Apologetika

Jėzus buvo žydas, gyvenęs visuomenėje, kurioje buvo pripažįstamas Jahvės - vienintelio Dievo kūrėjo - realumas. Kaip ir Jo amžininkai, Jėzus buvo monoteistas - Jis priėmė Senojo Testamento požiūrį, kad tik Jahvė, Izraelio Dievas, yra tikrasis Dievas, visa ko kūrėjas ir Viešpats. Monoteizmo svarbą atskleidžia Shema: „Klausyk, Izraeli! Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Dievas!" (Įst 6, 4). Religijos žinovo paklaustas, koks yra didžiausias įsakymas, Jėzus atsakė cituodamas Shema bei pridėjo įsakymus mylėti Dievą ir savo artimą (Mk 12, 28-31). Nėra jokių istorinių įrodymų, kad Jėzus kvestionavo Dievo egzistavimą; priešingai, Dievo realumas suponuojamas visuose Jėzaus žodžiuose ir veiksmuose.

Kai kurie religiniai lyderiai, pavyzdžiui, Mohamedas, taip pat buvo monoteistai, tačiau dauguma - ne. Būta daug diskusijų dėl Konfucijaus požiūrio į Dievą ar dievus. Vieni aiškina Konfucijaus požiūrį kaip tam tikrą teizmo atmainą, o kiti laiko jį agnostiku. [1] Buda atmetė brahmanizmo mokymą apie Brahmano (kuris hinduizme laikomas aukščiausiąja religine esybe) buvimą, ir budizmas apskritai turi būti vertinamas kaip neigiantis Dievo kūrėjo idėją. Vakaruose įprasta laikyti budizmą tiesiog agnostiniu mokymu apie Dievą, tačiau tai klaidingas modernus aiškinimas. Dauguma budizmo tradicijų istoriškai yra ateistinės.  Šri Lankos budizmo žinovas  K.N. Jayatilleke pastebi, kad, jei žodžiu „Dievas" apibūdiname aukščiausiąją esybę ir kūrėją, tuomet „Buda yra ateistas, o abi budizmo formos - ir Teravada, ir Mahajana - taip pat yra ateistinės. [...] Jeigu neigiama, kad visata yra sukurta Dievo ir Jis ją numato sunaikinti laikų pabaigoje, tuomet budizmas yra ateizmo forma." [2] Paulas Williamsas, žymus budizmo specialistas ir buvęs budistas, atsivertęs į Romos katalikų tikėjimą, teigia, kad „[...] budistai netiki Dievo buvimu. Dėl šito neverta net diskutuoti. Praktikuojant budizmą nekalbama apie Dievą, nėra numatyta Dievo vaidmens, o budistų raštuose nesunku rasti tekstų , neigiančių Dievo - visagalio visatos kūrėjo - egzistavimą." [3]

Taigi vienas dalykas, skiriantis Jėzų nuo kai kurių religinių lyderių, yra aiškus Jo įsitikinimas amžinojo kūrėjo Dievo egzistavimu.

Pagrindinę žmonijos problemą Jėzus įvardija kaip nuodėmę, o kiti, pavyzdžiui, Gautama, šia problema laiko nepažinimą

Jau pastebėjome, kad visos didžiosios religijos tvirtina, jog yra tam tikra esminė problema, kuri veikia visą žmoniją ir kosmosą.  Religijos siūlo įvairias šios problemos diagnozes ir skirtingus jos sprendimo būdus.  Jėzaus žodžiais tariant, pagrindinė mūsų problema yra nuodėmė, sąmoningas teisių Dievo kelių atmetimas (Mk 7, 1-22). Žmonijos ligą lemia ne „nepažinimas" ar kažkoks kosminis disbalansas. Tai sugedusi žmogaus širdis, arba iškreipti vidiniai polinkiai, ir taip „[...] kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas" (Jn 8, 34). Nuodėmė nėra tiesiog moralinis nuosmukis - nuodėmė visada turi būti vertinama kaip nusikaltimas prieš šventą ir teisų Dievą.  Kitaip tariant, nuodėmė yra sąvoka, kuri įgyja prasmę tik teistiniame kontekste.

Be to, nors Jėzus nuolat ragino kitus atgailauti (Mt 4,17), Jis niekada neatgailavo dėl jokios nuodėmės. Jėzus ne tik įvardija žmonijos problemą kaip nuodėmę ir nusako nuodėmės pasekmes, bet ir prisiima galią daryti tai, ką gali tiktai Dievas, - atleisti nuodėmes (Jn 8, 46; Mk 2, 1-12).

Buda teigė, kad pagrindinė žmonijos problema yra tikrosios realybės prigimties nepažinimas. Budizmo ekspertas Walpola Rahula pastebi: „Budizme nėra „nuodėmės" sąvokos ta prasme, kokia ji suprantama kai kuriose kitose religijose. Viso blogio šaknis yra nepažinimas (avijja) ir neteisingas požiūris (micchaditthi)". [4] Todėl neturi stebinti tai, kad budizme nesama biblinės nuodėmės sampratos, nes šioje religijoje nėra švento ir teisaus Dievo, prieš kurį žmogus gali nusidėti. Kitos indų religijos, tokios kaip hinduzimas ir džainizmas, svarbiausia žmonijos problema taip pat laiko nepažinimą, tik kitaip nei budizmas traktuoja šio nepažinimo priežastį.

Naujajame Testamente Jėzus Kristus apibūdinamas kaip įsikūnijęs Dievas - tikras Dievas ir tikras žmogus

Krikščionys tvirtina, kad Naujajame Testamente išsamiai ir aiškiai atskleidžima tai, jog amžinasis Dievas prisiėmė žmogiškąją prigimtį žmoguje Jėzuje iš Nazareto: Dievas įsikūnijo Jėzuje, kuris yra tikras Dievas ir tikras žmogus.  Įsikūnijimas - aukščiausioji Dievo apsireiškimo žmonijai forma.

Laiške Hebrajams rašoma: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus, o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius" (Hbr 1,1-2).  Evangelijoje pagal Joną Jėzus apibūdinamas kaip Žodis (Logos), buvęs pradžioje, kuris „buvo pas Dievą ir [...] buvo Dievas" ir per kurį „visa atsirado". O tada tvirtinama, kad „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų" (Jn 1,1-4.14). Visame Naujajame Testamente kai kur aiškiai, o dažniau netiesiogiai atskleidžiami precedento neturintys Jėzaus santykiai ir tapatybė su Jahve - Senojo Testamento amžinuoju Dievu kūrėju.  Jėzus pristatomas kaip turintis valdžią daryti tokius dalykus, kuriuos gali daryti tik Dievas, pavyzdžiui, atleisti nuodėmes (Mk 2, 5-11), teisti pasaulį (Mt 19, 28; 25, 31-46), suteikti gyvenimą net po mirties (Jn 5, 21. 25-29; 11,17-44). Jėzus teigia, kad kiekvienas, kuris matė Jį, matė Tėvą (Jn 14, 9) - tai itin svarbus teiginys judėjų monoteizmo kontekste.  Jėzus tapatina save su „Aš Esu" (pagal Iš 3,14) - iš šio teiginio amžininkai suprato, kad Jis tapatina save su Dievu (Jn 8, 58). Apaštalas Paulius pabrėžia, kad Jėzaus asmenyje yra visa Dievo „pilnatvė" (pleroma):„Jame kūniškai gyvena visa Dievybės pilnatvė" (Kol 1,19; 2, 9). Atsižvelgiant į pirmojo amžiaus judėjų monoteizmo kontekstą, tvirtinimas, kad Jėzuje iš Nazareto vienintelis amžinasis Dievas tapo žmogumi, yra „įžūliai" išskirtinis ir neturintis atitikmenų kitose religijose.

Kartais sakoma, kad pats Jėzus niekada nemokė nieko panašaus į tai, ko apie Įsikūnijimą moko ortodoksinė krikščionybė, ir kad tai yra vėlesnė krikščionių bažnyčios įvesta doktrina. Esą Jėzus, kurį Jo sekėjai iš pradžių laikė tik didžiu mokytoju ar netgi Mesiju, laikui bėgant graikų filosofijos įtakoje buvo sudievintas - buvo suformuota metafizinė Jo, kaip Dievo sūnaus, samprata, o galiausiai - ir kaip antrojo Šventos Trejybės asmens koncepcija sudėtingoje Trejybės formuluotėje.

Atsakant į tokį teiginį būtų galima pateikti daug kontraargumentų, tačiau mes susitelksime į du susijusius dalykus.  Pirma, Naujojo Testamento užrašymo laikas tokiai dramatiškai Jėzaus traktavimo „evoliucijai" yra tiesiog per trumpas. Antra, nors ir galima atsekti tam tikrus Naujojo Testamento raštų formavimosi etapus, „aukštoji kristologija", pagal kurią Jėzus tapatinamas su Jahve, Dievu kūrėju, aptinkama jau anksčiausiuose krikščionių  tikėjimo išpažinimuose ir kituose raštuose.

Kaip jau buvo paminėta, visi Naujojo Testamento raštai buvo baigti maždaug 90 m. po Kristaus (dauguma iš jų - anksčiau), taigi nuo Jėzaus mirties iki paskutiniosios Naujojo Testamento knygos užrašymo praėjo maždaug 60 metų. Tiek laiko nepakanka, kad taip drastiškai pasikeistų Jėzaus traktavimas - nuo ypatingo žmogaus iki  žmogumi tapusio Dievo kūrėjo. Naujojo Testamento ekspertas C.F.D. Mouleu teigia, jog prielaida, kad „aukštoji" kristologija laikui bėgant išsivystė iš primityvios „žemosios" kristologijos, tiesiog neatitinka faktų. Anot C.F.D. Mouleu, Naujajame Testamente esantys skirtingi Jėzaus apibūdinimai visai nereiškia „kristologijos evoliucijos", o iš esmės yra tik bandymai aprašyti tai, kas Jis buvo nuo pradžių. Tai nėra sėkmingi bandymai pridėti kažką naujo, bet apibrėžimas ir suformulavimas to, kas jau buvo. C F.D. Mouleu tvirtina:

„Jėzus nuo pradžios buvo Tas, kuris anksčiau ar vėliau buvo adekvačiai apibūdintas Naujajame Testamente, pavyzdžiui, kaip „Viešpats" ar netgi tam tikra prasme „Dievas". [5] Kai kurie svarbiausi kristologiniai teiginiai ir aiškiausias Kristaus dieviškumo patvirtinimas aptinkami Pauliaus laiškuose, kurie visuotinai pripažįstami kaip anksčiausieji Naujojo Testamento dokumentai (Rom 9, 5; Fil 2, 5-11; Kol 1, 15-17. 19; 2, 9).

Nustatyti ankstyvąjį požiūrį kristologijos klausimu galima ne tik ištiriant kalbą, kuria Jėzus apibūdinamas Naujajame Testamente, bet ir ankstyvųjų krikščionių bendruomenių tikėjimo praktiką.  Larry Hurtado pabrėžia, kad užuominos apie Jėzaus garbinimą tarp krikščionių pastebimos jau anksčiausiuose Naujojo Testamento raštuose ir kad jau pirmieji sekėjai, kurių dauguma buvo žydai, garbino Jėzų kaip Dievą netgi anksčiau, negu šie raštai buvo užrašyti. [6] L. Hurtado teigia, kad jau per pirmuosius pora krikščionių judėjimo dešimtmečių „Jėzus buvo laikomas asmeniu, vertu religinio garbinimo, ir buvo garbinamas kaip Dievas". [7]

„Žinios apie Jėzaus garbinimą yra tokios ankstyvos, jog bet koks tvirtinimas, kad Jėzaus tapatybės traktavimas keitėsi bėgant laikui, istoriškai yra klaidingas. Jau ankstyviausiuose krikščionių raštuose, datuojamuose maždaug 50-60 m., galima rasti nuorodų, jog kriščionys Jėzų garbino, ir tai buvo visų krikščionių grupių skiriamasis bruožas (1 Kor 1, 2). Be to, verta pastebėti, jog Jėzus ankstyvųjų kriščionių buvo garbinamas kaip Dievas tvirtai įsigalėjusiame monoteizmo kontekste." [8]


[1] Žr., pavyzdžiui, Julia Ching, Confucianism and Christianity: A Comparative Study (Tokyo: Kodansha International, 1977).
[2] K. N. Jayatilleke, The Message of the Buddha (ed. Ninian Smart; New York: Free Press, 1974), 105. 
[3]  Paul Williams, The Unexpected Way: On Converting From Buddhism to Catholicism (Edinburgh: T&T Clark, 2002), 25 Daugiau apie budistinę teizmo kritiką rasite: Gunapala Dharmasiri, A Buddhist Critique of the Christian Concept of God (Antioch, CA: Golden Leaves, 1988); ir Paul Williams, „Aquinas Meets the Buddhists: Prolegomenon to an Authentically Thomas-ist Basis for Dialogue", in Aquinas in Dialogue: Thomas for the Twenty-First Century (ed. James Fodor and Christian Bauerschmidt; Oxford: Blackwell, 2004), 87-117.
[4] Walpola Rahula, What the Buddha Taught, 3.
[5] C. F. D. Moule, The Origin of Christology (Cambridge: Cambridge University Press, 1977), 2-4  
[6] Larry W. Hurtado, Lord Jesus Christ: Devotion to Jesus in Earliest Christianity (Grand Rapids: Eerdmans, 2003); and idem, How on Earth Did Jesus Become a God? Historical Questions about Earliest Devotion to Jesus (Grand Rapids: Eerdmans, 2005).
[7] Kaip tokio garbinimo požymius jis nurodo tradiciją šauktis Jėzaus Kristaus vardo, kai tikintieji susirinkdavo drauge (1 Kor 1, 2); tai, kad himnų giedojimas Jėzui Kristui buvo nuolatinė krikščionių pamaldų dalis (Fil 2, 5-11); maldą Dievui „per" Jėzų (Rom 1, 8) ir tiesioginę maldą pač9. iam Jėzui (Apd 7, 59-60; 2 Kor 12, 8-9; 1 Tes 3, 11-13; 2 Tes 2, 16-17); formuluotės „Maranata!" („Mūsų Viešpatie, ateik!") naudojimą (1 Kor 16,22); gydymą ir demonų išvarymą Jėzaus vardu (Apd 3,16; 16,18), taip pat krikštą (Apd 2, 38) ir Viešpaties vakarienės šventimą (1 Kor 11, 17-34).
[8]  Larry Hurtado, How on Earth Did Jesus Become a God?, 25. 


Dail. V. Borovikovski


Vienas Viešpats ir Gelbėtojas visiems? (VI)