2011-02-28
Kiti svarbūs radiniai

Nash Papyri. Be kitų seniausių hebrajiškų Senojo Testamento rankraščių, jame yra išlikę vienas apgadintas Šemos (iš Įst 6, 4-9) nuorašas ir du Dekalogo (Iš 20, 2-17; Įst 5, 6-21) fragmentai. Nasho papiruso parašymo data yra maždaug tarp antro amžiaus pr. Kr. ir pirmo amžiaus po Kr.

Codex Cairensis. Šis kodeksas yra knygos pavidalo rankraštis, turintis puslapius. Rankraščio pabaigoje įdėta metrika liudija, jog Kairo kodeksą (C) 895 m. po Kr. parašė ir balses jame sudėjo Mozė ben Ašeras, gyvenęs Palestinos Tiberijoje. Jame yra Ankstyvieji pranašai (Jozuės, Teisėjų, 1 ir 2 Samuelio, 1 ir 2 Karalių knygos) ir Vėlyvieji pranašai (Izaijo, Jeremijo, Ezechielio ir mažųjų pranašų knygos).

Aleppo Codex. Šį kodeksą parašė Šelomas ben Bayas (Kenyon, OBAM, 84), bet, sprendžiant iš įrašo metrikoje, balses jame sudėjo Mozė ben Ašeras (930 m. po Kr.). Tai buvo modelinis kodeksas, tačiau ilgą laiką buvo uždraustas kopijuoti ir net pasklido gandai apie jo sunaikinimą (Wurthwein, TOT, 25). Jis buvo slapta pervežtas iš Sirijos į Izraelį. Dabar yra perfotografuotas ir jo pagrindu Hebrajų universitetas išleido Naująją Hebrajų Bibliją (Goshen-Gottstein, BMUS, 13). Tai liudijimas, kaip palankiai yra pripažįstamas Ben Ašero teksto autoritetas.

Codex Leningradensis. Įrašas metrikoje skelbia, kad šį kodeksą 1008 m. Senajame Kaire nuo Aarono ben Mozės ben Ašero rankraščio (apie 1000 m. neišlikęs) nukopijavęs Samuelis ben Jokūbas (Kahle, CG, 110). Tai yra vienas iš seniausių visos Hebrajų Biblijos rankraščių.

Babilono Vėlyvųjų pranašų kodeksas. Babilono kodeksas dar kartais vadinamas Leningrado pranašų kodeksu (Kenyon, 85) arba Sankt Peterburgo kodeksu (Wurthwein, TOT, 26). Į jį įdėta Izaijo, Jeremijo ir Dvylikos mažųjų pranašų knygos. Jis datuojamas 916 m. Pagrindinis jo skiriamasis bruožas yra tas, kad balses į jo tekstą surašė masoretų raštininkai, priklausę babiloniškajai mokyklai. 1105 m. parašytasis Reuchlino kodeksas (Reuchlin Codex) dabar saugomas Karlsruhe. Kaip ir Britų muziejaus saugomame rankraštyje (apie 1150 m.), jame yra Tiberijos masoreto Ben Naftalio ištaisymų. Tiedu rankraščiai daug prisidėjo nustatant Ben Ašero teksto tikslumą (Kenyon, OBAM, 36).

Erfurt Codices. Erfurto kodeksai (E1, E2, E3) įtraukti į Tiubingeno universiteto bibliotekos katalogą. Juose daugiau ar mažiau (daugiau E3) atsispindi Ben Naftalio stiliui būdingas teksto rašymas ir žymėjimai. E1 yra keturiolikto amžiaus rankraštis. E2 greičiausiai iš trylikto amžiaus. Seniausias iš jų, E3, yra datuojamas iki 1100 m. (Wurthwein, TOT, 26).

Teksto kritikos taisyklės

Čia pateiktas Rašto tyrinėtojų sudarytas sąrašas, pagal kokius kriterijus galima nustatyti, ar parašytas tekstas yra teisingas arba originalus. Siūlomi septyni tokie kriterijai.

• Teiktinesnis senesnis tekstas, nes jis artimesnis originalui.

• Teiktinesnis sudėtingesnis tekstas, nes perrašinėtojai būdavo linkę sudėtingą tekstą supaprastinti.

• Teiktinesnis trumpesnis tekstas, nes perrašinėtojai būdavo labiau linkę įtraukti naujos medžiagos, negu praleisti šventojo teksto dalį.

• Teiktinesnis tas tekstas, kuris geriausiai paaiškina kitus variantus.

• Teiktinesnis labiausiai geografiškai išplitęs tekstas, nes tokie rankraščiai ar jų versijos nebuvo taip veikiami vienas kito.

• Teiktinesnis yra tekstas, artimesnis įprastiniam jį rašiusio autoriaus rašymo stiliui.

• Teiktinesnis tas tekstas, kuriame nėra jokių doktrininių šališkumų (Wurthwein, TOT, 80-81).

Analogiškų fragmentų palyginimas

Dar vienas būdas Senojo Testamento rankraščių kokybei nustatyti yra analogiškų paties masoretinio teksto fragmentų palyginimas. Keletas psalmių pasikartoja (pavyzdžiui, 14 ir 53); nemažai teksto iš Izaijo 36-39 sk. taip pat yra 2 Kar 18-20; Iz 2, 2-4 beveik tiksliai sutampa su Mch 4,1-3; Jer 52 yra 2 Kar 25 pakartojimas; nemažos dalys Metraščių knygos yra Samuelio ir Karalių knygose. Įdėmiai ištyrus šiuos fragmentus pasirodė, kad tekstas sutampa ne tik iš esmės, bet kai kuriais atvejais yra tiesiog žodis žodin identiškas. Iš to galime daryti išvadą, jog Senojo Testamento tekstas nebuvo radikaliai taisytas, net jei ir manytume, kad tie panašūs fragmentai paimti iš identiškų šaltinių.

Archeologinių radinių liudijimai

Svarbų Senojo Testamento teksto tikslumo įrodymą pateikė archeologija. Daugybė radinių patvirtino istorinį biblinių dokumentų tikslumą, netgi atsižvelgiant į kartais vartojamus atgyvenusius kitų šalių karalių vardus. Šie archeologiniai Šventraščio tikslumo patvirtinimai surašyti daugelyje knygų. Archeologas Nelsonas Glueckas tvirtina: „Reikia kategoriškai pabrėžti, kad dar joks archeologinis radinys nė karto neprieštaravo biblinei nuorodai. Daugybė archeologinių radinių aiškiai ar net iki mažiausių smulkmenų patvirtino istorinius Biblijos teiginius" (Glueck, RDHN, 31).

Septuaginta ir masoretinis tekstas

Septuaginta buvo Jėzaus ir apaštalų Biblija. Dauguma Naujojo Testamento citatų paimta tiesiogiai iš jos, nors kai kuo ir skiriasi nuo masoretinio teksto. Apskritai Septuaginta yra labai artima masoretiniam tekstui, ir tai patvirtina dešimto amžiaus hebrajiško teksto tikslumą.

Jeigu nebūtų jokių kitų įrodymų, masoretinio teksto tikslumas galėtų būti patvirtintas pasikliaujant teksto palyginimais bei suvokiant žydų perrašinėtojų sistemos ypatumus. Tačiau, 1947 metais suradus Negyvosios jūros ritinius, jų turinys neprilygstamai patvirtino masoretų perrašyto hebrajiško teksto tikslumą. Masoretinio teksto kritikai rėmėsi tuo, kad rankraščių tėra nedaug ir jie perrašyti gana vėlai. Suradus Negyvosios jūros ritinius, senų rankraščių fragmentai patvirtino beveik visą Senojo Testamento tekstą. Ir ši patvirtinanti medžiaga beveik tūkstančiu metų senesnė už didžiuosius dešimto amžiaus masoretinius rankraščius. Iki Kairo genizos ir Negyvosios jūros olų radinių Nasho papirusas (Dešimties įsakymų ir Šemos fragmentas), datuojamas tarp 150 ir 100 m. pr. Kr., buvo vienintelis žinomas ikikrikščioniškos eros hebrajiško teksto gabalėlis.

Atitiktis samariečių Penkiaknygei

Nepaisant daugybės mažų variacijų tarp samariečių Penkiaknygės ir hebrajiško Senojo Testamento teksto, iš esmės jie vienas kitam neprieštarauja. 1900 variacijų sutinka su Septuaginta (pavyzdžiui, patriarchų amžius, pateiktas 5 ir 11 Pradžios knygos skyriuose). Kai kurios samariečių Penkiaknygės variacijos yra sektantiškos, pavyzdžiui, įsakymas pastatyti šventyklą ant Garizimo kalno, o ne Jeruzalėje (Iš 20,17). Deja, reikia pastebėti, kad dauguma samariečių Penkiaknygės rankraščių yra gana vėlyvi (XIII-XIV amžius) ir nėra nė vieno, kuris būtų parašytas iki dešimtojo amžiaus (Archer, SOT, 44). Tačiau samariečių Penkiaknygė vis dėlto atitinka pagrindinį tekstą, nors nuo jo atsišakojo prieš daugelį amžių.

Sulyginimas su Negyvosios jūros ritiniais

Suradus Negyvosios jūros ritinius, mokslininkai hebrajiškų rankraščių datą perkėlė tūkstančiu metų anksčiau už didžiųjų masoretinio teksto rankraščių parašymo datą ir tikrindami hebrajiškąjį tekstą suteikė pirmenybę jiems. Pažodinis sutapimas buvo 95 procentais atvejų, o 5 procentų variacijas daugiausia sudarė rašiklio kryptelėjimai ir tarimo variantai. Kumraniškasis Izaijo knygos ritinys (1QIs a) leido Pataisytos standartinės versijos Biblijos (Revised Standart Version) vertėjams padaryti tik trylika masoretinio teksto pakeitimų; aštuoni iš jų buvo žinomi iš senųjų versijų, ir tik kelios buvo reikšmingos (Burrows, WMTS, 30-59). Iš Izaijo knygos 53-iame skyriuje esamų 166 hebrajiškų žodžių tik septyniolika hebrajiškų raidžių Izaijo knygos B ritinyje skyrėsi nuo masoretinio teksto. Dešimt raidžių skyrėsi dėl tarimo, keturios dėl stiliaus, o dar trys sudarė žodį „šviesa" (pridėtas 11 eilutėje), kuris iš esmės nekeičia sakinio prasmės (Harris, IC, 124). Be to, tas pats žodis sutinkamas Septuagintoje ir Izaijo knygos A ritinyje.

Apibendrinimas

Tūkstančiai hebrajiškų rankraščių, kuriuos patvirtino Septuaginta ir samariečių Penkiaknygė, bei daugybė kitų Senojo Testamento teksto patvirtinimų pateikia nuostabų jo patikimumo įrodymą. Taigi visa tai galima apibendrinti Kenyono padaryta išvada: „Krikščionis gali drąsiai imti į rankas visą Bibliją ir be baimės, nedvejodamas tarti, jog savo rankose laiko tikrą Dievo žodį, amžių eigoje perduotą jam iš kartos į kartą" (Kenyon, OBAM, 23).

Kadangi Senojo Testamento tekstas yra glaudžiai susijęs su Naujuoju Testamentu, jo patikimumas sutvirtina krikščioniškąjį tikėjimą. Tai teisinga ne tik nustatant datas, kai antgamtiškai buvo išpranašautas Mesijas, bet ir įrodant Senojo Testamento istoriškumą, kurį patvirtino Jėzus ir Naujojo Testamento rašytojai (Geisler, BECA, 552-553).

Norintiems pasiskaityti plačiau siūlomi šie šaltiniai:

Allegro, I.M. The Treasure of the Copper Scroll, 2-as leid.

Archer, G.L., Jr. A Survey of Old Testament, Įvadas, 4-as priedas.

Barthelemy, D., J.T. Milik. Ten Years of Discovery in the Judean Wilderness.

Cass, T.S. Secrets from the Caves.

Elliger, K., W. Rudolph, (red.). Biblia Hebraica.

Geisler, N.L. „Bible Manuscripts". Wycliffe Bible Encyclopedia.

Geisler, N.L., W.E. Nix. General Introduction to the Bible.

Glueck, N. Rivers in the Desert: A History of the Negev.

Goshen-Gottstein, M. „Biblical Manuscripts in the United States". Textus 3 (1962).

Harris, R.L. Inspiration and Canonicity.

Kahle, P.E. The Cairo Geniza.

Kenyon, F.G. Our Bible and the Ancient Manuscripts.

Kittel, R., P. Kahle (red.). Biblia Hebraica, 7-as leid.

Mansoor, M. The Dead Sea Scrolls.

Trever, J.C. „The Discovery of the Scrolls". Biblical Archaeologist 11 (September 1948).

Vermes, G. (vert.). The Dead Sea Scrolls in English.

Wurthwein, E. The Text of the Old Testament: An Introduction to the Biblia Hebraica.

ARCHEOLOGINIAI IR ISTORINIAI FAKTAI, LIUDIJANTYS SENOJO TESTAMENTO NAUDAI

Įžanga ir archeologijos apibrėžimas

Archeologijos disciplina tik neseniai išsikovojo santykinę svarbą tarp kitų gamtos mokslo šakų. Vis dėlto ji įnešė didelį indėlį į daugelį sričių, tarp jų ir į Biblijos kritiką, bei pateikė papildomų argumentų biblinio teksto patikimumui patvirtinti.

Pats žodis archeologija sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių: archaios, reiškiančio „senas", arba „senovinis", ir logos, reiškiančio „žodį, aiškinimą ar tyrinėjimą". Taigi pažodinė reikšmė būtų „senovės tyrinėjimas". Websterio žodynas archeologiją apibrėžia taip: „Mokslinis medžiaginių buvusio žmonių gyvenimo ir veiklos liekanų (fosilijų, reliktų, artefaktų ir paminklų) tyrinėjimas" (Merriam Webster's Collegiate Dictionary, 10th edition, Springfield, Mass.: Merriam-Webster, Inc., 1997). Vadinasi, archeologų uždavinys yra surasti buvusio visuomeninio gyvenimo liekanas ir atkurti tai, ką rasti artefaktai gali mums papasakoti.

Archeologija skiriasi nuo daugelio šiuolaikinių mokslų tuo, kaip ji bando įrodyti savo tezes. Pagrindinė šiuolaikinio mokslinio eksperimento prielaida yra ta, kad eksperimento rezultatai teisingi, jei juos galima pakartoti. Deja, archeologija savo rezultatų negali pakartoti. Dėl savo radinių ji gali tik spėlioti, o pateikti tvirtų išvadų negali, nebent atsirastų kitų išorinių patvirtinimų, t.y. dokumentų ar kitokių pranešimų. Štai čia ir tampa reikšminga unikali biblinės archeologijos šaka.

XIX ir XX a. Biblija smarkiai kentėjo nuo aukštesniosios kritikos. Kritikai siekė paneigti Biblijos istoriškumo argumentus baksnodami į joje esančias klaidas ir teigdami, esą ją reikia pataisyti taip, kad atitiktų archeologinius „faktus". Tačiau dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis. Žydų mokslininkas reformistas Nelsonas Glueckas pažymėjo: „Verta pabrėžti, jog visame šiame darbe joks archeologinis radinys nė karto neprieštaravo atskiram, teisingai suprastam Biblijos teiginiui" (Glueck, cit. Montgomery, CFTM, 6). Pabrėžtina, jog taip teigia žydų mokslininkas reformistas. Jis nėra krikščionis, tačiau vis dėlto mato, kad archeologija patvirtina Biblijos teiginius.

Šioje knygoje archeologiniai patvirtinimai suskirstyti į daiktinius ir dokumentinius įrodymus. Daiktiniu įrodymu laikomas toks, kai buvusios visuomenės artefaktas tiesiogiai liudija apie biblinį įvykį. O dokumentiniu įrodymu laikytina tai, kai nebiblinis tekstas (rašytinis dokumentas) tiesiogiai arba netiesiogiai patvirtina Senajame Testamente užrašytą istoriją. Minėtos įrodymų rūšys savo prigimtimi yra archeologinės.

Perspėjamasis žodis

Nors archeologija niekada neprieštaravo Biblijai, tačiau perspėti pageidautina. Jau pernelyg dažnai girdime teiginį: „Archeologija patvirtina Bibliją". Archeologija jokiu būdu negali „patvirtinti" Biblijos, jei tai suprantame kaip „Biblijos įkvėptumo ir apreikštumo iš Dievo patvirtinimą". Tačiau jei manome, kad ji „patvirtina" „tam tikrų biblinių įvykių ar epizodų istoriškumą", tai archeologija iš tiesų patvirtina Bibliją. Aš įsitikinęs, jog archeologija prisideda prie Biblijos kritikos, tačiau ne nustatant dieviško įkvėptumo ar apreiškimo realumą, o tuo, kad ji patvirtina Biblijoje užrašytų įvykių istorinį tikslumą ir patikimumą. Tarkime, buvo rasti akmenys, ant kurių užrašyti Dešimt Dievo įsakymų. Archeologija gali patvirtinti, kad tai iš tiesų tie akmenys, į kuriuos tikrai įrėžti Dešimt įsakymų, ir kad šie akmenys yra iš Mozės laikų. Tačiau negali patvirtinti, kad tuos akmenis Mozei davė Dievas.

Millaras Burrowsas yra pastebėjęs, jog archeologija „gali mums daug papasakoti apie karinės kampanijos topografiją. Tačiau ji nieko nepasakys apie Dievo prigimtį" (Burrows, WMTS, 290).

Archeologija susiduria su vieninteliu apribojimu, tai - gausių įrodymų trūkumas. „Senovės istorikai, - rašė Edwinas Yamauchi's, - naudodamiesi archeologiniais įrodymais labai dažnai ne visiškai suprasdavo, kokie menki tėra mūsų turimi įrodymai. Manau, kad labai neperdėsiu teigdamas, jog mūsų turimi arba galimi įrodymai nėra kažkas daugiau negu tik vienas trupinėlis kitos dalelės, kuri savo ruožtu tėra dalelė trečios dalelės, o ši - ketvirtos, o ta - penktos" (Yamauchi, SSS, 9).

Josephas Free'us leidinyje „Archeologija ir Biblijos istorija" (Archaeology and Bible History) iškelia klausimą dėl archeologijos santykio su Biblija:

„Mes pastebėjome, kad daugybė Biblijos eilučių, kurios ilgai glumino tekstų aiškintojus, lengvai tapo suprantamos, kai tas abejotinas vietas paaiškino nauji archeologiniai radiniai. Kitaip tariant, archeologija nušviečia Šventraščio tekstą, taip įnešdama nemažą indėlį į Biblijos interpretavimo ir egzegetikos sritį. Be to, archeologija patvirtino daugybę Biblijos teksto vietų, kurias kritikai buvo atmetę kaip neistoriškas ar prieštaraujančias žinomiems faktams" (Free, ABH, 1).

Reikia pripažinti, kad archeologija iki pamatų nesugriovė „radikaliųjų kritikų" argumentų. Kritikai turi tvirtą išankstinę nuostatą, kliudančią jiems susidaryti objektyvų požiūrį. Šiuo atžvilgiu Burrowsas pasako labai aiškiai: „Būtų neteisinga sakyti, kad archeologiniai radiniai sugriovė visas kritikų teorijas. O dar neteisingiau teigti, jog buvo atmestos modernios mokslinės kritikos pamatinės nuostatos ir metodai" (Burrows, WMTS, 292).

Vis dėlto, kaip pamatysite šiame skyriuje, archeologija parodė, jog daugelis radikaliųjų kritikų įsitikinimų yra klaidingi, taigi ir teiginys „patikimi aukštesniosios kritikos rezultatai" tampa abejotinas. Tai svarbu, kai siekiama ne tik pateikti archeologinius faktus, bet ir ištirti tų faktų suponuojamas prielaidas.

Pavyzdžiui, Albrightas komentuoja įrodymus apie plačias Saliamono valdas, dėl kurių labai abejojo radikalūs kritikai. Jis rašo: „Dar kartą įsitikinome, kad radikalioji paskutiniųjų penkiasdešimties metų kritika turėtų tiesiog drastiškai pasikeisti" (Albright, NLEHPC, 22).

Kai kurie žmonės nepagrįstai teigia, kad tikintieji antgamtiškais dalykais ir materialistai niekada negalės sutarti dėl archeologinių radinių interpretavimo, nes jie priklauso visiškai priešingoms stovykloms. Jie mano, jog kiekvienas archeologinius radinius interpretuos remdamasis tik savo požiūriu.

Josephas Free'us leidinyje „Archeologija ir aukštesnioji kritika" (Archaeology and Higher Criticism) labai įtikinamai atsako į šį teiginį:

„Remiantis šiuo požiūriu, konkretūs gauti archeologiniai radiniai supernatūralistams reiškia viena, o nesupernatūralistams - kažką kita, todėl archeologija esą turi tik atsitiktinį ryšį su apologetika.

Tiesą sakant, tai nėra išsamus vaizdas. Pavyzdžiui: devynioliktame amžiuje Biblijos kritikai visai teisėtai galėjo sakyti, kad Sargono niekada nebuvo, kad hetitų niekada nebuvo arba jų buvo labai mažai, kad patriarchų laikai atrodo buvę gerokai vėlyvesni, kad Padangtės septynšakės žvakidės koncepcija yra vėlyvesnės kilmės, kad Dovydo imperija nebuvo tokia didelė, kokią ją vaizduoja Biblija, kad Belšacaro niekada nebuvo ir kad Biblijos užrašuose apstu dar ir kitų numanomų klaidų bei neįmanomų dalykų.

Archeologiniai radiniai įrodė priešingai: kad Sargonas egzistavo ir gyveno didinguose rūmuose maždaug už dvylikos mylių į šiaurę nuo Ninevijos, kad hetitai ne tik egzistavo, bet ir buvo gana įžymūs, kad patriarchų laikotarpio aplinka atitinka Biblijoje aprašomą laiką, kad septynšakio žibinto koncepcija gyvavo jau ankstyvajame geležies amžiuje, kad įžymus miestas, kurio pavadinimas pateiktas Dovydo imperijos aprašyme, buvo toli šiaurėje, kad Belšacaras gyveno ir valdė Babiloną, ir kad daugybė kitų numanomų klaidų bei prieštaravimų apskritai nėra klaidos.

Žinoma, kai kur periferinėse srityse archeologo teologija gali turėti įtakos pateikto fakto ar archeologinio radinio interpretacijai. Tačiau tiek iš esmės, tiek daugelyje smulkesnių detalių faktai lieka faktais. Nesvarbu, kas juos rado - ar nesupernatūralistas, ar supernatūralistas. Autorius nežino nė vieno nesupernatūralisto, kuris neigtų Sargono, hetitų ar Belšacaro egzistavimą. Yra daugybė punktų, dėl kurių rimti mokslininkai gali sutarti nepaisydami savo teologijos. Deja, taip pat yra sričių, kur tokio liberalaus požiūrio į archeologinius ar kitokius įrodymus nepakanka. Mes manome, kad tai būtų taikytina dokumentų teorijos srityje, diskutuojant Biblijos knygų vientisumo, autorystės ir jų parašymo datos klausimais" (Free, AHC, 30,31).

Archeologinių duomenų interpretavimas

Apžvelgiant krikščionybę liečiančius archeologinius duomenis, gerokai gali padėti trys dalykai. Pirma, reikšmė turėtų būti išvedama tik iš konteksto. Archeologiniai parodymai priklauso nuo datos, vietos, medžiagų ir stiliaus konteksto. Kaip jie bus suprantami, priklauso nuo interpretatoriaus daromos prielaidos. Todėl ne visi radinių interpretuotojai bus draugiškai nusiteikę krikščionybės atžvilgiu. Pirmiausia svarbu išsiaiškinti interpretuotojo išankstines nuostatas.

Antra, archeologija yra specifinė mokslo šaka. Siekdami atkurti tiriamą procesą, fizikai ir chemikai gali atlikti įvairiausius eksperimentus ir stebėti juos pasikartojančius. Archeologai eksperimentuoti negali. Jie turi tik vienintelį įrodymą, gautą iš vienintelį kartą gyvenusios civilizacijos. Jiems rūpi praeities savitumai, o ne dabarties pastovumas. Kadangi jie negali atkurti savo tiriamos visuomenės, tai jų išvados negali būti patikrintos taip, kaip kitų minėtų mokslininkų. Archeologija bando rasti tikėtinus ir galimus paaiškinimus savo surastiems įrodymams. Archeologai nesukuria tokių dėsnių kaip fizikai. Todėl archeologų išvados yra peržiūrimos. Patikimiausia interpretacija laikoma tokia, kuri geriausiai paaiškina visus įrodymus.

Trečia, archeologiniai įrodymai yra fragmentiški. Jie apima tik menkutę dalelę viso to, kas buvo įvykę. Todėl, aptikus daugiau įrodymų, vaizdas gali pasikeisti iš esmės. Tai ypač pasakytina apie tylėjimu paremtas išvadas - t.y. išvadas, kurios remiasi įrodymų trūkumu. Archeologiniai radiniai iš esmės pakeitė daugelio kritikų požiūrį į Bibliją. Pavyzdžiui, ilgą laiką buvo tikima, jog Biblija klydo kalbėdama apie hetitus (Pr 23,10). Tačiau, suradus Turkijoje hetitų biblioteką (1906 m.), ši abejonė buvo išsklaidyta (Geisler, BECA, 48, 49).

Pagrindinės didėjančio susidomėjimo archeologija priežastys

Kodėl pastaraisiais metais archeologijai skiriama gerokai daugiau dėmesio nei anksčiau? Williamas F. Albrightas įvardija keturis faktorius, lemiančius nuolatinę pažangą archeologijos srityje:
• Labai pagausėjo rimtų archeologinių ekspedicijų iš daugelio skirtingų šalių, tarp jų ir Japonijos. Muziejinių tyrimų sparta bei publikacijų gausa neatsiliko nuo kasinėjimo darbų natūroje. Vadinasi padaugėjo ne tik kasinėjimų, bet ir straipsnių apie juos.

• Beveik fenomenaliai patobulėjo archeologijos metodai. Šitai taikytina tiek persidengusių kultūrinių sluoksnių analizei (stratigrafijai), tiek rastų objektų klasifikacijai bei santykiniam datavimui (tipologijai).

• Daug naujų technologijų, gautų iš kitų gamtos mokslų šakų, pavyzdžiui, radioaktyvios anglies izotopų (C14) metodas, taikomas radinių amžiui nustatyti.

• Nemaža naujų įrašų ir tekstų įvairiomis kalbomis buvo dešifruota ir interpretuota. Daugelis jų buvo nežinomi iki pat pastarųjų dešimtmečių. Garsinės lingvistikos ir filologinio metodo taikymas iššifruojant gerai išsilaikiusias dantiraščio lenteles ir Egipto papirusus padėjo greičiau ir tiksliau juos pateikti spaudai. Jei būdavo bent keletas gerų esminių žodžių ar papildomos medžiagos, tai naujas rankraštis būdavo iššifruojamas labai greitai. Per tris tūkstantmečius prirašytų dantiraščio lentelių, išlikusių Vakarų Azijos ir Egipto griuvėsiuose, kiekis atrodė beveik neišsenkamas, o nauji jų rekonstravimo ir kopijavimo metodai kone be nuostolių atkurdavo visą tekstą.

Dabar, pasinaudojęs stratigrafija, moksline analize ir muziejiniais tyrimais, archeologas gali labai išsamiai atkurti kasdieninį senovės žmonių gyvenimą" (Albright, ADS, 3).

Medžiaga paimta iš „Agapė" archyvų



Biblijos unikalumas (XIV)

Nuotr. Nasho papiruso fragmentas