Statybos projektai. Ezros knygoje - tai šventykla, o Nehemijo knygoje - miesto sienos. Plytos ir skiedinys. Sunkus darbas. Įtemptas darbas. Varginantis darbas. Kraujas, prakaitas ir ašaros.
Ne mažiau realus ir nė kiek ne lengvesnis triūsas buvo žmonėms iš naujo „atstatyti" save.
Atkurti šventyklą ir iš naujo pastatyti sienas buvo, be abejonės, sunki užduotis, tačiau šio darbo esmę sudarė jų, kaip bendruomenės, ryšio su Dievu atnaujinimas. Ezra ir Nehemijas pasakojo istoriją apie tai, kaip Dievas atstato sudaužytus žmonių gyvenimus jiems grįžus namo iš tremties. O tokio atnaujinimo priemonė, apie kurią kalbama Nehemijo knygos 8 skyriuje, - tai Dievo žodis. Nors į šį skyrių nedažnai kreipiamas dėmesys, tačiau jame yra išskirti keli svarbūs bruožai, atskleidžiantys, kaip Dievas, veikdamas per Raštą, įkvėpia žmones naujam gyvenimui. Ir tai prasideda (kaip ir galima tikėtis) skaitymu ir supratimu (Neh 8,1-8).
Skaityti ir suvokti
Tik įsivaizduokite: daugiatūkstantinė minia, susirinkusi miesto aikštėje; Ezra stovi ant pakylos, tokios didelės, kad ant jos pakanka vietos ir kitiems tautos vyresniesiems, kurie stovi šalia jo. Neįprasta tai, kad žmonės paprašė atnešti Mozės įstatymo knygą. Kai jis atvyniojo knygą jų akivaizdoje, visi žmonės atsistojo. Ezra palaimino juos, ir jie atsakė garbinimu. Ezra skaitė iš knygos nuo ankstyvo ryto iki vidudienio; visų dėmesys buvo nukreiptas į Įstatymą, ir žmonės suprato, kas buvo skaitoma. (Neh 8, 3-6).
Bet nepakanka tik skaityti ir klausyti. Dievo žodis turi būti aiškinamas taip, kad būtų suprastas. Kad įsitikintų, jog susirinkę klausytojai pajėgia suprasti (tai buvo itin svarbu, nes Įstatymas buvo užrašytas hebrajų kalba, o tuo metu daugelis žmonių kalbėjo aramėjiškai), kai kurie levitai „skaitė iš Dievo įstatymų knygos, aiškindami juos, ir žmonės suprato, kas buvo skaitoma" (Neh 8, 8).
Taigi ši istorija aiškiai kalba, kad Dievo žmonių augimas ir atsinaujinimas priklauso ne tik nuo jų širdžių alkio skaityti ir klausytis žodžio, bet ir nuo tų, kurie turi aiškinti taip, kad kiti suprastų. Bet net ir tai, rodos, nėra galutinis tikslas...
Atsakyti ir džiūgauti
Skaitymas ir suvokimas skatina atsaką ir džiūgavimą. Iš pradžių atsakoma su ašaromis, vėliau - su džiaugsmu (Neh 8, 9-12). Neparašyta, kodėl žmonės raudojo, bet nesunktu tai suprasti - ypač pažvelgus, kaip ši istorija klostėsi toliau: skaitomas žodis juos apkaltino. Žmonės suprato, kaip smarkiai jie yra nutolę nuo Dievo žodžio.
Emocinis atsako į Dievo žodį aspektas yra svarbus, tačiau rauda tuo metu buvo nederamas atsakas. Atrodytų, kad ilgai trunkantis skaitymas, atidus klausymasis ir išsamus aiškinimas ne visada sužadina tinkamą atsaką į Dievo žodį. Turi būti tinkamas metas kalčių išpažinimui - apie tai rašoma 9 skyriuje - bet dabar tai nebuvo tas laikas. Taigi vyresniesiems rūpi ne tik tai, kad žmonės atsakytų į Dievo žodį, bet ir kad tinkamai atsakytų. Tuo metu žmonės buvo raginimi švęsti ir džiaugtis - kad suprastų, jog Viešpaties džiaugsmas yra jų stiprybė (Neh 8, 10). „Susitikimas" su Dievo žodžiu reiškia susitikimą su pačiu Dievu, o tai teikia Jo žmonėms džiaugsmo ir stiprybės.
Bet yra ir dar daugiau...
Atsiminti ir vykdyti
Toliau šiame skyriuje kalbama apie tai, kad žmonės atsiminė ir vykdė tai, kas parašyta (8, 13-18) - jie šventė Palapinių šventę ir gyveno palapinėse, atsimindami savo protėvius, kurie gyveno dykumoje, ir kiekvienas dalyvavo šioje šventėje, elgdamasis pagal Dievo nuostatus. Parašyta, kad jie nieko panašaus nedarė nuo Jozuės laikų (Neh 8, 17). Tauta ir šventė septynias dienas ir kasdien buvo skaitoma iš Įstatymo knygos (Neh 8,18). Jie vėl suvokė, ką reiškia būti Dievo žmonėmis, nes klausė, suprato ir atsakė į Dievo balsą, kuris kalbėjo jiems iš Rašto puslapių.
Šis turiningas skyrius mums atskleidžia Dievo žodžio reikšmę Dievo žmonių gyvenime. Jis primena mums, kad Dievas atnaujina žmonių gyvenimus savo žodžiu ir kad šis žodis skirtas vyrams, moterims ir vaikams - visai bendruomenei. Dievo žodis turi būti atidžiai išklausytas, išaiškintas ir suvoktas, į jį turi būti tinkamai atsakyta ir tada jis keičia žmonių gyvenimus. Protui suteikiama informacija, širdys paliečiamos, gyvenimai keičiasi - visa tai Dievas atnaujina savo žodžiu.
Nehemijo knygos 8 skyriuje kalbama apie atnaujinimą Dievo žodžiu ir jau 9 skyriuje tampa aišku, kad šio atnaujinimo esmė - atkurti santykiai su Dievu. Kai buvo atpasakota biblinė istorija nuo sukūrimo laikų iki jų dienų (9, 5-37), žmonės išpažino savo neištikimybę ir Dievo ištikimybę. Taigi tokia seka: atnaujinimas per Dievo žodį - nuodėmės išpažinimas - atkurti ryšiai su Dievu. 10 skyriuje įvykęs Sandoros atnaujinimas kyla iš 8 skyriuje aprašyto Dievo žodžio suvokimo ir 9 skyriuje minimo nuodėmių išpažinimo.
Iš tiesų kiekvienam asmeniškai reikalingas nuolatinis ryšio su Dievu atnaujinimas. Tačiau Nehemijo knygoje kalbama ir apie bendrą Dievo tautos atsinaujinimą. Atkurti santykiai su Dievu skatina ir tarpusavio santykių atkūrimą - visos bendruomenės gerovę. Taigi šie skyriai atskleidžia mums tokį vaizdą - atsinaujinimas Dievo žodžiu, santykių su Dievu atkūrimas ir visos Dievo tautos atsinaujinimas.
Tai mums primena, koks svarbus yra ryšys tarp Rašto ir bažnyčios bendruomenės: Raštas formuoja bažnyčios narių įsitikinimus ir tikėjimo praktiką - pasišventimą ištikimai gyventi Dievo akivaizdoje ir Jį garbinti. Tai nemažina asmeninių Biblijos studijų reikšmės. Tačiau pagal Nehemijo knygos 8 skyrių galima teigti, kad Raštas turi būti skaitomas ir tinkamai aiškinamas bažnyčios bendruomenėje, atsižvelgiant į jos ypatybes. Tai paveda išvengti pernelyg suasmeninto Biblijos skaitymo ir iškreipto jos ištraukų aiškinimo. Toks požiūris į Raštą kyla iš suvokimo, kad mes priklausome bendruomenei ir esame atsakingi bendruomenei, skaitančiai Raštą; ir ne tik konkrečiai bendruomenei, kuriai šiuo metu priklausome, bet ir kitiems broliams bei seserims Kristuje visame pasaulyje ir visais laikais.
Taigi bendruomeninė krikščionių tikėjimo dimensija yra svarbi, o jai evangelikai ne visada skiria deramą dėmesį. Bažnyčios šią dimensiją gali suvokti ir klaidingai, tačiau tuomet turėtume vėl grįžti prie Rašto. Bažnyčia statoma ant Rašto, ne greta jo, ir tuo labiau ne aukščiau jo. Autoritetas priklauso ne bendruomenei, bet Dievui, kuris kalba bendruomenei per Raštą. Raštui turi būti skirta tokia vieta, kad juo, jei prireikia, būtų galima vertinti bažnyčios mokymą ir tikėjimo praktiką, ir jog Raštu būtų galima atnaujinti bendruomenės tikėjimą, kaip kad buvo Nehemijo laikais.
Pagal http://www.licc.uk.org/ parengė Dalia Janušaitienė