abejones ne tik tikintiesiems, bet ir Teisingumo ministerijai, o taip pat - jei panašios religinės demografijos šalys puikiai be jos apsieina?
Šaltiniai
1. Valdas Bačkulis. "Tikėjimo laisvė- testas demokratijai ir dominuojančiai religijai". „Ganytojas": 2001.02.10 Nr. 3(100) ir 2001.02.24 Nr. 4(101)
2. Ramunė Jasiulytė. „Religinė netolerancija - skaudi Lietuvos realybė". „Ganytojas": 2001.02.10 Nr. 3(100)
3. Lietuvos Respublikos Konstitucija www.lrs.lt
4. Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas Nt. I-1057 www.lrs.lt
5. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas „Dėl valstybės pripažinimo suteikimo Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjungai". Nr. IX-464, paskelbtas 2001 07 12 www.lrs.lt
6. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas „ Dėl valstybės pripažinimo suteikimo Septintosios dienos adventistų bažnyčiai". Nr. X-1721, paskelbtas 2008 07 15 www.lrs.lt
7. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos raštas „Dėl valstybės pripažintos religinės bendrijos statuso suteikimo Lietuvos Naujajai apaštalų bažnyčiai" 2003-05-14 Nr. 03-07-2355, paskelbta www.religija.lt
8. Teisingumo ministerija. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui. „Dėl Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d. ir 2000 m. birželio 13 d. nutarimų kai kurių nuostatų išaiškinimo". Prašymo Nr. 1B-38/2007, paskelbta www.lrkt.lt 2007-11-08 Nr. (8.3.44.)-7R-10377
9. Lietuvos Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas "Dėl Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 1 straipsnio 5 punkto, 10 straipsnio 3 ir 4 dalių, 15 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio, 21 straipsnio 2 punkto, 32 straipsnio 2 dalies, 34 straipsnio 2, 3 ir 4 dalių, 35 straipsnio 2 ir 5 punktų, 37 straipsnio 2 punkto ir 38 straipsnio 2 ir 3 punktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai" www.lrs.lt
10. Konstitucinio teismo sprendimas. „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimo. Įsigalioja nuo 2007-12-08. Paskelbta Valstybės žinios, 2007-12-08, Nr. 129-5246; www.lrs.lt
11. „Seimas grąžino Vyriausybei tobulinti Religinių bendrijų įstatymo projektą", paskelbta www.religija.lt 2007 03 28
12. Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo pakeitimo įstatymo projektas (nauja redakcija). Nr. IXP-1929, paskelbta www.lrs.lt 2002 10 04
13. Seimo Žmogaus teisių komiteto išvada Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo pakeitimo įstatymo projektui. Nr.: IXP-1929, paskelbta www.lrs.lt 2007 03 15