2010-05-10

„Parakleto" ir  evangeliškų bendruomenių palyginimas

Abeliaro ir Eloyzos laiškai yra ne tik istorinis - kultūrinis, bet ir teologinis tikėjimo dokumentas.  Šis tekstas leidžia pamatyti ne tik skirtumus tarp krikščioniško tikėjimo tradicijų, bet ir panašumus tarp skirtingų laikotarpių bažnyčių bei atskleidžia autentiškos krikščionybės bruožus ir jos visuotinumą.

Kuo mūsų evangeliškos bendruomenės panašios ir kuo skiriasi nuo „Parakleto"?

Manau, kad pats svarbiausias mūsų, evangelikų, panašumas su „Parakleto" bendruomene yra Šventojo Rašto autoriteto pripažinimas. Abeliaras grindžia savo regulą Dievo žodžiu ir, nors jo interpretacinė tradicija skiriasi nuo protestantiškosios, prieinama prie kertinių evangelinio tikėjimo tiesų: asmeninio tikėjimo („Gerk vandenį iš savo talpyklos"[1]), atgailos, pasišventimo ir naujo gyvenimo būdo (įžadų priėmimas, gyvenimas pagal vienuolišką regulą), bendruomeniškumo (narių dvasinė priklausomybė vienas nuo kito ir atskaitomybė savo ganytojams). Be to, vienuolyne, kaip ir evangeliškoje bažnyčioje, į tarnavimą vienaip ar kitaip stengiamasi įtraukti visus, kad būtų išvengta dykinėjimo ir tinginystės. Vargu ar  galima būtų „prikibti" prie to, kaip reguloje suvokiama malonė ir nuteisinimas tikėjimu. Abeliaras taip pat nekalba apie maldas šventiesiems, mišias už mirusiuosius, kritiškai atsiliepia apie relikvijas bei patalpų dabinimą paveikslais, tad galbūt todėl kai kurie tyrinėtojai jo laikyseną įvardina kaip ikonoklastinę[2]. Galiausiai kalbėdamas apie aukštus moralinius standartus bei didelę sekimo Kristumi kainą, Abeliaras išvengia įstatymiškumo ir laikosi kristocentriškos pozicijos.

Nors reformatoriai aštriai kritikavo savo laikų vienuolynų gyvenimą, tačiau apie ankstyvąją vienuolystę atsiliepė pagarbiai. Jonas Kalvinas cituoja Augustino vienuoliško gyvenimo aprašymą ir teigia, jog tai daro dėl to, „kad sveikai mąstantys skaitytojai galėtų sulyginti ir pamatyti, kaip begėdiška remtis senove (ankstyvąja vienuolyste), norint pateisinti dabartinę (t.y. XVI a.) vienuolystę[3]. Tuo tarpu Martynas Liuteris, kaip žinome, taip pat norėjo sugrąžinti Bažnyčią tik iki Tomo Akviniečio laikų[4], o tai galėtų reikšti, jog ir Abeliaro laikų vienuolystė iš dalies jį  taip pat būtų patenkinusi. Kai kuriems savo laikmečio vienuolynams Abeliaras taip pat negailėjo aštrios kritikos: „Išnaudodami piktam tiek saviškių, tiek savo pačių buveines, jie savo vienuolynus vadina obediencijomis, kur nesilaikoma jokios regulos, kur neklausoma jokio dalyko išskyrus skrandį bei kūną ir kur, gyvendami su savo artimaisiais bei namiškiais, jie tuo laisviau daro ką nori, kuo mažiau klauso savo sąžinės. Nėra abejonės, kad šitų begėdžių atskalūnų nesaikingumas yra nusikalstamas, kai tuo tarpu kitiems žmonėms jį galima ir dovanot. Jūs ne tik kad sekti tokių asmenų gyvenimu, bet netgi apie jį klausytis venkite."[5] Vis dėlto Reformacijos palikimas skatina evangelikus kiek kitaip kalbėti tam tikrais klausimais. Pavyzdžiui, Abeliaras, tikriausiai sekdamas Augustino tekstais, ne vienoje vietoje nuvertina santuoką ir motinystę: „Vis dėlto šitas skolos grąžinimas (gyvenimas santuokoje) nėra nesusijęs su nuodėme, bet jau verčiau tebūnie leidžiami mažesni nuopoliai [sic!], idant būtų išvengta didesnių nuodėmių"[6]; <...> gėdingas dalykas aistrai paskirti indą, skirtą semti išminčiai, ir gimdyti mirtingus kūdikius [sic!][7]. Kur kas bibliškesnis šiuo klausimu yra Martynas Liuteris: „Ak, Dieve brangus, santuoka nėra kažkas įgimta žmogui ar lemta pačios gamtos. Tai Dievo malonė. Gyvenimas santuokoj - mielas ir puikus, santuoka - be galo skaisti ir aukščiau už bet kokį celibatą. <...> Nė vienas nėra toks dvasingas, kad nejaustų šios natūralios meilės (sutuoktiniui ir vaikams). Vyro ir moters ryšys - didis dalykas, nes jis remiasi ir gamtos dėsniu, ir dieviškąja tvarka bei paskirtimi."[8] Evangelikams nepriimtinas ne tik abeliariškas požiūris į santuoką, bet ir nuostata, jog natūralus ir sveikas nuosavybės jausmas laikomas „šventvagišku"[9]. Iki Reformacijos „požiūris į pasipelnymą kaip į įpareigojantį tikslą sau, kaip į „pašaukimą" prieštaravo doroviniam ištisų epochų jausmui"[10], o ikireformacinė visuomenė buvo ribojama supratimo, jog pelno siekimas geriausiu atveju etiškai indiferentiškas[11], tačiau, anot Maxo Weberio, situacija ima radikaliai keistis su kalvinizmo ir liuteronybės atsiradimu - darbas ir pelno siekimas nebelaikomi gėdingi ar mažiau vertingi nei dvasinė veikla.  Martynas Liuteris laikė „visas leistas profesijas vertingas Dievui."[12] Racionalizuota ir valdoma vienintelės nuostatos - didinti Dievo šlovę žemėje - gyvenimo tėkmė nuosekliai veda link savotiškos askezės. „Dievas aiškiai apreiškė savo valią, kad Jo šlovę didina ne dykaduoniavimas ir mėgavimasis, o tik veikla."[13] „Žmogaus be profesijos" gyvenime trūksta sistemiškumo ir metodiškumo, kurie yra, kaip matėme, būtinas pasaulietinės askezės reikalavimas"[14], - teigia Weberis. Kita vertus, taip pat akivaizdu, jog perdėtas jautrumas mūsų kultūroje „sušventintam" nuosavybės jausmui veda prie materializmo ir godulystės.   

Trumpai tariant, Abeliaro regulos nedrįstu laikyti nebibliška, tačiau kai kurie asketiniai užmojai, mano nuomone, yra kraštutiniai toli. Kita vertus, evangelikus Abeliaro doktrina gali pamokyti atidumo tradicijai, saugoti nuo tikėjimo tikėjimo sumoderninimo bei įkvėpti pagarbos ortodoksijai, kuri reiškia „Apaštalų tikybos išpažinimą (tai dar visa neseniai suprato kiekvienas laikantis save krikščionimi), ir apskritai istorinį elgesį tų, kurie šio išpažinimo laikėsi"[15].

Ko evangelikų pastorius galėtų pasimokyti iš ganytojiškos Abeliaro patirties?

Iki susipažinimo su jo Laiškais, apie Petrą Abeliarą žinojau tik kaip apie iškilų mokslo vyrą ir garsų filosofą, tačiau dabar jame išvydau ir pasišventusį vienuolį, dvasininką bei rūpestingą sielų ganytoją. Nors kai kurie pozityvūs „Parakleto" ganytojo mokymo aspektai buvo jau paminėti (evangelinis idealizmas, bibliškumas, ortodoksalumas, dorybingumo sureikšminimas ir kova su netikrais darbininkais), šių dienų Evangelijos tarnautojai iš Abeliaro gyvenimo istorijos, jo ganytojiškos patirties galėtų pasisemti dar kai ko.  

Jau pati Abeliaro gyvenimo istorija moko, jog ne svaiginanti karjera ir sėkmė atneša sielos ramybę, bet sudužimas ir atgaila prieš Dievą, suvokus savo nuodėmingumą. Kad ir kokios sėkmės žmogus susilauktų pasaulyje, tai dar nereiškia, kad einama teisingu keliu ir, atvirkščiai, net jei mus ištiktų vienas gyvenimo smūgis po kito, tai jokiu būdu neženklina, jog Dievas mus apleido. Mano nelaimių istorijoje atsiskleidžia tai, kas privertė Abeliarą nusižeminti ir sudužti. Vėliau būsimasis „Parakleto" įkūrėjas ir mokytojas susitaikė su jam Dievo skirtu likimu bei Jo auklyba, raudodamas dėl savo nuodėmingumo ir atsiverdamas Viešpaties išganančiai malonei. Abeliarą, manau, pagrįstai galima būtų pavadinti susidraugavusiu su savo sužeistumu ir savo žaizdas  palaiminusiu žmogumi[16]. Tai suteikė jam empatiškumo ir ganytojiško jautrumo sieloms. Ši mokytojo patirtis primena, kad stiklo duženos gali ryškiai sužibti kiekvieno gyvenime...[17

Nepaisant patirtų išmėginimų, Abeliaras niekada neapleido savo intelektualinės dovanos. Jo vienuoliško gyvenimo doktrina suręsta nepriekaištingai, Šventojo Rašto ir patristikos pažinimas gilus. Nenuostabu, kad regulos pabaigoje jis primygtinai ragina Dievo tarnus siekti išsilavinimo ir pažinimo, smerkia intelektualinę tinginystę ir apsileidimą. Manau, jog Abeliaras įkūnija ne tik sudužusios dvasios, bet ir intelektualaus, išsilavinusio, gebančio mokyti tikinčiuosius, įtikinti abejojančius, kovojančio su bendruomenės priešais, ganytojo archetipą, iš kurio pasimokyti vertėtų ir šių dienų pastoriams. Taip pat nederėtų painioti modernios pietistinės ar charizminės laikysenos su abeliariškąja Dievo žodžio kontempliacija, kuriai be „svajingo nusiteikimo" yra ne mažiau svarbus gerai išlavintas ir Dievo žodžiu bei išmintimi apginkluotas protas. 

Skaitant Laiškus tikriausiai būtų nesąžininga nutylėti apie susilaikymą, kuris, anot Abeliaro, sujuosia mūsų dvasinio gyvenimo strėnas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog vienuoliškos askezės ir susilaikymo idealai labai tolimi ne tik šiuolaikiniam pasauliui, bet ir mums, evangelikams, tačiau tai paviršutiniškas požiūris. Naujojo Testamento etika kyla iš dėkingumo Išganytojui, reiškiasi Jam skirtu tarnavimu bei yra padabinama  krikščionišku susilaikymu. Rodos,  paprasta, tačiau tikram susilaikymui nepakanka vien tik stiprios valios, būtina ir išmintis. Augustinas sakė: „Mylėk Dievą ir daryk ką nori"; apaštalas Paulius - „Viskas man valia, bet ne viskas naudinga." Tai reiškia, jog Kristus mus išlaisvino, tačiau norėdami ta laisve tinkamai naudotis, privalome atsiduoti Jam visiškai ir „už visą savo turtą įsigyti Išminties" (Pat 4,7), padedančios atskirti gera nuo bloga. Ar ne komiškai atrodo kažkur skubantis ilgais, palaidais (nesujuostais) drabužiais žmogus? Jis kažkur eina, bėga, bet nuolat mina ant savo paties drabužio ir griūna... Todėl, manau, jog susilaikymas (strėnų susijuosimas) ir tam tikra evangeliška, „reformuota" askezė mums yra reikalinga. Tokios „reformuotos" askezės iliustracija šiandien galėtų būti „Londono įsipareigojimo" (1980) autorių Lozanos kuklaus gyvenimo būdo principo komentaras: „Mes nenustatome nei sau, nei kitiems taisyklių ar nuostatų. Tačiau nutariame atsisakyti išlaidavimo ir atsispirti asmeninio gyvenimo, drabužių, būsto, kelionių ir bažnyčių statinių ekstravagancijai. Lygiai taip mes pritariame, jog reikia skirti būtinybę ir prabangą, kūrybinius pomėgius ir tuščius statuso simbolius, proginį šventimą ir normalią kasdienybę."[18]

Pastoracinės vizijos eskizai

Pastoriais negimstama, jais tampama. Kaip Džono Bunjano Piligrimas pakeliui į Dangaus Miestą patyrė įvairiausių nuotykių, sutiko įvairių pašnekovų, taip ir kiekvieno pastoriaus tarnystė yra savotiška piligrimystė ir atradimų kelionė, kurioje tenka atsisakyti neteisingų supratimų ir įsivaizdavimų. „Jos metu kreivi dalykai mumyse išsitiesina, paviršutiniškumą keičia gylis ir mūsų milžiniškas neišmanymas galiausiai šiek tiek sumažėja."[19] Su kokia vizija leidžiuosi į šią kelionę aš, kokios svarbiausios šios vizijos gairės iškyla prieš mano akis? Pripažįstu, kad ji dar labai gležna ir  besiformuojanti, todėl taisytina. Šiame baigiamajame skyrelyje pasidalinsiu mintimis, kurios įkvepia ir skatina mane žengti šiuo keliu.

Manau, kad be asmeninio bendravimo su Dievu, tikėjimo kelionės sėkmę taip pat lemia dvasiniai mokytojai, kuriuos mes pasirenkame.  Eloyza, „Parakleto" vienuolyno ganytoja, turėjo Abeliarą, puikų mokytoją, išmintingą vyrą, pasišventusį Viešpaties karį. Nežiūrint šios šeimos dramatiško likimo ir sudužusios šeimyninės laimės, dvasiškai Eloyza buvo palaiminta, turėdama tokį dvasinį vadovą. Ne tik ji, bet ir visa naujoji šeima - „Parakleto" bendruomenė. Mano pastoracinėje vizijoje taip pat yra vietos žemiškiems autoritetams, t.y. Dievo žmonėms, kuriems duota mane mokyti ir auklėti, manajai vizijai suteikiant naujo įkvėpimo, ją praturtinant ir pataisant. 

Žaviuosi, kaip pastoracinę tarnystę apibūdina dr. Kevinas Vanhoozeris. Jis ją sulygina su teatro režisieriaus (vadovo) darbu. Kiekvieno pastoriaus pagrindinis uždavinys yra darbuotis vietinėje bendruomenėje ir jos nariams, „aktorių komandai", perteikti biblinį tekstą, scenarijų, kurį šie turi atlikti. Idealu, kai pastorius yra ir teologas, „dramaturgas", gebantis meistriškai tarpininkauti tarp teksto, kurį reikia atlikti „scenoje" (pasaulyje), ir jį atliekančių, įkūnijančių „aktorių" (bendruomenės narių). Svarbiausia yra paklusti tekstui, o pradėjus jį įgyvendinti scenoje, nuolat analizuoti šią „vaidybą". „Režisierius" (pastorius) turi išaiškinti aktoriams teksto (scenarijaus) prasmę, kad per jų „vaidybą" (gyvenimą ir tarnystę) atsivertų biblinio teksto žinia „spektaklio žiūrovams" (pasauliui). „Režisierius" (pastorius) turi išmokyti aktorius (bendruomenės narius) darbuotis kartu bei per mokymą prižiūrėti visą šį teodraminį veikimą - Šventasis Raštas turi užpildyti bendruomenės gyvenimą: kalbėjimą ir veikimą[20].  Be to, pastorius turi įtikinti bendruomenę, kad šis kelias veda į tiesą ir palaimintą gyvenimą apsčiai - tai atliekama per pamokslavimą. Hermanas Mevillas sulygina sakyklą (pamokslavimą) su laivo pirmagaliu, skrodžiančiu dar neištyrinėtas vandenyno platybes. Kita vertus, pastoracinis vadovavimas neturėtų būti diktatoriškas, manipuliacinis ir kontroliuojantis kiekvieną gyvenimo detalę. Priešingai, pagrindinis pastoriaus tikslas yra padėti „aktoriams" įsijungti į šią „vaidybą", sudarant sąlygas kiekvienam augti savo srityje, t.y. surasti savo tapatybę Kristuje bei kritikuoti ir atsisakyti to, kas atliekama mechaniškai. Pastorius turi padėti bendruomenei tapti geresniais „aktoriais" ir išmokyti juos „teksto" (Šventojo Rašto), atveriant jo prasmę bendruomenei ir jį įgyvendinti egzistuojančios kultūros teatro scenoje[21].

Deja, šiandien dažnai matome priešingą vaizdą, kai ne Biblijos, o pasaulio scenarijus yra atliekamas ne tik pasaulio, bet ir pačios bažnyčios scenoje. Paveikta racionalistinės ir funkcinės pasaulėžiūros, bažnyčia griebiasi įvairių programų, brėžia tikslus, kelia motyvaciją ir t.t. Viskas baigiasi tuo, kad Vakarų bažnyčiose turime daug programų ir diagramų - viskas redukuojama iki  daikto ir funkcijos, nes tikima daiktų kaupimu ir veiklos gausa (priešingai „Parakleto" regulai!), o tai tikrai neatneša pasitenkinimo žmogaus dvasiai, trokštančiai intymumo ir transcendencijos[22]. Vartotojiškumas ir karjerizmas pakenkė pastoracinei veiklai Vakaruose: vertinamas tik narių skaičius, pastatai ir projektai. Net Šiaurės Amerikos religija, iš kurios mes dažnai nekritiškai perimame krikščioniško gyvenimo paradigmas, iš esmės yra vartotojiška: Dievas - tai produktas, kuris padės geriau gyventi[23]. Šiame kontekste mane guodžia ir stiprina Eugene Petersono įžvalgos, su kuriomis buvau supažindintas „Pastoracinės teologijos" paskaitoje. Viena iš jų, kad dvasingumas yra tai, kas yra giliai žmogaus viduje ir sykiu anapus, bet ne išorėje. Tikrasis dvasingumas yra dėmesys, kurį skiriame savo sieloms, vidiniam gyvenimui, kuris ir sudaro mūsų unikalumą. Pasak Petersono, nereikia sugebėjimų, kad būtum modernus, bet reikia labai daug pastangų, kad įsišaknytum klasikinėje krikščionybėje[24].

Šiuolaikinei krikščionybei labai trūksta ortodoksijos, katalikiškumo, dorybės, susivaldymo, gebėjimo pasinerti į Šventraščio gelmes, maldingumo ir kontempliacijos, t.y. tikro dvasingumo - visa tai man naujai padėjo suprasti ši Abeliaro ganytojiškos veiklos refleksija.

Eloyza kadaise kreipėsi į savo vyrą ir mokytoją Petrą Abeliarą: „Taigi dabar ant tavo, pone, pečių, kol dar esi gyvas, guli pareiga parašyti mums regulą, kurios galėtume amžinai laikytis."[25] Ir didysis mokytojas ją parašė. Praėjo nemažai laiko, tačiau ta pati pareiga rašyti, pamokslauti, ganyti sielas niekur nedingo... Neatstumkim mums, šios dienos ganytojams, suteiktos malonės, nesikratykim šios naštos, bet prisiimkim ir neškim ją. Kol dar gyvi esam.

Darbas rašytas Evangeliniame Biblijos institute einant pastoracinės teologijos kursą


Nuotr. Aidos Šumskytės.


Literatūros sąrašas
Abeliaro ir Eloyzos laiškai,
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilnius, 2004.
Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas,
Tikėjimo žodis, 2007.
Evangelical Dictionary of Theology, edited by Walter A.Elwell., Baker Academic,
2005.
C.S.Lewis, Tiesiog krikščionybė, Nova vita, 1999.
Giedrius Saulytis
, Pastoracinės teologijos paskaitų medžiaga, EBI, 2009.
Gilbert Keith Chesterton, Ortodoksija, Aidai, 1998.
Henri J.M. Nouwen,
Mylimojo gyvenimas, Katalikų pasaulio leidiniai, 2008.
Holger Lahayne, Viskas priklauso Viešpačiui (2 dalis),
http://www.btz.lt/article/articleview/244/1/291
Jonhn Stott, Chirstian Mission in the Modern World, InterVarsityPress, Illinois, 2000.
Karen Armstrong,
Biblija. Knygos biografija, Tyto alba, Vilnius, 2008.
Kevin J. Vanhoozer, The drama of doctrine, Westminster John Knowx Press, Lousville, 2005.
Krikščionybės istorija, Alma litera, 2000.
Max Weber,
Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia, Pradai, Vilnius, 1997.
Martynas Liuteris, Užstalės pokalbiai, Alma littera, 2003.
Philip Yancey, Jėzus, kokio niekada nepažinojau, Katalikų pasaulis, Vilnius, 2002.
Žan Kalvin, Nastavlenije v christianskoj vere, tom tretij, kniga, IV, Izdatelstvo RGGU, 1999.
Wladyslaw Tatarkiewicz, Filosofijos istorija, I tomas, Alma littera, Vilnius, 2001.



[1] Abeliaro ir Eloyzos laiškai, 557 p.
[2]
 Karen Armstrong, Biblija. Knygos biografija, 142 p.
[3]
 Žan Kalvin, Nastavlenije v christianskoj vere, tom tretij, kniga, IV, 254 p.
[4]
 Giedrius Saulytis, Pastoracinės teologijos paskaitų medžiaga, EBI, 2009
[5]
 Abeliaro ir Eloyzos laiškai, 403 p.
[6]
 Ten pat, 479 p.
[7]
 Ten pat, 298 p.
[8]
 Martynas Liuteris, Užstalės pokalbiai, 297 p.
[9]
 Ten pat, 523 p.
[10]
 Max Weber, Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia, 61 p.
[11]
 Ten pat, 61-62 p.
[12]
 Ten pat, 69 p.
[13]
 Ten pat, 140 p.
[14]
 Ten pat,144 p.
[15]
 Gilbert Keith Chesterton, Ortodoksija, 15 p.
[16]
 Henri J.M. Nouwen, Mylimojo gyvenimas, 82 p.
[17]
 Ten pat, 92 p.
[18]
 http://www.btz.lt/article/articleview/244/1/291
[19]
Jonhn Stott, Chirstian Mission in the Modern World, 10 p.
[20]
 Kevin J. Vanhoozer, The drama of doctrine, 448 p.
[21]
 Ten pat, 449 p.
[22]
 Giedrius Saulytis, Pastoracinės teologijos paskaitų medžiaga, EBI, 2009.
[23]
 Ten pat.
[24]
 Ten pat.
[25]
 Abeliaro ir Eloyzos laiškai, 273 p.


Abeliaras, „Parakleto" ganytojas, arba ganytojiškos Abeliaro patirties refleksija (I d.)