Mielieji,
Žinau, kad laukiate žinių iš Dublino, nekantraudami sužinoti kaip man sekasi.
Nuo pat atvykimo buvau labai užsiėmęs, nes reikėjo iš karto tvarkyti reikalus dėl sekmadieninio tarnavimo, taip pat ieškoti buto nuomai, bendrauti su broliais bei sesėm, na ir paruošti sekmadieniui pamokslą.
Dievas laimino visus šiuos reikalus taip, kad jau pirmadienį (t.y. šiandien) įsikėliau į taip vadinamą „studiją" - nedidelį vieno kambario butelį ir, kadangi įsigijau mobilų internetą, galiu jums trumpai parašyti apie savo pirmuosius įspūdžius. Jie šilti ir teikia daug vilties.
Į Grace Bible Fellowship bažnyčią sekmadienį atvykau šiek tiek anksčiau, tad turėjau progos pasišnekėti su pastoriumi bei keliais vyresniaisiais. Patyriau, kad jiems rūpi mūsų bendruomenės teologinės pozicijos. Viena, kai toje (baptistų) bažnyčioje turėjome keletą tarnavimų, kita - kai norime joje pastoviai rinktis. Mano pasakojimo jie klausė atidžiai, didžiausią įspūdį, kaip man pasirodė, paliko tai, kad mano disertacijos vadovas yra Derekas Tidballas - viena iškiliausių britų evangelikų figūrų. Gavau pakvietimą sudalyvauti trečiadienį pastorių maldoje - be mūsų ir airių toje bažnyčioje renkasi dar rumunai ir rusai.
Pats susirinkimas praėjo pakiliai ir sykiu šiltai - be pompos, be garsių lozungų, bet su aiškiu Dvasios liudijimu - šios bažnyčios gimimas yra Viešpaties valia. Susirinko apie 20-30 žmonių. Smagu buvo sužinoti, kad net dvi šeimos apsilankė, išgirdusios apie mus per internete patalpintus mano pamokslus. Viena šeima atvažiavo net iš Airijos vidurio. Džiaugiausi matydamas, kad broliai, nesimatę vienas su kitu daugelį metų, susitiko būtent bažnyčioje. Vienas net aiktelėjo, pamatęs kitą - tokia didelė staigmena tai buvo. Pamokslą pavadinau: „Bažnyčia kaip gyvenimo būdas". Jo konspektą pakoregavęs, atsiųsiu į Ganytojui. Beje, pamokslas buvo įrašytas, jei įrašas pavyko, pabandysime jį įkelti į mūsų internetinę svetainę. Susirinkimo pabaigoje pakviečiau melstis visus susikibinus už rankų. Mikrofonas ėjo iš vieno pas kitą - ir nuoširdžios maldos, kaip malonus smilkalų kvapas šventykloje, kilo Viešpaties akivaizdon. Jis tikrai girdi šias maldas ir į jas atsakys.
Tai patvirtina ne tik širdis, bet ir įkvepiantys ženklai. Pavyzdžiui, broliui, kuris grojo susirinkime gitara, paminėjus, jog kitą sekmadienį nedalyvaus, iš karto pasisiūlė padėti kitas brolis, nors jis dar tik mokosi groti gitara. Bet, rodos, Viešpats turėjo paruošęs kitą išeitį. Šiandien šlovinimu besirūpinanti sesė man papasakojo neįtikėtiną istoriją. Ją susirado vienas muzikantas, kuris apie mus sužinojo iš skelbimo laikraštyje „Lietuvis", ir teiravosi ar nereikia pagalbos muzikinėje srityje. Jį labai sudominusi mūsų bažnyčia, ir taip pat vienuolis, pavarde Saulytis, atvažiavęs į Dubliną... Tad jau rytoj šis žmogus dalyvaus repeticijoje, nors nė sykį dar nėra buvęs bažnyčioje. Žodžiu, ne viena širdis degte dega Viešpačiui. Šlovė Dievui už Jo nuostabią malonę!
Štai tokie pirmųjų dienų Airijoje įspūdžiai. Melskimės drauge už Evangelišką Dublino lietuvių bendruomenę. Te Viešpats padeda ją gimdyti ir teteikia gyvenimą. Tenutiesia kelią į šią bažnyčią Dublino lietuviams, tesuteikia troškimo į ją ateiti bei ryžto prie jos prisijungti.
Iš misijinių Dublino laukų nuoširdžiai Kristuje,
Giedrius
