Stebuklas yra tai, kad Jis nori mane pažinti ir vis labiau atsiverti, kad aš Jį pažinčiau. Rašte skaitome: Jėzus jam atsakė: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime (Jn 14, 23). Ir aš esu pašauktas pasilikti Kristuje (Jn 15, 7), aš turiu Jį pažinti (Fil 3, 10-11). Aš buvau sukurtas Jį mylėti, Jam tarnauti ir džiaugtis Juo per amžius. Kaip mes galime nepaisyti tokio didžio išgelbėjimo (Hbr 2, 3)?
Tačiau kelias akmenuotas ir duobėtas, kelionė pilna suklupimų, nusivylimų ir sunkumų. Tačiau kovodami gyvenimo kovas mes iš tiesų prašome pagalbos, kurią labai tiksliai apibendrina Owenas: „Gyvendami su Dievu mes iš tiesų trokštame stiprybės ir gailestingumo, jėgos ir ramybės, paguodos ir vidinio nusiraminimo".
Kas yra tas ramybės laikas?
Kad tinkamai pagarbintume Dievą, krikščioniškame gyvenime mums reikia stiprybės ir gailestingumo. Stiprybės mums ypač reikia meldžiantis, apmąstant Raštą Kristaus artume ir siekiant paklusti tam, ką Dievas mums atskleidė. O kai nutolstame nuo Viešpaties, mums reikia gailestingumo...
Paulius ragino tesalonikiečius „be paliovos melstis", mąstyti apie Jo žodį dieną ir naktį, kaip Dievas buvo įsakęs Jozuei (1 Tes 5, 17; Joz 1, 8). Mes taip pat turime tai daryti. Mes šloviname Viešpatį važiuodami į darbą, įvairiu dienos metu užtariame kitus, siekiame įsiminti Rašto eilutes ir mąstome apie jas, prašydami gilesnių įžvalgų ir stiprybės jų laikytis. Mes dažnai meldžiamės ir apmąstome Raštą neatsitraukdami nuo kitos veiklos. Tačiau kartais atsidėti maldai ir Žodžiui mums trukdo kiti „svarbūs dalykai", į kuriuos privalome atsižvelgti ir skirti jiems savo dėmesį. Todėl siekiant sielos gerovės iškyla poreikis reguliariai atsitraukti, kad galėtume niekieno netrukdomi melstis ir apmąstyti Žodį. Tai aš ir vadinu ramybės laiku. Tai - specialiai skirtas laikas tam tikroje vietoje, kai žmogus gali būti vienas ir artintis prie Viešpaties, sutelkdamas dėmesį į bendravimą su Dievu.
Noriu pabrėžti, jog siekiant patikti Dievui, neužtenka vien tik nurimti prieš Jį, - tai atpirktos širdies - širdies, kuri per tikėjimą Jėzumi Kristumi susitaikė su Juo, - privilegija ir džiaugsmas. Jeigu jūs dar neatgailavote dėl savo nuodėmių ir neatsigręžėte į Kristų, pasitikėdamas, kad Jis atleis ir apvalys, drąsinu padaryti tai dabar. Atsigręžkite į Jį tikėdamas ir šaukdamasis Viešpaties! Jis atleis visas jūsų nuodėmes, apvalys ir sustiprins jus, kad gyventumėte ir bendrautumėte su Juo (1 Jn 1, 9).
Mes darbuojamės ne tam, kad gautume malonę, bet todėl, kad ją jau gavome. Mums nereikia viltis, kad Dievas mus priims; mes žinome, kad Jis jau priėmė mus Kristuje (1 Jn 5, 13). Dabar Jis nori su mumis giliau ir artimiau draugauti.
Atnaujinta širdis trokšta pažinti Dievą ir džiaugtis Juo per amžius. Kai mes atsiribojame nuo kitų ir skiriame laiko Viešpačiui, Jis gali keisti mus, kad panašėtume į Jį. Reguliarus atsiskyrimas būti su Viešpačiu keičia ir mūsų požiūrį į pasaulį. Nuolatos bendraudami su Viešpačiu mes pradedame matyti ir suprasti, kas yra Jo širdyje, gimsta troškimas pasiekti žūstantį pasaulį.
Artima draugystė
Svarbiausia priežastis, kodėl verta skirti specialų laiką artintis prie Viešpaties, - tai žavinti mintis gilinti draugystę su Juo. Evangelijoje pagal Joną skaitome: Jūs esate mano draugai, jei darote, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus Aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką iš savo Tėvo girdėjau (Jn 15, 14-15). Mes jau nesame nežinioje, nuo mūsų daugiau nebeslepiama, ką daro mūsų Šeimininkas, mes esame maloningai pakviesti į „vidinį ratą". Nors kartais mes elgiamės kaip tarnai, kiekvienas pažįstantis Kristų asmeniškai yra Jo draugas. Visa, ką Jėzus išgirdo iš Tėvo, Jis noriai atskleidžia mums. Atverti savo širdį yra draugystės ženklas, ir Dievas atveria mums savo širdį.
Ar Kristus yra tavo asmeninis draugas, ar tik pažįstamas? Ar sutikęs Jį gatvėje atpažintum (Lk 24, 13-27)? Ar trokšti Jo bendrijos ir gerai Jį pažįsti? Per pranašą Jeremiją Dievas sako: „Išmintingasis tenesigiria savo išmintimi, stiprusis - savo stiprybe, o turtingasis- savo turtais. Kas nori girtis, tegul giriasi, kad supranta ir pažįsta mane, kad Aš - Viešpats, kuris vykdau malonę, teismą ir teisingumą žemėje, nes tai man patinka, - sako Viešpats" (Jer 9, 23-24).
Ramybės laikas yra laikas, skirtas ieškoti Viešpaties veido, kad asmeniškai pažintume Jį, pagarbintume ir vis geriau Jį suprastume.
Už draugystę, į kurią mus kviečia Dievas, sumokėta didelė kaina: Jėzus paliko dangų, atėjo į žemę, gyveno su vargetomis ir išgelbėjo mus, kad mes galėtume džiaugtis Jo artumu ir draugyste. Tad paskirkime ir mes laiką pabūti su Juo vienumoje!
Čarlzo Dikenso „Pasakojimas apie du miestus" puikiai iliustruoja Kristaus nueitą kelią. Šiame pasakojime du žmonės tapo artimais draugais. Vienas jų pateko į kalėjimą ir kitą rytą jo laukė giljotina. Jo draugas, teisininkas, visą savo gyvenimą pašventęs Anglijos išlaisvinimui, sužinojo apie paskelbtą nuosprendį ir įveikė daug kliūčių, kad patektų į kalėjimą pas draugą. Jis apsikeitė su draugu drabužiais ir kitą rytą jam buvo įvykdytas mirties nuosprendis, o tikrasis kalinys ištrūko į laisvę.
Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda (Jn 15, 13). Kristus myli savo draugus!
Artima ir gyvybinga draugystė grindžiama daugybe būtinų ir nuostabių dorybių. Viena jų - troškimas atsiverti, kita - pasiryžimas rizikuoti arba drąsa, trečioji - gailestingumas. Visos jos pagrįstos meile kitam žmogui. Negali būti artimos draugystės, jei nėra troškimo išlieti savo širdį ant kito krūtinės. Jėzus troško draugystės grįstos ne priklausomybe vienas kitam ar nuodėmingu silpnumu, bet skatinamos Jo beribės meilės ir rūpesčio mumis. Ir Jis viliasi mūsų atsako.
Panašėti į Kristų - atrasti stiprybės siekti šventumo
Vaikystėje mūsų gatvėje buvo keletas vaikų, su kuriais mano tėvai neleido man bendrauti. Esu tikras, kad mano tėvai gerai suprato patarlę: „Bloga kompanija sugadina ir gerą charakterį". Todėl mano draugai buvo geri vaikai, kaip mano tėvai mėgo sakyti. Šie vaikai gerbė kitus ir turėjo savo gyvenimo tikslą bei kryptį. Šiandien aš taip pat skatinu savo vaikus siekti šių dalykų. Yra vaikų, su kuriais aš jiems leidžiu žaisti, bet yra ir vaikų, su kuriais neleidžiu. Tėvai atpažįsta draugystes, kurios gali „sustiprinti arba sudaužyti" asmenybę.
Draugystė - tai kartu leidžiamas laikas, kai mes perduodame ir perimame vertybes bei įpročius. Draugystė gali suvaidinti labai svarbų vaidmenį ir nulemti asmens požiūrį į gyvenimą bei sugebėjimą reaguoti į gyvenimo iššūkius.
Aš leidžiu laiką su Jėzumi ne tik norėdamas geriau pažinti Jį, stiprinti draugystę, bet ir perimti Jo vertybes, pasisemti stiprybės taip gyventi. Tai vyksta asmeniškai bendraujant ir draugaujant su Viešpačiu, ypač ramybės metu, kai niekas neblaško, kai klausausi ir galiu priimti iš Jo.
Puoselėdamas artimą draugystę su Viešpačiu pastebiu, jog pradedu mąstytis ir elgtis taip, kaip Jis, nors ir netobulai: pradedu nekęsti to, ko Jis nekenčia, ir mylėti tai, ką Jis myli. Ar jūs tai pastebėjote? Tai yra Naujosios Sandoros Dvasios tarnavimo esmė, - tai Ji nukreipia mūsų dėmesį į Kristų ir keičia mus. Apaštalas Paulius rašo: Mes visi, atidengtu veidu lyg veidrodyje regėdami Viešpaties šlovę, esame keičiami į tą patį atvaizdą iš šlovės į šlovę, veikiami Viešpaties, kuris yra Dvasia (2 Kor 3, 11).
Tik bendraudami su Viešpačiu mes pradedame iš tiesų nekęsti nuodėmės ir mylėti teisumą, patiriame didžiausią Jo draugystės įtaką savo gyvenime, priimame gailestingumą iš Viešpaties dėl visų savo nuodėmių ir atrandame malonę pagalbai silpnumų metu (Hbr 4, 16). Bendraudami su Juo mes išmokstame visus savo rūpesčius, problemas, nerimą ir abejones patikėti Tam, kuris mumis rūpinasi (1 Pt 5, 7).
Kristaus stiprybė pasiekia mus, kai mes apmąstome Raštą, meldžiamės Jo artume, nukreipiame savo žvilgsnį į Jį. Tai vyksta tuo kasdienio netrukdomo bendravimo metu, kai Viešpats piešia mums savo paveikslą!
Kartą vaikų darželio auklėtoja atkreipė dėmesį į karštai kažką piešiantį mažąjį Pilypą. Priėjusi prie mažylio ji paklausė, ką šis piešia. „Dievą", - atsakė jis užtikrintai. „Bet tai neįmanoma. Juk niekas nežino, kaip Jis atrodo", - pasakė auklėtoja. Tačiau šviesiaplaukis berniukas nusišypsojęs pažvelgė aukštyn ir pasakė: „Kai nupiešiu, visi sužinos!"
Tai ir yra ramybės laiko esmė - leisti Dievo Dvasiai nupiešti tau Kristaus paveikslą. Nors mes negalime Jo matyti, maldos ir apmąstymų metu mes galime patirti Jo šlovę. Jo artume mes apkaltinami dėl savo nuodėmių ir pradedame suvokti, ką reiškia gyventi šventai. Taigi, antroji priežastis atsiskirti ir pabūti vienumoje su Viešpačiu - kad draugystė su Juo darytų įtaką mums, keisdama mūsų charakterį, kad mes panašėtume į Jį.
Dievas išsirinko mus ir numatė, kad mes būsime panašūs į Jo Sūnaus atvaizdą (Ef 1, 3-4; Rom 8, 29). Ir tam Jis suteikė malonės. Pirmiausia, žinoma, tai - Dievo Dvasia, kuri suvienija mus su Kristumi Jo mirtyje ir prisikėlime. Dvasia naudoja ir kitas „priemones"- Dievo žodį, Dievo žmones ir, žinoma, aplinkybes, kurias Dievas numatė mūsų gyvenimui. Visa tai daro mus panašius į Kristų. Šio proceso pabaiga ir tikslas - išaukštinimas (Rom 8, 30). Todėl turėtume paklausti: „Kokią atsakomybę Dievas suteikė mums šio proceso metu, laukiant išaukštinimo?"
Pripažinkime, kad esame mūšyje, ir, norint panašėti į Kristų, teks įdėti ir pastangų. Mes kovojame dėl šventumo prieš tris grėsmingus priešus: pasaulį, kūną ir velnią. Paklausykite, ką apie tai sako apaštalai Jonas ir Paulius: Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio (1 Jn 2, 15-16). Nes kūnas geidžia priešingo Dvasiai, o Dvasia - kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl negalite daryti visko, ko norėtumėte (Gal 5, 17). Nes mes grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šio amžiaus tamsybių valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis danguje (Ef 6, 12).
Šių kovų įkarštyje (1 Pt 2, 11) po truputį mes mokomės sakyti „taip" Dievui ir „ne" nuodėmei. Kasdien sakome „taip" tikėjimui ir meilei, teisingumui, tyrumui, nuoširdumui, savikontrolei ir gailestingumui. Kasdien „taip" sakome sveikam mokymui, drąsai, užtikrintumui ir Kristaus nuolankumui. Tačiau inercijai, tingėjimui ir melui sakome „ne", kaip ir apgavystei, paleistuvavimui, šmeižtui, apkalboms, neteisingam pykčiui, stabmeldystei, pavydui, nesantaikai... „Apsivilkime" Viešpačiu Jėzumi ir neduokime progos kūnui (Rom 13, 14).
Kai mes sekame Dievo Dvasia ir sakome „taip" teisumui ir „ne" nuodėmei, Ji daro patį įstabiausią darbą - keičia mūsų charakterį. Elena Vyler Vilkoks rašė: „Vienas laivas plaukia į rytus, kitas - į vakarus. Nesvarbu, kur pučia vėjas. Vairininkas, o ne šėlstanti audra lemia, kur mes plaukiame". Štai ką reiškia augti Kristuje. Mūsų charakteris nulemia mūsų gyvenimo vaisingumą. Mūsų tikslas nėra tapti šaltais moralistais, bet mylėti Kristų ir žmones. Tačiau nesuklyskite: į Kristų panašus charakteris įgyjamas ne iš karto, jį suformuoja Žodis ir Dvasia, bėgant laikui, ištveriant krosnies karštį...
Vienas iš bruožų, kurio mums prireiks gyvenime, yra ištvermė. Kartais mes norime tiesiog viską mesti. Nenoriu sakyti, kiek kartų aš taip jaučiausi. Tačiau kiekvieną kartą, atsitraukus į vienumą pabūti su Viešpačiu, Jis apšviesdavo mano širdį, ir viskas pasikeisdavo. Vis prisimenu žodžius: Apsvarstykite, kaip Jis iškentė nuo nusidėjėlių tokį priešiškumą, kad nepailstumėte ir nesuglebtumėte savo sielomis! (Hbr 12, 3). Štai kodėl Dievas suvedė mus į bendruomenę, davė mums savo Žodį ir pašaukė mus bendrauti su Juo. Įprotis kasdien susitikti su Juo stiprina mūsų draugystės ryšius tarsi kasdienis santuokos įžadų atnaujinimas ir pasižadėjimas, kuris primena, kam mes priklausome, ir padrąsina būti ištikimus.
Gyventi dėl Kristaus
Kasdien bendraudami su Viešpačiu mes perimame Jo vertybes ir dorybes bei atsisakome to, kas Jo akyse nevertinga. Taip ilgainiui keičiasi mūsų charakteris: „Sėji mintį, pjauni veiksmą; sėji veiksmą, pjauni charakterį; sėji charakterį, pjauni likimą".
Prisiminkite, Jėzus pašaukė mokinius, kad jie būtų su Juo, ir Jis galėtų juos padaryti žmonių žvejais (Mk 1, 17; 3, 14). Atkreipkite dėmesį į eilės tvarką: 1) jie leido laiką su Jėzumi ir 2) Jis pasiuntė juos. Pabuvus su Jėzumi, kaip liudija mokinių gyvenimas, kyla troškimas ir ryžtas tarnauti Jam kartu tarnaujant Jo žmonėms bei nešant Evangeliją pasauliui.
Puikus pavyzdys yra Dosono Trotmano, kuris įkūrė krikščionišką organizaciją „Navigators", gyvenimas. Per šį žmogų Dievas pasiekė tūkstančius žmonių visame pasaulyje. O viskas prasidėjo nuo kasdien maldai skiriamo laiko bei kasdienio įpročio susitikti su Gelbėtoju. 1929-aisiais savo dienoraštyje jis rašė:
„Šeštadienis, rugpjūčio 24-oji: turėjome nuostabų susirinkimą San Pedro mieste. Po jo būrelis mūsų meldėmės iki 11 valandos. Džimas, Valteris ir aš tęsėme melstis visą naktį.
Sekmadienis, rugpjūčio 25 d. - šeštą ryto susitikome su kitais penkiais draugais ir ėjome ant kalno melstis.
Penktadienis, rugpjūčio 30 d. - apie 9 val. vakaro nuėjau į seną bažnyčią ir meldžiausi, kol mane įveikė miegas. Tada atsiguliau ant grindų ir miegojau iki aušros, o pabudęs vėl liejau savo širdį Viešpačiui".
Apytikriai po dvejų metų jis rašė: „Miegojau iki 7 valandos (gėda). Nes pradėdamas dieną galėjau pasimelsti tik kelias minutes. Tai nuodėmė".
1931 m. 17 d. jis liudija: „Laukiant Viešpaties ir skaitant Jo žodį, Jis kalbėjo man labai aiškiai. Skaičiau 2 Samuelio knygos pirmuosius 7 skyrius. Buvau keistai užtikrintas, kad Dievas yra su manimi, kaip buvo ir su Dovydu dėl savo žmonių, Izraelio (2 Sam 5, 10-12). Aš neįprastai aiškiai suvokiau savo paties silpnumą bei priklausomybę nuo Viešpaties. Man ypač reikšmingas pasirodė 7 šios knygos skyrius. Skaitant jį antrą kartą, mintyse iškilo Hbr 6, 16-18; vėliau - Iz 41, 10; Rom 4, 20-21. Aš pasitikiu ne savimi ir savo jausmais, bet Dievu ir Jo žodžiu".
Nesuskaičiuojama daugybė šventųjų skirdavo laiko pabūti vienumoje su Dievu. Tai darė Mozė, Jozuė, Dovydas, pranašai, Jėzus, dvylika apaštalų, Paulius, Augustinas, Husas, Liuteris, Kalvinas, Owenas, Vaitfildas, Veslis, Edvardsas, Hadsonas Tayloras ir miriadai kitų. Stabtelėkime ir išmokime pamoką - jiems artimai asmeniškai bendraujant su Dievu jų meilė Jam augo, jie panašėjo į Viešpatį ir jų širdys užsidegė dirbti Jo darbus.
Pastovumo svarba
Savo dienotvarkėje numatykite konkretų laiką ir vietą, kur ir kada galėtumėte būti vienas ir, atsiribojęs nuo visų trukdžių, bendrauti su Dievu. Man tam geriausias laikas yra anksti ryte, prieš išeinant į darbą. Kai kuriems jūsų geriausias laikas gali būti vakare. Kitiems, pavyzdžiui moterims, auginančioms mažamečius vaikus, paprasčiausia gali būti melstis, kai vaikai miega pietų arba, jei jie didesni, kai jie išeina į mokyklą. Svarbu, kad jūs kasdien numatytumėte tam tikrą laiką (15 min., 30 min., 1 val. ir t.t.), kai galėtumėte artintis prie Viešpaties. Branginkite šį laiką.
Svarbu numatyti ir vietą, pageidautina - ne priešais televizorių! Ieškokite vietos, kurioje niekas neblaškytų dėmesio. Jėzus dažnai eidavo ant kalno melstis naktį, nes tuo metu ten nebūdavo minių ir Jis netrukdomas galėjo sutelkti dėmesį į Tėvą.
Jeigu jau numatėte vietą ir laiką, gerai numatyti, ką ir kiek skaitysime. Tai turėtų būti pakankamai ilga ištrauka, kad matytumėte pasakojimo ar mokymo kontekstą, tačiau ne per ilga, kad galėtumėte ir apmąstyti tai, ką perskaitėte. Klauskime Viešpaties, ką tas tekstas reiškia man dabar. Gerai turėti rašiklį bei popieriaus, kad užrašytumėte savo mintis ar tai, dėl ko norėtųsi melstis.
Mąstykite apie savo ramybės laiką su Viešpačiu ne kaip apie dar vieną darbą savo perpildytoje dienotvarkėje, bet žvelkite į jį kaip į galimybę gilinti meilės ryšius su geriausiu Draugu. Laukime jo tarsi vaikai Kalėdų ryto. Meldžiu, kad Dievas pripildytų mūsų širdis tokio susižavėjimo, kad mes kasdien lauktume galimybės bendrauti su Juo. O be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atsilygina (Hbr 11, 6).
Iš http://bible.org/ vertė Lina Tamonytė
Nuotr. Bertos M.