Vos ištaręs šiuos žodžius suvokiau, kad ką tik pasakiau savo sūnui, jog laikytis žodžio nėra taip svarbu, kaip užsiimti tuo, kuo noriu. Tačiau juk tai buvo Viešpaties darbas! Pajutęs sąžinės dilgčiojimus, prisiminiau pokalbį su dr. Robertu Preusu.
Mums važiuojant vingiuotu keliu, kuris vedė į nuošalią tarybos pasibuvimo kalnuose vietą, aš paklausiau dr. Preuso, kaip jis sugebėjo tiek daug pasiekti vykdydamas savo pašaukimą ir augindamas pustuzinį vaikų, kurie visi užaugo tarnautojais ar misionieriais. Kiek sumišęs, jis vis dėlto paaiškino, kad jo vaikai bet kada galėjo užeiti į jo darbo kambarį. Vos bepradedantys vaikščioti, nenustygstantys vaikučiai užsiropšdavo jam ant kelių ir stebėdavo, kaip jis spausdindavo mašinėle ar perversdavo knygos lapą. Vaikams pasiteiravus apie jo darbą, dr. Preusas išnaudodavo progą pamokyti juos tikėjimo tiesų. Jo vaikai netrukdė jam dirbti bažnyčios darbų, priešingai, atsakyti į savo vaikų klausimus - buvo dalis jo darbo bažnyčiai. Kad ir kokia būtų mūsų profesija, mes visi esame kunigai ir turime pasipriešinti, ypač būdami tėvais, pagundymui žiūrėti į savo darbą kaip į vienintelį ar pirminį pašaukimą.
Ne visų gyvenimo istorija yra tokia kaip daktaro Preuso. Kai kurie tėvai tapo krikščionimis praėjus tam tikram gyvenimo tarpsniui, kiti išgyveno skausmingas skyrybas, treti jaudinasi dėl įtemptų santykių su savo vaikais, kurie vieną dieną, rodos, juos dievina, o kitą elgiasi kaip svetimšaliai, apsigyvenę po tuo pačiu stogu. Kai kurių tėvų „darbo savaitgalis" dėl tam tikrų priežasčių išsitęsia iki kelių mėnesių ar net metų, arba jų įmonėje mažinami etatai, ir jie privalo kovoti, jei nori išlaikyti savo darbo vietą. Daug tėvų pastebėjo, jog jei kartkartėmis jie paaukodavo Viešpaties dieną darbui, atėjus laikui jų vaikams mokytis koledže, jų šeima jau būna srovės nunešta tolokai nuo kranto.
Pamokslaujamas įstatymas ir jo apribojanti jėga bei laisvę atnešanti Evangelija atskleidžia, kad mes galime būti nevykėliai (tokie ir esame, jei tik leidžiame sau tai išgirsti). Geri tėčiai nėra tie, kurie su viskuo susitvarko ar „atitinka visus standartus" (tiesą sakant, mane tokie žmonės gąsdina). Mes, jauni tėvai, bendraudami su labiau subrendusiais krikščionimis tėvais, pastebime, jog jie kalba su tam tikru nuolankumu, suvokdami savo silpnumą. Jie duoda daug gerų patarimų, bet dažniausiai baigia taip: „Na, žinai, aš dažnai klystu, bet Dievas tai sutvarko". Ne visada tai reiškia, kad klaidos neturi ilgalaikių pasekmių, tačiau mes galime tikėti Dievo pažadu: „Aš būsiu Dievas tau ir tavo vaikams per amžius".
Taigi kokios tos geros naujienos blogiems tėčiams?
1) Nes Dievas [Tėvas] taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16).
Suvokdami savo nuodėmingumą, nukreipkime savo žvilgsnį nuo savęs į Tėvą ir Jo Sūnų. Kartais apie Dievą Tėvą mąstome lyg Jis veiktų nenoromis, būtų linkęs smerkti ir laikyti pagiežą, bet štai įsikiša Sūnus, kuris padėtį ištaiso. Tačiau juk Tėvo meilė siuntė Sūnų kentėti, Tėvas atidavė viską, kad tik susigrąžintų mus.
Be abejo, Dievo tėvystė yra pavyzdys, kuriuo mes esame kviečiami sekti. Čia pritaikydami žydų mąstytojo Abraomo Jošuės Hešelio mintį, galime sakyti, kad Dievo, kaip Tėvo, meilė nėra antropomorfizmas (Dievo charakterio išreiškimas, pasitelkiant žmogiškas analogijas), bet greičiau žmogiškų tėvų meilė yra teomorfizmas (žmogiškųjų sąvokų išreiškimas, rodant į Dievą). Mes esame Dievo atspindys. Kuo geriau pažinsime mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą, tuo geriau išgis žaizdos, kurias sukėlė prisiminimai ir neveiksnios tėvystės patyrimas mūsų pačių vaikystėje ir dabar mūsų, kaip tėvų, gyvenime.
Mūsų dangiškasis Tėvas ne tik duoda mums įstatymą, kuris nukreipia mūsų žingsnius į didingą Jo pašaukimą, bet Jis pats pagal jį elgėsi. Mes, tėvai, kartais veidmainiaujame: norime, kad mūsų vaikai ištikimai lankytų sekmadieninę mokyklą, bažnyčią ar jaunimo grupelę, bet namuose dažnai apleidžiame nuoseklų krikščionišką auklėjimą. Mūsų viešas ir slaptas gyvenimas kartais skiriasi, ir vaikai tai pamato pirmieji. Tačiau dangiškasis mūsų Tėvas nėra veidmainis ar nepastovus. Jis myli ir veda mus ne tik tikėdamasis, kad mes išpildysime Jo lūkesčius, bet ir rodydamas savo, kaip Tėvo, pavyzdį.
Geroji naujiena yra ta, kad šis Dievas, Jėzaus Tėvas, dėl savo meilės ir paklusnumo, kuriuo atsilygino Jo Sūnus, dabar yra ir mūsų Tėvas. Kristuje mes nebijome užsitraukti šio Tėvo nemalonės, kuri pasireikštų pasmerkimu ir teismu, bet jaučiame Jo tėvišką ranką - Jis gelbsti ir pataiso. Kitais žodžiais tariant, Geroji žinia yra tai, kad per Kristų Jis tapo Tėvu netgi mums, blogiems tėčiams, blogoms mamoms, vaikams, seneliams, darbdaviams ir darbuotojams... Svarbiausia yra matyti Kristų kaip Gelbėtoją.
Yra daug knygų, kurios moko bendrauti, padeda suprasti skirtumus tarp vyrų ir moterų. Nesuskaičiuojama daugybė programų moko, kaip įdiegti sveikus miego įpročius, išmokyti vaikus disciplinos (daugelis jų mums su žmona pasirodė išmintingos ir buvo naudingos), tačiau į bažnyčią mes einame tam, kad išgirstume ir gautume tai, ko negalime gauti niekur kitur. Ir tai nėra tik žinia, tai - amžinojo gyvenimo dovana nusidėjėliams, netgi nusidedantiems krikščionims.
Jaunas ir turtingas valdininkas Jėzaus paklausė: Ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą? (Lk 18, 18). Jėzus parodė į įstatymą - ne į naują, bet į jau pažįstamą. Viso to laikausi nuo jaunystės, - atsakė jaunuolis. Jis buvo tikras, kad jau viską įvykdė. Kaip ir daugelis jaunuolių bei tėvų šiandien, jis galėjo turėti susirašęs tam tikrų pagrindų sąrašėlį, kurį stengėsi vykdyti. Galbūt jis net sekė, kaip ir kam leidžia savo laiką. Jis atrodė labai tvarkingas, kol Jėzus neparodė jam tikrojo įstatymo tikslo: Eik, parduok visą, ką turi, ir išdalink tai vargšams, - įsakė Jėzus. Dabar jis sutriko. Nebuvo tokio įstatymo, reikalaujančio duoti neturto įžadus, bet Jėzaus norėjo parodyti giliausią įstatymo prasmę - nesavanaudišką meilę savo artimui, bei atskleisti gilų pasipriešinimą šiam meilės įstatymui šio jaunuolio širdyje.
Nepajutę Dievo įstatymo galios ir jo keliamų reikalavimų visiškai atsiduoti nuoširdžiai ir besąlygiškai Dievo ir artimo meilei, niekada nepatirsime išlaisvinančios Evangelijos jėgos, kuri skelbia, kad, mums dar būnant nusidėjėliais - vis dar esant Dievo ir artimo, net ir to artimo, kuris gyvena mūsų namuose, priešais, Kristus mirė už mus (Rom 5, 8).
2) Susidūrus su tamsiausiomis savo nuodėmingumo gelmėmis ir Dievo malonės didybe Kristuje, atsiveria nauja ir netikėta laisvė nuoširdžiai, nors ir neryžtingai, paklusti Dievo mums numatytam pašaukimui.
Kaip gi mes, mirę nuodėmei, gyvensime joje? - klausia Paulius ir paaiškina, kad mes buvome palaidoti ir prikelti su Kristumi, o dabar per Dvasią dalyvaujame ir Jo prisikėlimo gyvenime (Rom 6, 1-5). Tai faktai, kalbantys apie kiekvieną krikščionį, o ne patarimas norintiems pasiekti kokią nors aukštesnę krikščioniško gyvenimo pakopą. Meilė Dievui ir artimui gali kilti tik iš tikėjimo, iš vienybės su Kristumi, o ne dėl mūsų pačių Naujųjų metų proga padarytų pasiryžimų. Kai jau suvokėme, kad mes numirėme tironiškai nuodėmės valdžiai ir pirmą kartą savo gyvenime esame laisvi, turime aukoti savo kūnus paklusdami Jam, o ne nuodėmingiems troškimams. Mes paklūstame dėl to, kad turime pažadą, o ne tam, kad jį gautume.
Dienai baigiantis mes dažnai nusivilsime, nuvilsime savo sutuoktinį ir savo vaikus. Dievas yra vienintelis tikrai patikimas pažado tesėtojas. Mes, tėvai, pripažinkime visišką priklausomybę nuo suverenaus Dievo malonės, tai išlaisvina pripažinti savo nuodėmingumą prieš Dievą ir net prieš savo vaikus, kurie bus sužavėti tokiu praktiniu Evangelijos pritaikymu ir vaikų - tėvų santykiams.
3) Dėl Kristaus Dievas suteikia savo pažadus ne tik mums, tėvams, bet ir mūsų vaikams (Apd 2, 39).
Nors kiekvienas iš mūsų turime priimti Kristų asmeniškai, į savo vaikus turime žiūrėti ne kaip į pagonis, kurie turi tapti krikščionimis, bet kaip į Dievo, kuris juos myli ir rūpinasi jais labiau nei mes, mums patikėtą paveldą.
Dievas veikia naudodamas įvairias priemones, ir tėvai yra ypač svarbūs jo auklėjamosios sandoros instrumentai. Tačiau mus ir mūsų vaikus Jo Sūnuje per Jo Dvasią išlaiko Viešpaties ištikimybė. Jeigu mes esame neištikimi, Jis lieka ištikimas, nes savęs Jis negali išsižadėti (2 Tim 2, 13). Tai neskatina lengvabūdiškumo, bet leidžia mums atsipalaiduoti, tinkamai įvertinant Dievo visagalybę.
Nerimaudami dėl to, ar mūsų vaikai seks Viešpačiu, mes savo žodžiais ir veiksmais dažnai paskatiname tokį elgesį, kurio bijome, ir galiausiai vaikai iš tiesų sukyla. Taip, mes esame prieš Dievą atsakingi už savo vaikus, tačiau mes nesame atsakingi už tai, kaip mūsų vaikai atsiliepia į Dievo kvietimą. Dievo keliai yra paslaptingi. Gera žinia yra ta, jog vaikai yra Viešpaties, ir Jis jiems pažadėjo tai, ko negali pažadėti, o tuo labiau ištesėti, joks žemiškasis tėvas.
Nors ir esame išpirkti iš nuodėmės valdžios, ji vis dar gadina geriausius mūsų veiksmus. Mes vis dar esame nuodėmės aukos ir nusidėjėliai. Kai kuriuos nuodėmingus įpročius mes paveldėjome iš savo tėvų, ir nėra paprasta jų atsikratyti paprastai prašant ar netgi pareiškiant, jog Kristuje esame nauji kūriniai. Tai, kad siekiame vienybės su Kristumi, dar nereiškia, kad mūsų sugedę polinkiai ir lengvai apraizganti nuodėmė, giliai įsirėžę nuodėmingi įpročiai bus iš karto sunaikinti malonės stebuklo. Štai kodėl mums reikalinga Evangelija. Mes negalime to išaugti.
Mūsų, kaip tėvų, padarytos klaidos gali paveikti tiek mūsų vaikų, tiek mūsų gyvenimą. Galbūt dėl aplaidaus gyvenimo (neveiklumo nuodėmės) ir sąmoningo nuodėmės pasirinkimo mums reikės ilgalaikių konsultacijų ir pataisymų. Tačiau mūsų bures gena vėjas, kurį sukelia žinojimas, jog sudarydamas malonės sandorą Viešpats savimi prisiekė mums ir mūsų vaikams, todėl mes galime, kad ir šlubčiodami, siekti to kilnaus pašaukimo, kuris buvo duotas mums, kaip Dievo vaikams ir kaip savo vaikų tėvams.
Iš http://www.modernreformation.org/default.php?page=main&var1=Home
vertė Lina Kerbelytė
Nuotr. G. Žyvatkauskaitės
