Biblijos bičiuliams

Per paskutiniuosius keturiasdešimt metų buvo išnagrinėti tekstų rinkiniai, taip pat dauguma senųjų darbų, kuriais rėmėsi ritinių tekstai, ir visa tai išspausdinta kaip tekstai iš 4-osios olos. Šiuos tekstus galima suskirstyti į tokias kategorijas: bibliniai tekstai, bibliniai komentarai, sektantiški tekstai, pseudoepigrafai, apokaliptiniai ir mistiniai, arba ritualiniai tekstai (Price, SDSS, 86).

Negyvosios jūros ritinių atradimai. 1-ąją olą surado arabų piemenukas. Iš jos jis paėmė septynis beveik pilnus ritinius ir keletą fragmentų:

Izaijo A (IQIs a). Šv. Morkaus vienuolyne saugomas Izaijo knygos ritinys yra nuorašas su daugybe pataisymų arba virš eilutės, arba paraštėse. Tai seniausias žinomas visos knygos iš Biblijos nuorašas.

Izaijo B (IQIs b). Hebrajų universitete esanti Izaijo knyga yra ne visa, bet jos tekstas artimesnis masoretiniam tekstui nei Izaijo A knygos.

Kiti 1-osios olos fragmentai. Šioje oloje taip pat rasta fragmentų iš Pradžios knygos, Kunigų, Pakartoto Įstatymo, Teisėjų, Samuelio, Izaijo, Ezechielio knygų, Psalmyno ir keletas nebiblinių veikalų: Henocho, Mozės posakių (iki tol nežinomų) knygos, Jubiliejaus knyga, Nojaus knyga, Levio Testamentas, Tobito knyga ir Saliamono Išminties knyga. Įdomus Danieliaus knygos fragmentas Dan 2, 4 (kur kalba keičiasi iš hebrajų į aramėjų) taip pat rastas šioje oloje. Taip pat čia rasta komentarų fragmentų Psalmėms, Michėjui ir Sofonijui.

2-oji ola. Šią olą pirmiausia surado ir apvogė beduinai. Ji buvo atkasta 1952 metais. Tuomet rasta apie šimtas rankraščių, tarp kurių buvo: du Išėjimo knygos, vienas Kunigų, keturi Skaičių, du ar trys iš Pakartoto Įstatymo, po vieną iš Jeremijo, Jobo ir Psalmių ir du iš Rūtos knygos.

3-oji ola. Kurapkos ola, arba ola Nr. 4, po to, kai jau buvo išnaršyta beduinų, buvo apieškota 1952 metais, ir radinių kiekiu pasirodė esanti pati gausiausia. Tūkstančiai fragmentų buvo nupirkta iš beduinų arba rasta olos dugno smėlį sijojusių archeologų. Šiose skiautelėse yra šimtai rankraščių, iš kurių beveik keturi šimtai buvo identifikuoti. Jose yra šimtai Biblijos knygų nuorašų - visas Senasis Testamentas, išskyrus Esteros knygą.

4-ojoje oloje rastas Samuelio knygos fragmentas (4qsam b) laikomas seniausia žinoma hebrajiškos Biblijos dalimi. Jis datuojamas trečiuoju amžiumi prieš Kristų. Taip pat rasta keletas komentarų Psalmių, Izaijo ir Nahumo knygoms fragmentų. Manoma, kad visa ketvirtosios olos kolekcija atstovauja Kumrano bibliotekos branduoliui, ir, sprendžiant iš rastų knygų skaičiaus, mėgstamiausios tos bendruomenės knygos buvo: Pakartoto Įstatymo, Izaijo, Psalmių, Mažųjų Pranašų ir Jeremijo, būtent išvardytąja eilės tvarka. Viename fragmente su Dan 7, 28 ir 8,1 eilutėmis kalba keičiasi iš aramėjų į hebrajų.

7-10 olos. Jos ištyrinėtos 1955 metais. Čia nerasta svarbių Senojo Testamento rankraščių. Tačiau oloje Nr. 7 buvo keletas diskutuotinų rankraščių fragmentų, kuriuos Jose O'Callahanas identifikavo kaip Naujojo Testamento dalis. Jei tai tiesa, šie fragmentai būtų seniausi Naujojo Testamento rankraščiai, datuojami 50 ar 60 m. po Kr.

11-oji ola. Ši ola atkasta 1956-ųjų pradžioje. Surastas gerai išsilaikęs trisdešimt šešių psalmių nuorašas, apokrifinė psalmė 151, anksčiau žinota tik graikų kalba. Taip pat rastas labai gerai išsilaikęs dalies Kunigų knygos ritinys, keletas didelių dalių iš Naujosios Jeruzalės Apokalipsės ir aramėjiškas Jobo knygos targumas (parafrazė).

Kumrane rasti Senojo Testamento knygų rankraščiai

Apie Negyvosios jūros ritinių tyrinėjimus išleistos kelios naujos knygos, kur pateikiamas išsamus jų aprašymas ir inventorinis sąrašas. Gleasonas Archeris Jaunesnysis juos pateikia savo knygos „Senojo Testamento įvado apžvalga" (A Survey of Old Testament Introduction) priede.

Murabato radiniai. Įkvėpti pelningų Kumrano radinių, beduinai tęsė savo paieškas ir Betliejaus pietryčiuose aptiko olas, kuriose buvo rankraščių ir dokumentų su datomis iš Antrojo žydų sukilimo (132-135 m. po Kr.). Sistemingai tirti ir kasinėti šias olas pradėta 1952 metais. Šie vėlesnieji rankraščiai padėjo nustatyti Mirties jūros ritinių senumą. Iš šių olų atkeliavo kitas Mažųjų pranašų ritinys, paskutinė pusė nuo Joelio knygos iki Agėjo. Jis buvo labai artimas masoretiniam tekstui. Čia taip pat rastas seniausias žinomas semitų papirusas (palimpsestas), antrą kartą perrašytas virš senojo hebrajų rašto (datuojamas VIII-VII amžiumi pr. Kr.) (žr. Barthelemy).

Kumrano dokumentų reikšmę biblinio teksto kritikai įvertina Senojo Testamento tyrinėtojai:

„Pirmiausia ir svarbiausia - Negyvosios jūros ritiniai buvo visu tūkstančiu metų senesni už seniausią žinomą hebrajišką rankraštį. Iki Kumrano radinių seniausias Senojo Testamento knygų nuorašas buvo datuojamas maždaug X amžiaus po Kristaus pradžia. O seniausias pilnas viso Senojo Testamento nuorašas buvo datuojamas XI amžiaus po Kristaus pradžia. Taigi Negyvosios jūros rankraščiai leido pažvelgti į daug ankstyvesnį Senojo Testamento tekstą, nei buvo žinomas iki šio radinio" (Brotzman, OTTC, 94-95).

„Iki Kumrano ritinių suradimo seniausi išlikę rankraščiai buvo datuojami 900 m. po Kr. Kai kurie Negyvosios jūros ritinių rankraščiai, kur surašytos Izaijo, Habakuko ir kitų knygų nuorašai, yra priskiriami 125 m. pr. Kr., taigi atsirado net visu tūkstantmečiu senesnių rankraščių, nei iki tol būta. Tačiau svarbiausia išvada buvo ta, kad neatsirado žymesnių skirtumų tarp Izaijo ritinio, rasto Kumrane, ir visu tūkstantmečiu vėlesnio tos pačios knygos masoretinio hebrajų teksto. Tai tik patvirtino mūsų turimo hebrajiško teksto patikimumą" (Enns, MHT, 173).

„Kartu su išlikusia medžiaga jie [Negyvosios jūros ritiniai] gerokai praplės pažinimo ribas istorijos, religijos ir sakralinės literatūros srityse" (Harrison, AOT, 115).

Nėra jokios abejonės, kad [Negyvosios jūros] ritiniai mums atvėrė naują biblinių tyrimų erą, kurioje bus patvirtinta daug to, kas jau žinota, ir teks iš naujo peržiūrėti tai, kas laikyta tvirtais faktais. Ne paskutinė vieta teks ir sąjūdžiui, siekiančiam atkurti tikrąjį ikikrikščioniškąjį Senojo Testamento tekstą, taip senąjį Dievo žodį padarant suprantamesnį šiuolaikiniams jo skaitytojams" (Harrison, AOT, 115).

„Ir apskritai turėtume dėkoti masoretams už skrupulingą jų rūpestingumą taip uoliai saugant priebalsinį soferų jiems patikėtą tekstą. Kartu su pačiais soferais jie skyrė ypatingą dėmesį tokiam tiksliam hebrajų Šventraščio išsaugojimui, koks tik kada galėjo būti parodytas senajai literatūrai, tiek pasaulietinei, tiek religinei, per visą žmonijos istoriją. Savo tarnyste šventajam tekstui jie buvo tokie stropūs, jog net neišdrįso paprasčiausiai pataisyti tų klaidų, kurios jau buvo priebalsiniame tekste, bet paliko jų Vorlage (pavidalą) tokį pat, kokį buvo gavę patys.

Dėl jų ištikimybės šiandien turime tokį hebrajišką tekstą, kurio visi pagrindiniai nuorašai buvo laikyti autoritetingi Kristaus ir apaštalų laikais, o gal net visu amžiumi anksčiau. Ir tai savo ruožtu, sprendžiant pagal Kumrano pateiktus įrodymus, įpareigoja rimtai peržiūrėti Senojo Testamento tekstą, kuris buvo parengtas remiantis praėjusių amžių patikimiausių rankraščių sugretinimu. Visa tai dar labiau mus priartins prie pradinių autografų ir pateiks mums autentišką Dievo apreiškimo įrašą. W.F. Albrightas yra pasakęs: „Galime ramiai atsipūsti įsitikinę, kad priebalsinis hebrajų Biblijos tekstas, nors ir nėra visiškai be klaidų, buvo išsaugotas taip tiksliai, jog tikriausiai neturi sau lygių tarp bet kurių kitų rašytinių Artimųjų Rytų šaltinių" (Archer, SOT, 65).

Medžiaga paimta iš „Agapė" archyvų



Biblijos unikalumas (XII)