Pamokslas, sakytas Vilniaus bažnyčioje „Tikėjimo žodis“ per naujametinį tarnavimą
Apžvelgiant praėjusius metus, gan įprasta remtis žvaigždėmis. Tačiau Bažnyčiai gyvūnų vardais žymimi metai - nei jaučio, nei tigro - nelemia nieko blogo ir nieko gero. Krikščionys pavaldūs ne žvaigždėms, bet jas Sukūrusiam. Ir geru, ir blogu metu priklausome Viešpačiui Jėzui Kristui.
Bažnyčios pastato išpirkimo proga buvo iškeptas didžiulis tortas
Ir budėdami, ir miegodami gyvename kartu su Kristumi, kaip sako apaštalas Paulius (1 Tes 5, 10). Būtent su tokiu pasitikėjimu atsigręžiu į praėjusius metus ir žiūriu į ateinančius. Praėjusiuosius apibendrinsiu lakoniškai - krizės metai buvo turtingi ir vaisingi, mūsų bažnyčiai atvėrę naujus horizontus ir plačius tarnystės laukus.
Turtingi metai
Didžiausias mūsų, kaip tikėjimo bendruomenės Vilniuje, pasiekimas 2009-aisiais - tai bažnyčios pastato išsimokėjimas. Bendrų geros valios aukų ir dešimtinių dėka mes sugebėjome atlikti milžinišką darbą. Rodos, Viešpats suteikė mums malonę kaip kadaise Makedonijos bažnyčioms, apie kurias Paulius rašo: Nors dideli vargai jas bandė, jos pasirodė kupinos džiaugsmo, ir jų gilus skurdas išsiliejo ypatingo dosnumo turtais. Aš liudiju, kad jie pagal išgales ir viršydami išgales, savo noru, prašyte prašė mus, kad mes priimtume dovaną ir jų dalyvavimą tarnavime šventiesiems. Ir ne tik taip, kaip mes tikėjomės, bet visų pirma atsidavė Viešpačiui, o paskui Dievo valia ir mums (2 Kor 8, 2-5). Mūsų tikėjimas gyvas! Ir išliks toks, kol jį lydės pasiaukojimas ir aukos. Aukų dėka sugebėjome nupirkti ir įrangą mūsų kavinei. Šiais mokslo metais maisto mūsų mokyklos mokiniams jau nebevežiojame iš kitur, o gaminame patys. Vaikai džiaugiasi gardesniu valgiu. Džiaugiamės ir mes - etatiniai bažnyčios tarnautojai. Įrengėme ne tik kavinę, bet ir aprengėme naujomis mantijomis mūsų chorą, nupirkome naują gitarą. Turime kuo didžiuotis Kristuje.
Vaisingi metai
Surengėme du svarbius seminarus: metų pradžioje - Ryškiausi lietuvių reformatorių portretai ir pavasarį - Kad vienaip ar kitaip kai kuriuos išgelbėčiau. Vienas atvėrė menkai pažįstamą evangeliškąjį paveldą, kurio tęsėjais esame, kitas priminė evangelizmo svarbą. Spalio mėnesį Rygoje vykusi Baltijos šalių evangelizmo konferencija patvirtino, jog nesame neraštingi ir negyvename dvasinėje periferijoje. Evangelizacijos klausimai, kuriuos patys kėlėme ir nagrinėjome mūsų seminare, buvo pagrindiniai dienotvarkės punktai ir Rygoje, nors konferenciją ten rengė garsioji Bilio Grahamo evangelistinė asociacija.
Visgi drįsčiau sakyti, jog renginys, vainikavęs šiuos metus, buvo Kalėdinis giesmių vakaras, padovanojęs mums ne tik naują mūsų šlovintojų albumą Dangaus paliesti, bet ir skatinęs toliau studijuoti evangelinį Lietuvos Reformacijos paveldą. Tokio muzikinio projekto įgyvendinimas krizės metais taip pat liudija apie gyvus mūsų tikėjimo darbus ir karštą meilę Viešpačiui, siekiant išaukštinti Jo vardą. Garbė Dievui, įkvėpusiam mus ir teikiančiam jėgų bei talentų šiai tarnystei.
Besiplečiančių horizontų metai
Nesigiriame be saiko svetimo darbo vaisiais, bet turime viltį, jūsų tikėjimui augant, su jumis peraugti ligšiolines ribas, kad galėtume skelbti Evangeliją už jūsų ribų ir nesigirti kito atliktu darbu svetimoje srityje (2 Kor 10, 15-16). Šie Pauliaus žodžiai vėlgi tiksliai įvardija tai, ką patyrėme praeitais metais. Ne vienoje srityje mes praaugome ligšiolines ribas ir skelbėme Evangeliją naujose teritorijose.
Gan ryškiai tai patyriau asmeniniame tarnavime. Metų pradžioje buvau pakviestas skaityti pranešimą į apaštalo Pauliaus metams skirtą mokslinę konferenciją, kurią surengė Bernardinų bažnyčia. Po Romos katalikų bažnyčios skliautais Dievo žodį skelbti teko ir per Velykas, šį kartą - Gailestingumo šventovės bažnyčioje. Pamokslavau ir liuteronų bažnyčioje. Džiugu, jog Viešpats atveria duris į broliškas konfesijas. Tačiau tikra staigmena buvo pakvietimas skaityti paskaitą filologijos fakulteto magistrantams Vilniaus universitete. Dar prieš išvažiuojant studijuoti į JAV, viena sesuo pasakė man, jog sapnavo ar regėjo (dabar nepamenu) mane skelbiantį Evangeliją Vilniaus universitete. Šiemet jos regėjimas išsipildė. Gal ne atsitiktinumas, jog paskaitą skaičiau būtent tą dieną, kai universitetas šventė 430 metų įkūrimo jubiliejų. Melsdamasis ir ruošdamasis šiai paskaitai, prisiminiau eilutę iš Išėjimo knygos, kuri mane labai pradžiugino ir sustiprino: Izraelitai pragyveno Egipte keturis šimtus trisdešimt metų. Praėjus keturiems šimtams trisdešimčiai metų, vieną dieną visi Viešpaties pulkai iškeliavo iš Egipto (Iš 12, 40-41). Džiugu, kad atsivėrė senovinės durys. Beje, tos paskaitos įkvėpta viena magistrantė parašė darbą, kurį pavadino „G. Saulyčio Papiktinimas ir kvailystė - protestantiškojo pamokslo kanonas". Jame ji pabandė aptarti mano pamokslus ir palyginti juos su J. Sasnausko homilijomis, surinktomis knygoje Malonės akrobatika.
Po penkerių metų pertraukos vėl gavau pakvietimą pamokslauti JAV rusakalbių evangelinėse bažnyčiose. Taigi veriasi ne tik naujos durys, bet Dievas leidžia aplankyti ir „senas" teritorijas, ir jose vėl laistyti brangias Dangaus sėklas. Pakvietimas skaityti pranešimą plenarinėje Baltijos šalių evangelizmo konferencijoje tarsi vainikavo mano šių metų tarnystę už Lietuvos ribų. Esu tikrai dėkingas Viešpačiui už Jo pasitikėjimą ir suteiktą malonę.
Plačių tarnystės laukų metai
Naujos teritorijos ir naujos pažintys vėrėsi ne vien man. Mūsų choras Maranata nukeliavo net iki Oksfordo ir tarnavo juodaodžių bažnyčioje, taip pat - lietuviams Londone. Choro bendrystė su žinoma ir populiaria soliste Judita Leitaite neapsiribojo vien koncertu Bernardinų bažnyčioje šių metų pavasarį, bet šią, paskutinę metų savaitę, papuošė bendrai surengtą koncertą Vilniaus Rotušėje, skirtą šios solistės įspūdingos kūrybinės veiklos 25-mečiui ir gimtadieniui.
 |
2009 m. Leidykla „Tikėjimo žodis" sėkmingai dalyvavo Vilniaus knygų mugėje |
Vasarą su kitomis mūsų bendrijos bažnyčiomis surengėme net dviejų pamainų stovyklą vaikams Robinzonas Kruzas, kurioje talkino ir krikščionys iš Šveicarijos, Juropos jaunimo organizacijos. Prieš Kalėdas atgaivinome karitatyvinę bendruomenės veiklą - mūsų mokyklos mokiniai aplankė Atgajos mokyklą, kurioje mokosi neįgalūs vaikai, o aš su kai kuriais bendruomenės nariais - dvi nakvynės prieglaudas ir suaugusiųjų neįgaliųjų centrą. Visose šiose vietose buvome labai šiltai priimti.
Apibendrinant galėčiau drąsiai teigti, jog palinkėjimas, kurį išsakiau prieš metus Naujųjų metų naktį, tikrai išsipildė. Linkėjau, kad 2009-aisiais mūsų chronos (kasdienybė) virstų dieviškuoju kairos (ypatingu, „atpirktu" laiku), kad vis daugiau mūsų laiko būtų praleista prasmingai, tarnaujant Viešpačiui ir mylint artimą.
Pagrindiniai Dievo žodžio akcentai
Šiais metais nemažai kalbėjome apie pamatines tikėjimo tiesas - malonę ir tikėjimą. Prisiminėme Karlo Barto teiginį, jog malonė yra nesuvokiama tiesa, kad Dievas yra patenkintas žmogumi ir kad žmogus gali džiaugtis Dievu. Augustinas ir Kalvinas padėjo pasigilinti į tikėjimo klausimą: Dievo Sūnus, prisiėmęs žmogiškumą, bet nesužlugdęs dieviškumo, įkūrė ir įtvirtino šį tikėjimą, kad atvertų žmogui kelią pas žmogaus Dievą per Dievą - žmogų (Augustinas); kaip Dievas Jis yra mūsų tikslas, į kurį judame, kaip žmogus - kelias kuriuo einame. Abi šios prigimtys atrandamos tik Kristuje (Kalvinas). Taigi istorinis Jėzus yra pagrindinė Dievo malonės prielaida ir centrinis tikėjimo objektas. Tikėjimas Dievu yra tikėjimas Jėzumi Kristumi. Tikėjimas Dievu ne statiškas. Jį turime gilinti. Einant laikui, tikėjimas Jėzumi Kristumi mus keičia. Tikėjimo esmė glūdi didėjančiame Kristaus pažinime. Nepasitikime tais, kurių nepažįstame. Pasitikime tais, kurie mus myli. Kuo aiškiau pažįstame Dievo meilę, tuo labiau Juo pasitikime. Tikėjimo dvasia nežiūri į tai, kas regima, ir skatina plušti ne dėl žūvančio maisto. Didis tikėjimas pasitiki Jėzumi, nebeatsižvelgdamas į tai, ar vyksta stebuklai, ar ne. Tikėjimo žmogus ima kryžių, prisiima kančias, atmetimą, pajuoką, nebijo pažeminimo.
Šiais metais gilinome mūsų bendrijos viziją - pažinti Kristų ir Jo pažinimą perduoti kitiems. Kristų šiemet išvydome apaštalo Jono akimis - kaip Avinėlį - Liūtą. Vienintelį, vertą nuimti antspaudus ir atversti eschatologinį žmonijos istorijos ritinį. Istorijos Liūtu gali būti tik kryžiaus Avinėlis. Avinėlis yra liūtas Karalius. Antikristas, kaip Kristaus priešingybė, tuo esmiškai ir skiriasi: Pirmiau turi ateiti atkritimas ir būti apreikštas nuodėmės žmogus, pražūties sūnus, prieštarautojas, kuris išaukština save prieš visa, kas vadinama Dievu ar garbinama, ir pats sėdasi kaip Dievas Dievo šventykloje, rodydamas save esant Dievu (2 Tes 2, 3-4). Bažnyčia seka Kristumi, ne antikristu ir tik taip užsitikrina dalyvavimą eschatologinėje karalystėje. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas (Lk 14, 11).
Avinėlio vestuvių drama atskleidžia ir dvi moteris, Jaunikio nuotakas. Vieną - vadinančią save karaliene (Apr 18, 7), apsivilkusią purpuru ir škarlatu, išsipuošusia auksu, brangakmeniais ir perlais (Apr 17, 4); o kitą - tikrąją, kuriai pats Dievas duoda apsirengti spindinčia tyra drobe - teisiais darbais (Apr 19, 8). Babelės prabanga vilioja šio pasaulio žmones - žemės karaliai su ja ištvirkavo, o žemės pirkliai pralobo iš jos nežabotos prabangos (Apr 18, 3). Babelėje sutinkame ne tik politikus ir verslininkus, bet ir menininkus, kitaip tariant, skirtingų visuomenės sluoksnių atstovus (Apr 18, 22). Krikščionys gi, nepaisant jų profesinės veiklos, raginami išeiti iš Babelės, nedalyvauti jos nuodėmėse, kad vėliau nepatirtų ir jos negandų. Kaip? Mąstant apie tai, kas tikra, garbinga, teisinga, tyra, mylima, giriama, - apie visa, kas dora ir šlovinga (Fil 4, 8). Mąstymo atnaujinimas Dievo žodžio šviesoje yra dievoto ir pamaldaus gyvenimo pagrindinė sąlyga. Nes gyvenantys Babelėje temąsto apie žemiškus dalykus ir elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai (Fil 3, 18-19). O mums liepiama mąstyti apie tai, kas aukštybėse, o ne apie tai, kas žemėje (Kol 3, 2). Kai pasirodys Kristus - mūsų gyvenimas, tada su Juo ir mes pasirodysime šlovėje (Kol 3, 4). Dabar jėgų mums teikia Dievo malonė, ateinanti per tikėjimą Jėzaus krauju. Bažnyčia yra apšlakstoma Avinėlio krauju, o Babelę Jonas regi pasigėrusią šventųjų ir Jėzaus liudytojų krauju. Babelė ir Jeruzalė, ištvirkėlė ir Nuotaka įkūnija du kardinaliai skirtingus mąstymo archetipus - paklusnumą Dievui ir sukilimą prieš Jį. Ši žemė priklauso Babelei, tačiau Dangaus miestas - Dievo žmonėms.
Palinkėjimas kitiems metams
Nežinau, kas mūsų laukia ateityje. Tikriausiai ateinantys metai nebus lengvi, jei kalbame apie žemišką gyvenimą. Tačiau mes esame pašaukti dangiškajam. O tai reiškia, jog turime tikėjimu nuolatos kelti savo žvilgsnius į Viešpatį ir viską priimti kaip iš Dievo rankos. Linkiu būti dėkingiems, nesvarbu kas benutiktų. Apaštalas Paulius, iš jam skirtų pranašysčių sužinojęs, kad laukia pančiai ir suspaudimai, galėjo su pasitikėjimu ištarti - tai man nesvarbu, ir aš nebranginu savo gyvybės. Svarbu, kad tik su džiaugsmu baigčiau savo bėgimą ir tarnavimą, kurį gavau iš Viešpaties Jėzaus: liudyti Dievo malonės Evangeliją (Apd 20, 24). Mokykimės ir mes ateinančiais metais nebranginti savo gyvybės, bet džiaugsmingai dalyvauti Viešpaties Jėzaus patikėtame tarnavime - liudyti Dievo malonės Evangeliją. Mūsų trumpalaikis lengvas sielvartas ruošia mums visa pranokstančią amžinąją šlovę (2 Kor 4, 17). Todėl, nežiūrėkime į tai, kas regima, bet į tai, kas neregima, nes kas regima, yra laikina, o kas neregima - amžina (2 Kor 4, 18).
Nuotr. D. Pranskaus ir G. Žyvatkauskaitės