Kai šis skilimas sumažėja, krikščionybė tampa brandesnė, ne praranda savo identitetą, o kaip tik jį atranda.
Nuomonių šiuo klausimu yra pačių įvairiausių. Į teologo Jono Dapšausko klausimus atsako Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto profesorius, teologijos mokslų daktaras kunigas Romualdas Dulskis.
Iki popiežiaus Jono XXIII ekumenizmo tema Katalikų bažnyčioje buvo tabu, tačiau Vatikano II susirinkimas sukėlė teologijos supratimo pokyčių ir Katalikų bažnyčia įsipareigojo dirbti ekumenizmo srityje. Kaip įvyko tas minties lūžis - iš atviro priešiškumo kitoms krikščioniškosioms konfesijoms pereita prie krikščionių vienybės siekio?
Gal nereikėtų teigti, kad ekumenizmo tema iki popiežiaus Jono XXIII buvo tabu. Taip, iki tol Katalikų bažnyčia labai atsargiai ir kartais gana skeptiškai žiūrėjo į ekumenizmą. Katalikų bažnyčia yra didžiulė vieninga institucija ir ekumenizmas nuo pat pradžių buvo svarbesnis protestantiškosioms bažnyčioms, nes tarp jų, t. y. pačiame protestantizme, yra didesnis skilimas. Ekumeninis judėjimas kilo tarp protestantų. Katalikų bažnyčia pradžioje į ekumenizmą žiūrėjo kaip į protestantų bažnyčių vienijimąsi. Be abejo, buvo ir vadinamojo poleminio požiūrio, kuris pasitelkiamas norint sukritikuoti oponentus: ne tiek pažinti, kiek sukritikuoti, kai oponentui primetama tai, ko jis iš tikrųjų net netvirtina. Toks kalbėjimas nesiklausant kito jau yra tolima praeitis. Dabar ekumeniniame judėjime dalyvauja ir Katalikų bažnyčia, ir stačiatikiškosios bažnyčios, o su Dievo pagalba šis judėjimas tikriausiai įsišaknija ir daugelio žmonių sąmonėje.
Kiek vyresnės kartos žmonės ekumenizmą suvokia kaip kitų konfesijų grįžimą į Katalikų bažnyčią. Jūs pats savo knygoje „Visi tebūna viena" (1996) teigiate, kad vienybę Katalikų bažnyčia supranta ne kaip atsiskyrusių brolių grįžimą į Romos katalikų bažnyčią, kad grįžimo sąvoka nelabai atitinka tikrovę ir šiandien nevartotina. Šių dienų atsiskyrusieji broliai nėra atsiskyrę - jie jau užaugę kitose krikščionių bendruomenėse. Bet kartais net per visuotinę maldą girdime formuluotę, kad atsiskyrusieji broliai grįžtų į Katalikų bažnyčią. Kaip suderinti šiuos prieštaravimus?
Taip, iš tikrųjų ši visuotinės maldos formuluotė jau yra pasenusi. Ji kilo iš pirmosios ekumenizmo maldų savaitės, kai anglikonų kunigas Watsonas būtent taip formulavo savo maldų intencijas. Bet tai buvo prieš šimtą metų ir dabar daugelis žmonių jau yra užaugę kitose konfesijose, jų tėvai ir seneliai buvo tų konfesijų atstovai (pavyzdžiui, liuteronai arba kalvinistai), ir jie labai sunkiai suvoktų, kad jiems reikia kažkur grįžti. Arba stačiatikiai, kurių nuomone, katalikai, t. y. Vakarų bažnyčia, yra nuo jų atsiskyrę. Gal tikrai būtų sunku įvardyti, kas nuo ko atsiskyrė: katalikai ar stačiatikiai, o reformatų supratimu, tai jie reformavo Bažnyčią. Mes, žinoma, laikomės skirtingų požiūrių į tuos dalykus, bet jeigu sakytume: jūs grįžkit pas mus, tai jie gal sakytų: o jūs grįžkit pas mus. Juk grįžti tai reikia pas Kristų, o įvykusių skilimų pagrindinė priežastis turbūt būtų tai, kad mes, žmonės, nesugebame būti tobuloj vienybėj su Kristumi arba su Bažnyčios idėja, kurią jis paliko.
Ekumeniniame judėjime dalyvauja krikščioniškosios bendruomenės, gal galite paaiškinti, kas atsiduria už ekumenizmo ribos?
Ekumenizmas suvokiamas kaip bandymas suvienyti krikščionis. Kitos religijos ekumeniniam judėjimui nepriklauso. Čia nekalbama apie mūsų santykius su budistais ar konfucianistais, šie dalykai jau vadinami tarpreliginiu dialogu. Ekumeniniame judėjime dalyvauja visi tie, kurie gali būti pavadinti krikščionimis.
Istorijoje tam tikras krikščioniškųjų konfesijų priešiškumas kilo ir iš tiesos troškulio. Ta pati reformacija kilo kaip troškimas suteikti daugiau tiesos. Martynui Liuteriui buvo priekaištaujama, kad išvertė Bibliją į tautines kalbas, suteikė laisvės liturgijai ir priartino Šventąjį Raštą prie žmonių, nes tuo metu Šventasis Raštas buvo prieinamas tik profesoriams. Šiandien Katalikų bažnyčia, ypač po Vatikano II susirinkimo, pranoksta, manau, net Liuterio lūkesčius.
Martynas Liuteris išvertė Bibliją į vokiečių kalbą ir skleidė idėją, kad Bibliją reikia skaityti ne tik lotyniškai, kaip tuo metu buvo priimta Europoje, bet ir tautinėmis kalbomis. To meto Europoje šias idėjas kėlė ne tik liuteronai ar kiti reformatoriškai nusiteikę krikščionys, bet ir katalikai. Thomas More'as, žymus to meto krikščionis ir politikas, po mirties paskelbtas šventuoju, taip pat gynė idėją, kad Bibliją reikia išversti į tautines kalbas. Jis argumentavo maždaug taip: juk Jėzus nekalbėjo kokia senovine kalba, kurios nebūtų supratę jo amžininkai, jis kalbėjo taip, kaip žmonės kalba gatvėje. Panašias idėjas skleidė ir Erazmas Roterdamietis, ir daugelis to meto šviesių žmonių, jie suvokė, kad atėjo laikas nusigręžti nuo tuo metu Europos universitetuose ir bažnyčiose vyravusio lotynizmo. Būtų galima sakyti, kad oficiali Katalikų bažnyčia į šiuos balsus, šiuos judėjimus reagavo atsargiai, ji laikėsi tradicijos ir nesiryžo taip greitai leisti įvykti pokyčiams. O Liuteris, kai ėmė polemizuoti ir galiausiai visiškai nutraukė ryšius su Katalikų bažnyčia, tiesiog ėmė ir išvertė Bibliją. Jam nebebuvo kliūčių, jis neturėjo laukti popiežiaus ar Romos kurijos leidimo.
Tuo metu katalikai ir protestantai vieni kitus atvirai vadindavo sektantais, atskalūnais ir eretikais. Šiandien šie žodžiai padėti į gėdingos kalbos muziejų. Bet žmonėms vis dar išlikę nemažai neaiškumų. Štai minėjome Marijos pasirodymo Šiluvoje jubiliejų ir kai kurie katalikai buvo sutrikę, kai išgirdo, kad šiame jubiliejuje dalyvauja ir liuteronų vyskupas, baptistų atstovai, „Tikėjimo žodžio" pastoriai. Žmonės stebėjosi ir kai kurie sakė: kaip čia yra, negi mūsų vyskupas apako ir nemato, kad jie yra eretikai? Ką galėtume pasakyti tokiems žmonėms, kurie nuoširdžiai nerimauja?
Gal čia yra tik tam tikra grupė žmonių, kurie nelabai domisi šių dienų realijomis, sakyčiau, nesidomi net dabartinėmis Katalikų bažnyčios nuostatomis arba net kai apie jas išgirsta, užkietina širdį. Reikia įsiklausyti, ko moko Bažnyčia, ir nekelti savo supratimo aukščiau Bažnyčios mokymo. Juk sutinkame daugybę kitų konfesijų žmonių, kurie labai rimtai krikščioniškai gyvena, krikščioniškai auklėja vaikus, laikosi krikščioniškų etinių ir moralinių principų, savo gyvenime vadovaujasi Šventuoju Raštu, meldžiasi kiekvieną dieną - rytą ir vakarą. Tokiems žmonėms galėtume prikišti tik tai, kad jie nėra katalikai. Bet gal jie širdyje pamaldesni už kai kuriuos katalikus. Taip pat galime sutikti daug stačiatikių, kurie yra uolūs krikščionys. Tai kaip tada yra: argi tas žmogus bus Dievo supeiktas ar pasmerktas? Net paprastai, žmogiškai galvojant, atrodo, kad taip negali būti. Ėmus giliau mąstyti ir atsiranda pagarbus žvilgsnis į kitas konfesijas. Natūralu, kad šiandieniniame pliuralistiniame pasaulyje pagarbiai bendraujame su kitų konfesijų tikinčiaisiais, kartais net susirenkame kartu melstis.
Ekumenizmas nereiškia, kad kiekviena konfesija praranda identitetą ir atsisako savo tiesos draugystės labui. Man Jūsų knygoje labai patiko pasakymas, kad dažnai mes tuos pačius dalykus vadiname skirtingomis sąvokomis. Tai, ką kalba katalikų teologai, protestantai pasako visiškai kitais žodžiais, tačiau dažnai iš esmės tai yra tas pats.
Ekumeniniame judėjime laikomasi principo, kad iki galo sakoma tiesa. Pamaldose, žinoma, šis dalykas matomas tik fragmentiškai, bet kai vyksta ekumeninės teologų diskusijos, svarstymai apie savo ir kitų tikėjimą, sutariama, kad tiesa nebus kaip nors dangstoma, kad katalikas pasakys visą katalikišką tiesą, t. y. taip, kaip mes tikime, kaip suprantame, o kita pusė irgi pasakys visą savo tiesą, t. y. kaip jie tiki, kuo jie netiki, kaip tikime mes, katalikai, ir kad tai, ką jie supranta kitaip, taip pat bus pasakyta iki galo. Ekumeniniame dialoge nėra tikslo ginčytis, kuris teisus. Tikslas yra suprasti vieniems kitus, todėl tiesos pasakymas ir išlikimas savimi yra būtinas diskusijų pagrindas. Tik taip mes galime pradėti konstruktyviai kalbėtis. Nes jeigu ką nors nutylėtume ir kiti ką nors nutylėtų, nebūtų tikro dialogo. Jonas Paulius II yra labai gražiai pabrėžęs, kad ekumenizme be meilės, t. y. žmoniškumo ir jautrumo vienų kitiems, labai svarbus tiesos principas. Vadinasi, ekumenizmas remiasi dviem principais: meilės ir tiesos. Tiesos principas reiškia nenusikalsti tiesai arba, kaip sakė Jonas Paulius II, žmogus trokšta tiesos ir jam ne vis tiek, kokia yra tiesa. Kaip mes norime iš kitų meilės ir švelnumo, taip mes trokštame iš kitų patirti ir kokia yra tiesa. Jeigu jie sako vienaip, o mes kitaip, tai negalime pasakyti: ai, man vis tiek. Žmogaus prigimty nėra supratimo, kad tiesos atžvilgiu man vis tiek, man, kaip žmogui, nėra vis tiek, aš noriu žinoti, kaip yra iš tikrųjų. Būti atviriems tiesai mums labai svarbu siekiant, kad neišklystume iš kelio.
Ekumeninis bendravimas padeda pažinti vieniems kitus. Interneto portale po ekumeninio susitikimo skaičiau atsiliepimus ir buvo įvairių nuomonių. Pavyzdžiui, protestantai rašo: niekad nemaniau, kad tarp katalikų yra tokių tikinčių ir Evangeliją gyvai pažįstančių žmonių. O katalikai rašo: netikėjau, kad protestantai tokie nuostabūs žmonės, kad jie taip nori mylėti Jėzų ir ant jų taip pat liejasi Dievo malonė. Pacituosiu dar vieną ištrauką iš knygos „Visi tebūna viena": „Katalikai gali ne tik džiaugtis Dievo malonės veikimu kituose krikščionyse, bet ir pasimokyti iš jų. Reikia pripažinti, kad atsiskyrusiems krikščionims Dievo malonė apreiškia ir tokias vertybes, kurios tarp katalikų yra menkai išreikštos." Klausimas būtų toks: ko galėtų katalikai pasimokyti iš protestantų, o protestantai - iš katalikų?
Protestantų kunigystės institucija nėra taip ryškiai apibrėžta kaip katalikų. Katalikų kunigai yra labiau išryškinti, jiems bažnytiniame gyvenime perkeliama daugiau atsakomybės, o kadangi Protestantų bažnyčioje kunigai (nesvarbu, juos vadinsime pastoriais ar kaip kitaip) yra arčiau bendruomenės, tai bendruomenė pati prisiima daugiau atsakomybės. Tą atsakomybę nuo pat reformacijos pradžios pabrėžė ir Martynas Liuteris. Tu, t. y. kiekvienas tikintysis, rūpinkis savo išganymu. Ir per šimtmečius išsivystė, matyt, didesnė kiekvieno atsakomybė - ir tikėjimo, ir socialiniais klausimais. Protestantiškose visuomenėse, sakyčiau, žmonės labiau supranta visuotinę kunigystę ir ją įgyvendina: imasi atsakomybės už savo gyvenimą. Katalikų bažnyčioje neretai atsitinka taip, kad žmonės laukia iš kito - kunigas duos išrišimą, pasakys pamokslą, duos komuniją. Ir viską už mane padarys arba nurodys, ką man daryti, o aš nežinau, ar tai darysiu. Šiandien katalikų teologai taip pat pabrėžia, kad mes visi esame visuotinės kunigystės nariai. Žmonėms dar sunku tai suprasti. Katalikai pasauliečiai be reikalo yra per daug santūrūs perkeldami daugelį tikėjimo įsipareigojimų tik kunigams.
Na, o protestantai iš Bažnyčios yra išbraukę vienuolystės matmenį. Ir, mano požiūriu, kartu su vienuolyste jie išbraukė iš Bažnyčios tam tikras meditatyvios, kontempliatyvios maldos kokybes. Manau, čia galėtų būti sritis, kur neprarasdami savo tapatybės protestantai taip pat galėtų šio bei to pasimokyti iš katalikų ir stačiatikių.
Savo knygoje rašote, kad protestantiškoji teologija gali būti apibrėžta kaip pastangos vis geriau suprasti Gerąją Naujieną ir pritaikyti ją kiekvienam laikotarpiui. Uolus Biblijos studijavimas padėjo protestantams pasiekti didelių egzegezės laimėjimų, jais dabar naudojasi ir katalikai. Ar galima sakyti, kad tai, ką kiekviena konfesija turi geriausio, priklauso didžiajam Bažnyčios lobynui ir kad kuo dosniau konfesijos savomis gėrybėmis keisis, tuo brandesnė taps Bažnyčia.
Taip. Bažnyčios visuotinumas aprėpia visus krikščionis. Tai labai aiškiai įvardijo Jonas Paulius II. Jis sakė, kad Katalikų ir Stačiatikių bažnyčios yra kaip du vieno organizmo plaučiai ir negalima pasilikti tik su vienu plaučiu. Stačiatikių bažnyčia dėl savo truputį kitokio mentaliteto yra atradusi naujų Kristaus turtų, kurie jokiu būdu nėra priešingi Kristaus dvasiai arba Bažnyčiai. Jie papildo ir praturtina Bažnyčią. Iš tikrųjų, Katalikų ir Stačiatikių bažnyčios yra viena Bažnyčia, suskilusi, su savomis problemomis, bet tai viena Dievo idėja, ir dogmatika iš esmės yra ta pati. Protestantai dogmatiniu požiūriu yra daugiau atitolę, tačiau labai artimi Katalikų bažnyčiai socialiniu požiūriu. Tai beveik ta pati Europos arba Amerikos kultūra. O tuos dvasingumo aspektus, kuriuos protestantai yra išryškinę, šiandien, sakyčiau, katalikai jau irgi yra pasisavinę. Pavyzdžiui, tautines kalbas liturgijoje, kasdienį Biblijos skaitymą. Taip, šie dalykai į katalikybę atėjo iš protestantizmo ir dabar jie jau yra įsitvirtinę Katalikų bažnyčioje. Daugybė katalikų savo namuose turi Šventąjį Raštą ir jį skaito.
Ir galime sakyti, kad dėl to jie tik dar labiau tampa katalikais.
Taip, galime sakyti, kad čia yra neišsemiami Dievo turtai. Žmogus ar žmonių grupė, ar koks ištisas regionas yra linkę išryškinti vienus Šventojo Rašto dalykus, o kitus mažiau pastebėti. Ekumeninis judėjimas leidžia pamatyti tuos krikščionybės bruožus, kurių patys nepastebėdavome, kuriuos nepakankamai pabrėždavome. Tai Bažnyčią praturtina.
Parengė Gintaras Bleizgys