Esama tokių, kurie turi Bibliją savo bibliotekoje. Jie išdidžiai sako, kad ji guli lentynoje šalia kitų „banginių", tokių kaip Homero „Odisėja", Šekspyro „Romeo ir Džiuljeta" arba Jane Austen „Puikybė ir prietarai". Tokiems žmonėms Biblija gali būti dulkėta, net neatversta, bet jie vis tiek manys esant ją klasika, šalia kitų.
Kiti išsako Bibliją žeminančias pastabas, netgi šypteli pastebėdami, kad kas nors gali taip rimtai ją vertinti, jog leistų laiką ją skaitydami. Tokiai liaudžiai Biblija asmeninėje bibliotekoje - tamsuoliškumo ženklas.
Aukščiau minėti klausimai ir pastebėjimai kėlė susirūpinimą, kai, būdamas dar nekrikščionis, stengdavausi paneigti Bibliją kaip Dievo žodį žmonijai. Galiausiai priėjau prie išvados, kad tokios mintys buvo sakomos kaip nuvalkiotos šališkų, prietaringų ar paprasčiausiai neišsilavinusių vyrų bei moterų frazės.
Biblija yra nepakartojama ir turėtų būti vertinama kaip išskirtinė. Biblija unikali. Štai ir viskas! Mintis, kurias čia surašiau norėdamas apibūdinti Bibliją, galima apibendrinti vienu žodžiu: „unikali".
Websteris, apibrėždamas žodį „unikalus", turbūt turėjo omeny šią „knygų Knygą": „1. Vienas ir vienintelis; išskirtinis; išimtinis. 2. Išsiskiriantis iš visų kitų; neturintis panašių į save ar sau lygių".
Taip mąstė buvęs Bodeno sanskrito kalbos profesorius M. Montiero-Williamsas. Keturiasdešimt dvejus metus studijavęs Rytų knygas ir palyginęs jas su Biblija, profesorius pasakė: „Sukraukite jas, jei norite, kairėje rašomojo stalo pusėje; o jūsų pačių Šventąją Bibliją padėkite dešinėje - vien tik ją ir nieko daugiau - bei palikite didelį tarpą tarp tų knygų. Nes [...] tarp jos ir vadinamųjų Šventųjų Rytų knygų yra praraja, absoliučiai ir amžiams atskirianti jas [...] - tai tikra praraja, kurios negali peržengti joks religinės minties mokslas" (Collett, AAB, 314-315).
Nė viena knyga neprilygsta Biblijai. Ji unikali, „išsiskirianti iš visų kitų", šiais žemiau išdėstytais atžvilgiais (ir dar daugybe kitų).
Unikali vientisumu
Biblija - vienintelė knyga, kuri
1. Buvo rašoma maždaug tūkstantį penkis šimtus metų.
2. Buvo rašoma daugiau nei keturiasdešimties autorių iš įvairių visuomenės sluoksnių, įskaitant karalius, armijų vadus, valstiečius, filosofus, žvejus, mokesčių rinkėjus, poetus, muzikantus, valstybės veikėjus, mokslininkus ir piemenis. Pavyzdžiui:
Mozė - politinis vadovas ir teisėjas, išsilavinimą įgijęs Egipto universitetuose;
Dovydas - karalius, poetas, muzikantas, piemuo ir karys;
Amosas - kerdžius;
Jozuė - karvedys;
Nehemijas - pagonių karaliaus vyno pilstytojas;
Danielius - ministras pirmininkas;
Saliamonas - karalius ir filosofas;
Lukas - gydytojas ir istorikas;
Petras - žvejys;
Matas - mokesčių rinkėjas;
Paulius - rabinas;
Morkus - Petro sekretorius.
3. Parašyta skirtingose vietose:
Mozė rašė dykumoje,
Jeremijas - požemyje,
Danielius - ant kalvos šlaito bei rūmuose,
Paulius - tarp kalėjimo sienų,
Lukas - keliaudamas,
Jonas - ištremtas į Patmo salą.
4. Parašyta skirtingais laikotarpiais:
Dovydas rašė karo ir pasiaukojimo metais,
Saliamonas - taikos ir klestėjimo metais.
5. Parašyta esant skirtingai nusiteikus:
kai kas rašė iš džiaugsmo aukštumų;
kiti - iš liūdesio ir nevilties gelmių;
kai kas rašė būdamas užtikrintas ir įsitikinęs;
kiti - sutrikę ir abejojantys.
6. Parašyta trijuose kontinentuose:
Azijoje,
Afrikoje,
Europoje.
7. Parašyta trimis kalbomis:
hebrajų - izraelitų ir beveik viso Senojo Testamento kalba. Karalių antroje 18, 26-28 ir Nehemijo 13, 24 (AJ) knygose ji vadinama „Judo kalba", o Izaijo 19,18 (TŽ) „Kanaano kalba".
Hebrajų kalba - vaizdinga, kuria praeitis ne tik apibūdinama, bet ir žodžiais nutapoma. Parodomas ne tik kraštovaizdis, bet ir jaudinanti panorama. Įvykių eiga atkuriama mintyse. (Atkreipkite dėmesį į dažnai vartojamus „štai, antai" - hebraizmą, perimtą ir Naujajame Testamente.) Hebrajų kalbai būdingos tokios sąvokos kaip „pakilo ir išėjo", „atvėręs lūpas, pasakė", „pakėlęs akis, pamatė", „pakėlė balsus ir raudojo". Jos atskleidžia vaizduojamąją šios kalbos galią (Dockery, FBI, 214).
Aramėjų kalba buvo Artimųjų Rytų „bendrinė kalba" iki Aleksandro Makedoniečio (nuo VI a. pr. Kr. iki IV a. pr. Kr.). (Albright, AP, 218) Danieliaus knygos dalis nuo antro iki septinto skyriaus bei didesnė dalis nuo ketvirto iki septinto skyriaus Ezros knygos yra užrašytos aramėjiškai. Ja užrašyti ir retkarčiais pasitaikantys teiginiai Naujajame Testamente. Iš jų žinomiausias Jėzaus šūksnis ant kryžiaus Eli, Eli lema sabachtani, reiškiantis „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!" (Mt 27, 46)
Aramėjų kalba lingvistiškai labai artima hebrajų kalbai, panaši į ją ir savo struktūra. Aramėjiški tekstai Šventajame Rašte parašyti tais pačiais rašmenimis kaip ir hebrajiški. Priešingai nei hebrajų, aramėjų kalboje vartojamas platesnis žodynas, įskaitant ir daug skolinių bei įvairesnių jungtukų. Ji turi sudėtingą laikų sistemą; laikai padaromi naudojant dalyvines konstrukcijas su įvardžiais arba įvairiomis veiksmažodžio „būti" formomis. Nors ir ne tokia melodinga bei poetiška kaip hebrajų, aramėjų kalba vis dėlto pranašesnė išraiškos tikslumu.
Iš visų žinomų tikriausiai aramėjų kalba nenutrūkstamai gyvavo ilgiausiai. Ji vartota Biblijoje minimu patriarchų laikotarpiu, o nedaugelis ja kalba dar ir šiandien. Aramėjų ir jai etimologiškai gimininga senoji sirų kalba įvairiose vietovėse bei skirtingais laikotarpiais išsirutuliojo į daugybę tarmių. Jai būdingas paprastumas, aiškumas ir tikslumas, todėl ji lengvai pritaikoma įvairiausiems kasdienio gyvenimo poreikiams. Ši kalba vienodai puikiai gali tarnauti mokslininkams, mokiniams, juristams ar pirkliams. Kai kas ją apibūdino kaip šiuolaikinės anglų kalbos semitinį atitikmenį (Dockery, FBI, 221).
Graikų kalba parašytas beveik visas Naujasis Testamentas. Kristaus laikais ši kalba taip pat buvo tarptautinė, kaip ir šiuolaikiniame pasaulyje tokia tampa anglų kalba.
Graikų rašmenys, matyt, buvo sukurti pagal pasiskolintą iš finikiečių abėcėlę, kurią panaudojo žodinės graikų kalbos garsams žymėti bei kitokiai rašymo krypčiai. Iš pradžių graikiškai buvo rašoma kaip ir Vakarų semitų kalbomis - iš dešinės į kairę, vėliau „į priekį ir atgal" ir galiausiai iš kairės į dešinę.
Aleksandro Makedoniečio užkariavimai paskatino graikų kalbos ir kultūros plėtrą. Vietines tarmes dažniausiai pakeisdavo „helenistinė" arba „koinė" (bendroji) graikų kalba. [...] Koinė tarmė antikinei graikų kalbai suteikė daugybę vietiniams dialektams būdingų sąvokų ir todėl ši kalba tapo labiau kosmopolitinė. Gramatikos supaprastinimas leido ją naudoti pasaulinio masto kultūrai. Naujoji kalba, išreiškianti paprastą, kasdienę šnektą, tapo visuotinai paplitusia prekybos ir diplomatijos kalba. Iš klasikinės virsdama koinė, graikų kalba prarado didžiąją dalį ankstesnės elegancijos. Nepaisant to, išliko išskirtiniai stiprybės, grožio, aiškumo ir loginės retorinės galios bruožai.
Reikšminga, kad apaštalas Paulius Romos krikščionims parašė ne lotyniškai, bet graikiškai. To meto Romos imperija kultūrine prasme, neįskaitant valstybinių reikalų, buvo graikiškas pasaulis.
Graikiškas Naujojo Testamento žodynas pakankamai turtingas net ir autoriaus norimos reikšmės atspalviams išreikšti. Pavyzdžiui, Naujajame Testamente vartojami du skirtingi žodžiai meilei (skirtingoms meilės rūšims) apibūdinti, du žodžiai „kitas" (kitas iš tos pačios rūšies; arba kitas iš kitokios rūšies); ir keli žodžiai įvairios rūšies pažinimui apibūdinti. Pastebimai praleidžiami kai kurie žodžiai, tokie kaip eros (trečia meilės rūšis) ir kiti, dažnai vartojami to meto helenistinėje kultūroje (Dockery, FBI, 224-225, 227).
8. Parašyta labai įvairiais literatūriniais stiliais, įskaitant:
poeziją,
istorinį pasakojimą,
dainą,
romaną,
didaktinį traktatą,
asmeninį susirašinėjimą,
memuarus,
satyrą,
biografiją,
autobiografiją,
įstatyminį stilių,
pranašystę,
palyginimą,
alegoriją.
9. Biblijoje rašoma šimtais prieštaringų temų, kurias paminint ar svarstant iškyla priešingų nuomonių. Bibliją užrašę žmonės nagrinėjo daugybę aktualių temų (pvz., santuoka, skyrybos ir antroji santuoka, homoseksualumas, svetimavimas, paklusnumas valdžiai, tiesos kalbėjimas ir melavimas, charakterio ugdymas, tėvystė, Dievo prigimtis ir Jo apreiškimas). Vis dėlto nuo Pradžios iki Apreiškimo knygos šie rašytojai nepaprastai darniai pasisakė tomis temomis.
10. Nepaisant Biblijos įvairovės, joje pateikiama ir plėtojama viena istorija: kaip Dievas atpirko žmoniją. Normanas Geisleris ir Williamas Nixas ją išsakė taip: „Pradžios knygos prarastasis rojus tampa Apreiškimo knygos atgautuoju rojumi. Nors priėjimas prie gyvybės medžio Pradžios knygoje buvo uždarytas, jis amžiams atveriamas Apreiškimo knygoje" (Geisler/Nix, GIB'86, 28). Vienijanti Biblijos gija - išgelbėjimas iš nuodėmės bei pasmerkimo ir suteikimas esmiškai pakeisto gyvenimo bei nesibaigiančios palaimos vieno gailestingo, švento Dievo akivaizdoje.
11. Pagaliau - ir tai visų svarbiausia - tarp visų Biblijoje aprašytų žmonių pagrindinis jos veikėjas yra vienintelis, tikrasis, gyvasis Dievas, apreikštas per Jėzų Kristų.
Pasvarstykime pirmiausia apie Senąjį Testamentą: Įstatymas padeda Kristui pamatą, istorinės knygos atskleidžia pasiruošimą Kristui, poezijos kūriniai įkvepia siekti Kristaus, o pranašystės apreiškia Kristaus laukimą. „Naujojo Testamento evangelijose [...] aprašytas istoriškasis Kristaus pasirodymas, Apaštalų darbuose pasakojama apie Kristaus skelbimą, laiškuose pateikiamas Jo interpretavimas, o Apreiškimo knygoje apreikštas visų dalykų atbaigimas Kristuje" (Geisler/Nix, GIB'86, 29). Nuo pirmo iki paskutinio puslapio Biblija yra kristocentriška, vadinasi, ašis yra Kristus.
Taigi nors Biblija sudaryta iš daugybės autorių užrašytų knygų, bet jos vientisumas liudija, kad ji taip pat yra ir viena knyga. Kaip pastebi F.F. Bruce'as: „Bet kuri žmogaus kūno dalis tinkamai gali būti paaiškinta tik siejant ją su visu kūnu. Ir bet kuri Biblijos dalis deramai gali būti išaiškinta tik siejant su visa Biblija" (Bruce, BB, 89). Kiekviena knyga yra tarsi vienos, Biblija vadinamos, knygos skyrius. Bruce'as daro išvadą:
„Iš pirmo žvilgsnio Biblija atrodo tarsi literatūros rinkinys - daugiausia žydų literatūros. Jei patyrinėsime aplinkybes, kuriomis buvo parašyti įvairūs Šventojo Rašto dokumentai, pamatysime, kad jie buvo parašyti maždaug 1400 metų eigoje. Rašyta buvo įvairiuose kraštuose, nuo Italijos vakaruose iki Mesopotamijos ir, tikriausiai, Persijos rytuose. Patys autoriai buvo nevienalytė grupė žmonių, vienas nuo kito atskirtų ne tik šimtų metų ir šimtų kilometrų, bet taip pat skirtingiausių profesijų. Jų gretose esama karalių, piemenų, karių, įstatymo leidėjų, žvejų, valstybės veikėjų, dvariškių, kunigų ir pranašų, taip pat yra palapines audžiantis rabinas ir pagonis gydytojas, jau nekalbant apie tuos, apie kuriuos nežinome nieko, tėra tik jų palikti raštai. Patys raštai priklauso skirtingiems literatūriniams stiliams: istoriniam, įstatyminiam (civiliniam, baudžiamajam, etiniam, apeiginiam, higieniniam), religinės poezijos, didaktiniam traktatui, lyrinei poezijai, palyginimo ir alegoriniam, biografiniam, asmeninių laiškų, asmeninių memuarų bei dienoraštiniam, ir visų pirma, biblinės rūšies pranašystei ir apokalipsei.
Nepaisant to, Biblija nėra tiesiog antologija; joje esama vientisumo, viską sujungiančio draugėn. Antologiją sudaro antologistas, bet Biblijos nesudarė joks antologas" (Bruce, BP, 88).
Sugretinkime Biblijos knygas su Vakarų klasikos kompiliacija, vadinama „Žymiausios Vakarų pasaulio knygos". Šią seriją sudaro 450 rinktinių raštų, parašytų beveik 100 autorių per maždaug pustrečio tūkstančio metų. Homeras, Platonas, Aristotelis, Plotinas, Augustinas, Tomas Akvinietis, Dantė, Hobbesas, Spinoza, Kalvinas, Rousseau, Shakespeare'as, Hume'as, Kantas, Darwinas, Tolstojus, Whiteheadas ir Joyce'as - išvardijome tik saujelę. Nors visi šie asmenys priklauso Vakarų minties tradicijai, dažną kartą beveik kiekvienu klausimu jie pateikia neįtikėtinai skirtingus požiūrius. Ir nors jų požiūriai turi šiek tiek bendrų bruožų, jie taip pat pateikia aibę prieštaringų pozicijų ir perspektyvų. Tiesą sakant, dažnai šie autoriai nukrypsta nuo savo idėjų, norėdami sukritikuoti ir paneigti pirmtakų užrašytas esmines mintis.
Vieną dieną pas mane į namus atėjo „Žymiausios Vakarų pasaulio knygos" leidėjo atstovas, bandydamas užverbuoti šią seriją platinti. Jis išdėliojo seriją apibūdinančias lenteles ir kokias penkias minutes man bei mano žmonai apie tai aiškino. Tuomet mes jam pusantros valandos pasakojome apie Bibliją, kurią pateikėme kaip žymiausią visų laikų knygą.
Atstovui pasiūliau iš serijos išsirinkti tik dešimt autorių, visus vienos visuomeninės padėties, vienos kartos, vienos šalies, vieno laikotarpio, vienos pasaulėžiūros, vieno kontinento, vienos kalbos ir visus svarstančius tą pačią prieštaringą temą. Tuomet jo paklausiau:
„Ar autoriai sutiks vienas su kitu?"
Jis patylėjo ir atsakė: „Ne."
„Kas tuomet išeis?" - perklausiau aš.
Jis nedelsdamas atsakė: „Konglomeratas."
Po dviejų dienų jis savo gyvenimą pavedė Kristui.
Kaip aukščiau parodyta, Biblijos unikalumas neįrodo jos įkvėptumo. Tačiau kiekvieną, nuoširdžiai ieškantį tiesos, verčia rimtai apsvarstyti jos unikalią kokybę nuoseklumo atžvilgiu. Tas „Žymiausių knygų" serijos atstovas apsisprendė žengti tokį žingsnį ir atrado Biblijoje aprašytą Gelbėtoją.
Unikali paplitimu
Dažnai girdime apie knygas, tapusias bestseleriais - parduotas kelių šimtų tūkstančių egzempliorių tiražu. Kur kas rečiau pasitaiko knygų, parduotų daugiau kaip milijono tiražu, o dar rečiau - peršokusių dešimties milijonų ribą. Todėl apstulbstama sužinojus, kad parduoti Biblijos egzemplioriai skaičiuojami milijardais. Taip, milijardai! Tiek Biblijos egzempliorių, tiek ir jos ištraukų per visą istoriją buvo parduota daugiau nei bet kurios kitos knygos. Kas nors ginčysis, kad konkrečiais metais ar konkretų mėnesį kokios nors knygos egzempliorių buvo parduota daugiau nei Biblijos. Tačiau nėra tokios knygos, kuri bent kiek galėtų prilygti Šventajam Raštui, jei skaičiuosime visą išplatinimą.
Pagal Jungtinės Biblijos draugijos „1998 m. Šventojo Rašto platinimo ataskaitą", vien tais metais organizacijai priklausančios draugijos išplatino 20,8 milijonų Biblijų ir dar papildomai 20,1 milijonų Naujųjų Testamentų. O pridėjus Šventojo Rašto dalis (t.y. atskiras Biblijos knygas) ir rinkinius (trumpos ištraukos konkrečiomis temomis), bendras išplatintų Biblijų ir jos dalių 1998 metais skaičius yra pritrenkiantis - 585 milijonai egzempliorių, ir tai tik vienos organizacijos išplatintos Biblijos!
Pasakykime tai kitaip. Jei išrikiuosite visus 1998 metais gavusius Biblijas ar rinkinius iš jos į vieną liniją ir kas penktą sekundę vieną iš jų įteiksite kiekvienam eilėje, kol viską išdalysite, tai užtruksite daugiau nei devyniasdešimt dvejus metus. Tokį darbą Jungtinė Biblijos draugija atliko tik per vienerius 1998 metus.
Kaip teigiama „Kembridžo Biblijos istorijoje": „Kiek žinoma, nėra kitos tokios knygos, kuri taip nuolatos plistų" (Greenslade, CHB, 479).
Kritikas yra teisus: „Čia ne įrodymas, kad Biblija yra Dievo žodis." Tačiau šitai parodo, kad Biblija yra unikali.
Unikali vertimais
Vertimų skaičius toks pat įspūdingas, kaip ir parduotų egzempliorių kiekis. Dauguma knygų niekuomet neišverčiamos į kokią nors kitą kalbą. Apskritai kada nors išverstų knygų daugiausia yra tokių, kurios išverstos tik į dvi ar tris kalbas. Kur kas mažiau knygų, kurių vertimų skaičius perkopia dešimtį. Jungtinės Biblijos draugijos duomenimis, Biblija (ar jos dalys) išversta daugiau nei į 2200 kalbų! Nors tai tik vienas trečdalis iš visų 6.500 pasaulyje žinomų kalbų, būtent šiomis kalbomis, kaip pagrindinėmis, bendrauja 90 procentų viso pasaulio gyventojų (http://www.biblesociety.org/). Per visą pasaulio istoriją nebuvo kitos tokios knygos - tiek kartų išverstos, vėl perverstos ir atpasakotos - kaip Biblija.
Iš didesnių pasaulio knygų Šventraštis išverstas vienas pirmųjų. Apie 250 m. pr. Kr. į graikų kalbą išverstas hebrajiškas Senasis Testamentas. Vertimą pavadino Septuaginta. (Unger, UBD, 1147) Knygą vertė graikiškai kalbantiems Aleksandrijos žydams, jau nemokėjusiems skaityti hebrajiškai.
Nuo to meto aktyviai verčiamas Raštas - tiek Senasis, tiek Naujasis Testamentas. Bibliją versdavo į kalbas, kurios jau turėjo užrašytą abėcėlę, ir į kalbas, kurios iki tol dar neturėjo rašto. Vien tik Viklifo Biblijos vertėjai turi per 6 tūkstančius žmonių, dirbančių daugiau nei su 850 kalbų penkiasdešimtyje šalių ir ruošiančių naujas ar patikslintas Biblijos versijas (Barnes, OCB, 823). Iš jų į 468 kalbas Biblija buvo išversta pirmą kartą. Pasak Tedo Bergmano iš Vasaros lingvistikos instituto, dirbant tokia sparta, nuo 2007 iki 2022 metų Biblija turėtų tapti prieinama beveik visoms kalbų grupėms. Vadinasi, mums liko mažiau nei viena karta, kol išvysime pirmą tekstą, išverstą į visas pasaulio kalbas!
Biblija taip aktyviai verčiama, kad per visą žmonijos istoriją nė viena knyga tuo jai neprilygsta.
Medžiaga paimta iš „Agapė" archyvų
Bus daugiau
Nuotr. Liutauro Bilevičiaus
