Krikščionybės istorija

1621 m. kovą didikas sudarė dvi sutartis su Vilniaus meistrais dėl evangelikų reformatų bažnyčios rūsių atnaujinimo ir marmuro sarkofagų palaidotiems palaikams pagaminimo. Kovo 4 d. anksčiau prie Dubingių bažnyčios mūrijimo dirbęs Vilniaus mūrininkas Henrikas Handlė iki tų pačių metų lapkričio 29 d. už 300 lenkiškų auksinų bei sutartą kiekį maisto įsipareigojo suskliausti bažnyčios kriptą kryžminiais skliaustais, atnaujinti rūsį ir iškloti akmens grindinį. Jis pasižadėjo „visą Dubingių bažnyčią apačioje, pradėdamas dabartiniu rūseliu, iki pat bažnyčios durų nauju skliautu suskliausti, devyniomis kryžmomis su pilioriais, lyg iš tašyto akmens ir su atramomis šonuose, kurios panešėtų į tuos piliorius, su keturiais langais šonuose, kiekviename šone po du langus, grindiniu iš plytų, taip pat dideliu langu iki grotų viduryje rūsio ir laiptais su mūrinėmis durimis toje pusėje, kur nešami kūnai, toje vietoje, kurią Jo Malonybė kunigaikštis pats paskirs".

Bažnyčios rūsyje vietoje karstų, kuriuose gulėjo kunigaikščių Radvilų palaikai, K. II Radvila numatė pastatyti prabangius marmurinius sarkofagus. Tą pačią dieną, kaip ir su mūrininku, didikas pasirašė sutartį su Vilniaus akmentašiu Jonu Pilypu Valonu dėl 7 sarkofagų sukūrimo iki tų metų Kalėdų. Sarkofagai turėjo būti kuriami „pagal matmenis karstų, esančių Dubingių bažnyčios rūsyje, iš gryno marmuro, su alebastro figūromis kampuose ir su Radvilų herbais abiejuose šonuose, ant stulpelių, irgi marmurinių <...> du aukščiausios rūšies karstus iš geriausio juodojo marmuro, du kitus, taip pat didesnius, iš gero raudonojo marmuro, o tris mažesnius karstus - iš geriausio baltojo marmuro". Visi sarkofagai įkainoti 3000 auksinų.

Pagal 1621 m. sutartis matyti, kad Dubingių mauzoliejuje tuo metu turėjo ilsėtis 7 Radvilų palaikai. Šie duomenys ne iki galo sutampa su kituose šaltiniuose pateiktais faktais. Iš pastarųjų nustatyta, kad Dubingių evangelikų bažnyčioje nuo 1577 m. iki 1621 m. neabejotinai buvo palaidoti 6 Radvilos: 2 vaikai, 1 moteris ir 3 vyrai. Tarp užsakytų marmurinių sarkofagų 2 balti, mažesni, turėjo būti skirti vaikystėje mirusiems Mikalojui ir Barborai, o juodas - M. Radvilos Rudojo palaikams. Dėl kitų spalvų (po vieną juodą ir baltą bei dviejų raudonų) sarkofagų paskirties galima tik spėlioti. Istorikės Raimondos Ragauskienės teigimu, 1577-1621 m. Dubingiuose buvo tikrai palaidoti šie kunigaikščiai Radvilos: 1577 m. Mikalojus Radvila, M. Radvilos Rudojo anūkas (1575-1577 m. prieš kovo 21 d.), 1578 m. Ana Sobkovna, K. Radvilos Perkūno pirmoji žmona (?-1578 m. sausio 15 d.), 1578 m. Barbora Radvilaitė, M. Radvilos Rudojo anūkė (1573-1578 m. sausio pr.),  1588 m. Mikalojus Radvila Rudasis (apie 1515-1584 m. balandžio 27 d.), 1590 m. Mikalojus Radvila, M. Radvilos Rudojo sūnus (apie 1546-1589 m. gruodžio 18 d.), 1621 m. Jonušas Radvila, M. Radvilos Rudojo anūkas (1579-1620 m. lapkričio 4 d.).

Nuo XVII a. 4-ojo deš. bažnyčios inventoriuose jau minimi 8 bažnyčios rūsyje laikyti karstai su Radvilų palaikais. O pirmajame žinomame inventoriuje (apie 1634 m.), be šių 8, pažymėti dar 2 karstai, buvę mūriniame, greičiausiai bažnyčios, rūsyje. Taigi iš viso - iki 10 palaidojimų Dubingiuose. Galima spėti, kad du mįslingi, atskirai išskirti karstai rūsyje galėjo talpinti didikų artimų dvariškių palaikus. Greičiausiai tai nebuvo kunigaikščių Radvilų giminės atstovai. 8 Radvilų palaikai, matyt, ilsėjosi visi vienoje vietoje. Tikėtina, jog prie jau žinomų ankstesnių 6 palaidojimų XVII a. pradžioje į Dubingių bažnyčią iš Vilniaus perkelti XVI a. viduryje mirusių gretimos šakos didikų - Vilniaus vaivados Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Juodojo (1515-1565 m.) bei jo žmonos Elžbietos Šidloveckos (153-1562 m.) palaikai.

Žinoma, kad 1574 m. Radvilos Juodojo sūnui M. Radvilai Našlaitėliui likvidavus evangelikų bažnyčią jam priklausančiame Goštautų mūrnamyje Vilniuje, jame dar liko palaidoti jo tėvų - M. Radvilos Juodojo ir E. Šidloveckos - palaikai. Kaip pats M. K. Radvila Našlaitėlis rašė kardinolui Alessandro Farnesei, „mirusių mano tėvų - kurių dėka išvydau pasaulį - palaikai palaidoti toje bažnyčioje, iš kurios prieš porą metų buvo išvaryti eretikų tarnai ir kuri pastatyta jau mano paveldėtuose šeimos rūmuose. Aš nusprendžiau ją sugriauti iki pamatų, kad neliktų nei jos pėdsako, nei atsiminimo. <...> norėčiau pastatyti Dievo šlovei kitą nedidelę bažnytėlę arba koplyčią kiek toliau nuo senosios vietos, toje miesto pusėje, kur nėra katalikų bažnyčių, o tik stačiatikių <...>". Taip pat nuolankiai prašyta tarpininkauti pas Popiežių, kad šis leistų tėvų palaikus „perkelti ton vieton, kur bus koplyčia, ir palaidoti su urna žemėje, - o tai vyktų paslapčiomis, be jokių ceremonijų, kad niekas nebūtų įžeistas, - toje pačioje vietoje, kur paskui ir aš norėčiau būti palaidotas".

Šis didiko prašymas nebuvo beatodairiškai priimtas. Nors popiežius Grigalius XIII kategoriškai neuždraudė perlaidoti M. K. Radvilos Našlaitėlio tėvų evangelikų katalikų koplyčioje, tačiau buvo linkęs tam pritarti tik tuo atveju, jei tai vyks visiškai slaptai ir tuomet, kai susiklostys žymiai palankesnė situacija, visiškai aprims neramumai dėl evangelikų bažnyčios likvidavimo. Kaip su tėvų palaikais pasielgė M. K. Radvila Našlaitėlis, gavęs tokį popiežiaus atsakymą, taip ir lieka neaišku. Tik žinoma, kad jis tėvų atminimui Vilniaus katedroje įrengė paminklinę lentą - epitafiją. Tačiau kur tuo metu buvo Vilniaus vaivados M. Radvilos Juodojo ir jo žmonos palaikai - nežinia. Greičiausiai iki XVII a. pradžios jie liko gulėti Radviloms priklausančiame Goštautų name Vilniuje. Ir tik didiko anūkai XVII a. pradžioje suorganizavo palaikų perkėlimą į Dubingius, o tai turėjo įvykti 1627 arba 1628 m. Galbūt tuo pačiu metu kartu su senelio pusbrolio ir jo žmonos perlaidojimu K. II Radvila dar kartą ėmėsi tvarkyti Radvilų mauzoliejų - jo nurodymu karaliaus statytojas Vilhelmas turėjo nugabenti į Dubingius padarytą Jonušo Radvilos marmurinį antkapį. Bet kuriuo atveju M. Radvilos Juodojo palaikų pervežimo į Dubingius akcija turėjo būti vykdoma slaptai, nežinant netgi protestantiško tikėjimo Radvilų klientams. Įdomu tai, jog toks išskirtinai svarbus Radvilų pompa funebris istorijos faktas liko neužfiksuotas minėtų metų Lietuvos evangelikų reformatų sinodų protokoluose, matyt, todėl, kad pačių Radvilų buvo kruopščiai slėptas.

Vėlesnių nei 1627 m. Radvilų palaidojimų Dubingiuose nežinoma. Nuo XVI a. 8-ojo deš. pradėjęs funkcionuoti Dubingių Radvilų mauzoliejus praktiškai pusę amžiaus (1577-1627 m.) buvo pagrindinė kunigaikščių kapavietė. Jame palaidoti kone visi svarbiausi to laikotarpio giminės atstovai evangelikai reformatai. Tai buvo ir viena pirmųjų tokio masto evangelikų kapaviečių LDK.  

Dubingių nekropolio paslaptys

Tolesnis Radvilų karstų, buvusių Dubingių bažnyčioje, likimas turi gana daug nežinomųjų.  XVII a. 4-5-ame dešimtmečiais Radvilų palaikai vis dar saugiai gulėjo bažnyčios rūsyje. Jau minėtame pirmajame XVII a. valdos inventoriuje nurodyti 8 bažnyčios užrakintame rūsyje saugoti karstai su kūnais. Jie tebebuvo rūsyje ir 1651-1652 m. - inventoriuose ir toliau minimi tie patys palaidojimai „su kūnais". Taigi kunigaikščių sarkofagai buvo Dubingių bažnyčioje iki pat rusų kariuomenės įsiveržimo 1655 m. Tikėtina, kad rusų kariuomenės antpuolio ir bažnyčios nusiaubimo metu Radvilų karstai (alaviniai sarkofagai) pagrobti. Valdos seniūno H. Estkos laiške B. Radvilai pasakyta, jog po maskvėnų apsilankymo bažnyčioje „kūnai iš rūsio buvo išmėtyti po bažnyčią". Šiuo atveju rusų kareivių stačiatikių nepagarba evangelikų palaikams nereiškė konfesinių motyvų. Tikslas greičiausiai buvo ne palaikų išniekinimas, bet patys sarkofagai, o pastarųjų „valymo" procedūra buvo atliekama ištraukus juos iš rūsio bažnyčioje, todėl kūnai tiesiog liko gulėti joje kaip nereikalinga grobio dalis. Dvaro paseniūnis „surinko kūnus ir sunešė į rūsį". XVII a. 6-7-ajame dešimtmečiais didikų palaikai greičiausiai buvo perkelti į paprastus medinius karstus, ant kurių pritvirtintos sidabrinės dedikacinės lentelės. Taip teigti leidžia 1680-1681 m. reformatų sinoduose, dalyvaujant Dubingių kunigui K. Glinskiui, nagrinėtas atvejis, kai du jaunuoliai Dubingiuose nuo Radvilų karstų nuplėšė ir bandė pavogti sidabrines lenteles. Faktą 1680 m. nustatė Dubingių bažnyčioje vizitavę auditoriai K. Civinskis ir J. Banievskis. 1684 m. bažnyčios viduje dar stovėjo marmurinis M. Radvilos Rudojo antkapis. Nėra aišku, ar jis atsirado Boguslavo ar Liudvikos Karolinos Radvilaitės laikais. J. Yčas, nenurodydamas šaltinio, tvirtino, kad 1692 m. reformatų kunigas Krasinskis dar matęs Dubingiuose 3 Radvilų paminklus. E. Kotliubajaus duomenimis, 1731 m. gegužę M. K. Radvila Žuvelė iš Pociejų užstato perėmęs valdyti Dubingius ir atvykęs į valdą ne tik rado apleistus ir ištuštėjusius rūmus bei bažnyčią, tačiau svarbiausia, jog, „skaudžiausia jam buvo dėl to, kad niekur negalėjo rasti ten palaidotų Biržų šakos Radvilų palaikų".

Evangelikų reformatų bažnyčios Dubingiuose „mirtis" XVIII a. pirmojoje pusėje

Reformatų bendruomenė Dubingiuose iki 1735 m. ne tik kad tapo mažuma, bet ir palaipsniui visiškai sunyko. Tą akivaizdžiai rodė bažnyčios pastato apgailėtina būklė, fundacijų vykdymo sunkumai, dažna kunigų kaita ir jų stygius. Teigtina, kad nuo XVIII a. 2 deš. vidurio, kai reformatų bendruomenė nebeturėjo kunigo, Dubingių kalvinistų bažnyčios egzistencija baigėsi. XVIII a. 3-8 deš. galima kalbėti tik apie bažnyčios pastato merdėjimo ir galutinio sugriuvimo istoriją.

1701 m. mirusį kunigą Krapinskį, jo našlei iš Dubingių dvaro pajamų sumokėjus vyro algos apie 100 auksinų likutį, pakeitė kunigas M. Tčeciakas, pagarsėjęs 1691 m. sinode, kai už nuolatinius girtavimus bei žmogžudystę buvo pasmerktas, bet nenušalintas nuo dvasinės tarnystės. 1704 m. provincinis sinodas, vykęs Bielyčioje, kreipėsi į Radvilų dvariškį S. Nezabitauskį, prašydamas pasirūpinti griūvančios Dubingių bažnyčios remontu bei tuo, kad vietos kunigą pasiektų nustatytas metinis atlyginimas. 1712 m. situacija vis dar buvo nepasikeitusi, nes tų metų sinodas konstatavo, kad Dubingių bažnyčia daug metų apleista, o „Dievo tarnas toje vietoje dėl nepasiekiančių jį pinigų tarnauti negali". Remiantis 1710 m. sinodo Slucke nutarimu S. Nezabitauskis įpareigotas restauruoti bažnyčią, kleboniją, paskirti į Dubingius kunigą su visišku išlaikymu. 1716 m. Dubingiuose jau nevyko pamaldos, nes nebuvo nuolatinio kunigo.

Nuo 1724 m. Dubingių klebonija buvo remontuojama, 1730 m. ji uždaryta. 1729 m. K. Grabovska suteikė 1000 auksinų kasmetinį išlaikymą Dubingių prieglaudos prižiūrėtojui, skiriamam sinodo, kuris turėjo prižiūrėti ir bažnyčios statinius. Iš fundacinio rašto matyti, kad nuolatinio kunigo Dubingių bažnyčia tuo metu neturėjo. 1735 m. bažnyčios stogas sudegė, kai į jį trenkė žaibas. Kad bažnyčios mūrai visiškai nesugriūtų, dvaro administracija juos turėjo uždengti šiaudais iki tol, kol valdos savininkai nuspręs, ką daryti toliau. Griežtai uždrausta, ypač gyvenantiesiems šalia, grobstyti bažnyčios mūrų plytas. Dvaro seniūnas turėjo įgaliojimus dalį bažnyčios vidaus įrengimų perkelti kitur. Žaibo į dvi dalis perskelta bažnyčios varinė vėtrungė kažkurį laiką buvo vietos katalikų klebono rankose, po to perduota saugoti dvare. Kadangi 1735 m. inventorius buvo sudarinėjamas katalikų, tikėtina, kad žaibo (perkūno) faktas atspindėjo vietos katalikų legendą apie tai, jog tai buvo Dievo ženklas, įspėjantis, kas laukia tų, kurie atsitrauks nuo tikrojo tikėjimo. 1740 m. dvaro inventoriaus duomenimis, reformatų bažnyčia stovėjo tuščia, užkaltais 9 langais, su įgriuvusiu čerpių stogu. Valdos administratoriui buvo pavesta paremontuoti bažnyčios stogą, kad į vidų nesilietų vanduo. 1748 m. tarp 48 evangelikų reformatų parapijų LDK Dubingiai greta Žeimelio, Krasnagališkių, Raseinių, Dakūdavos, Koščienevo (Naugarduko distriktas) priklausė šešių „mirusių" bažnyčių grupei. 1760 m. ties altoriumi išgriuvo suskilusi bažnyčios siena, o „bobinčiuje" įgriuvo skliautai. Tų metų valdos inventoriuje pažymėta, kad Dubingiuose prie miestelio ant kalvos stovi bažnyčios mūrai be stogo, o siena ties didžiuoju altoriumi (inventoriaus sudarytojas, aišku, buvo katalikas, todėl reformatų Dievo stalą klaidingai pavadino altoriumi) įskilusi ir aptrupėjusi. 1762 m. mėginta atnaujinti bažnyčios stogą. Tų metų inventoriuje fiksuota, jog mūrinė bažnyčia turi vieną aukštą bokštą. 1767 m. inventorius mini javų pėdais uždengtą bažnyčios stogą, toliau griūvančią mūrinę bažnyčios tvorą. 1777 m. dar stovėjo centrinė bažnyčios frontono dalis ir bokštas. Inventoriaus sudarytojas užrašė, kad ant kalnelio prie ežero stovi „buvusi evangelikų bažnyčia", rūsiai įgriuvę, apdangstyti šiaudų kuokštais, sveikos stovėjo tik kelios sienos. Per kelis tolesnius dešimtmečius iš bažnyčios beliko griuvėsių krūva.


Dubingių reformatų bažnyčia - Radvilų giminės nekropolis