2011-09-29
Pamenu, susitikau Vilniaus „Tikėjimo žodžio" bažnyčios koridoriuose Deividą Judenį - gerai pažįstamą bičiulį iš Kėdainių - kadaise drauge tarnavome jaunimui. Laikui bėgant daug kas pasikeitė, tad klausiu, kaip gyveni.

O jis su jam būdinga plačia ir geranoriška šypsena nejučiom ėmė pasakoti apie įkurtą dienos centrą vaikams. Nuščiuvau. „O tai tu nieko nežinai?" - klausia manęs. Sakau: „O kas žino? Gal tik kėdainiškiai?" Štai tada, prieš gerus metus, ir pagalvojau, jog su šia veikla norėtųsi supažindinti ir kitus - juk tai nuostabus tarnystės pavyzdys, galintis įkvėpti kitus tikinčiuosius - įkvėpti gyventi dėl kitų. Juolab, mūsų bendrijoje karitatyvinė veikla visokeriopai skatinama, tokio pobūdžio tarnystę vykdo daugelis mūsų bendruomenių. Pasistengsime šią tarnystę pristatyti kuo plačiau ir ateityje.

Deividai, Vilma, kaip gimė vaikų dienos centras „Tavo svajonė"? Kieno iniciatyva? Kokius keliate tikslus?

Deividas: Sakyčiau, kad kelią šiam darbui paruošė Dievas, nes susidarius tam tikroms aplinkybėms pavyko įsigyti pastato dalį - apie 400 kv. m naudingo ploto. Pusę metų mąstėme, kaip jį naudingai panaudoti, bet vis tuščiai. Tačiau vieną vakarą namuose, kai visi sugulė miegoti, meldžiausi, išgyvenau Dievo Dvasios aplankymą, ir aiškiai supratau, kas ir kaip turi būti šiame pastate. Tai buvo taip aišku, kad iš karto pradėjau tai visiems pasakoti... Tikslas buvo aiškus - kursim vaikų ir jaunimo centrą, reikėjo suplanuoti visus idėjos įgyvendinimo etapus. Mane palaikė ir visiškai nepažįstami žmonės. Kai 2008 m. prieš pat Kalėdas pristačiau šią idėją savivaldybės darbuotojams, kai kurie jų vadino mane angelu. Šiandien galiu drąsiai pasakyti: kuriant šį centrą Dievas siuntė ir siunčia ne vieną pagalbininką, - visiems jiems esu be galo dėkingas. Tad 2009 m. kovo 16 d. užregistravome labdaros ir paramos fondą „Tavo svajonė".

 Vilma: Didžiausios dalies iniciatyvų pradininkas yra Deividas. Aš paprastai palaikau jį ir prisijungiu prie jo idėjų, kurioms nesu abejinga, įgyvendinimo, ypač, kai randu atgarsį savo širdyje. Taip buvo ir su vaikų centro idėja. Neseniai aš ir pati sau uždaviau klausimą: kodėl nusprendėme užsiimti šia veikla? Kai tam pasiryžome, viskas vyko greitai, galima sakyti, spontaniškai. Taigi, dėl ko mes tai darome? Prisiminusi savo  vaikystę ir ankstyvąją jaunystę, galiu pasakyti tik tiek: niekada nesvajojau dirbti su vaikais ir niekada nė  nesapnavau to, kas dabar vyksta mano gyvenime (turiu minty gerus dalykus). Čia kaip Šventajame Rašte parašyta: Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli (1 Kor 2, 9).

Mes patys auginame du vaikus ir jaučiu, kad galime ir turime ką duoti ne tik jiems... Toli gražu nesame tobuli tėvai, bet nuoširdžiai mylime savo vaikus ir su Dievo ir tik Dievo pagalba bei išmintimi stengiamės juos auklėti, mokyti bei sukurti jaukią, sveiką šeimos atmosferą, kurioje mums patikėti Dievo pumpurai galėtų skleistis. Kažkas yra pasakęs: vaikai mums duoti tam, kad mes kažko išmoktume. Tik dabar pradedu tai suprasti... Savo laiku tarnavome mūsų bendrijos jaunimo stovyklose, o gimus mūsų pačių vaikams pradėjome tarnauti vaikų stovyklose, kurios taip pat mums pasitarnavo - ruošė mūsų širdis šiai tarnystei. Stovyklose įgijome nemažai darbo su vaikais bei jaunuoliais patirties, sutikome daug įkvepiančių, jau ilgą laiką vaikams tarnaujančių žmonių. 

Visa širdimi tikiu, kad noras kurti vaikų dienos centrą atėjo iš tikėjimo Dievu, iš dėkingumo Jam bei noro pasitarnauti artimo gerovei. Kiekvienas vaikas turi teisę į laimingą vaikystę. Ir mane labai liūdina, kai vaikai patiria skausmą, sunkumus ir dėl to darosi pikti... Matau, kad mūsų visuomenė šiandien nepaprastai sparčiai juda degradacijos link ir tam tikrai nesu abejinga. Šeimos vertybių žlugdymas jau neša karčius vaisius. Ir ką aš galiu dėl to padaryti? Nedaug, bet galiu. Padėti keliems mažutėliams... Parodyti dėmesį, padėti atsiskleisti...   

Kaip gimė toks gražus pavadinimas „Tavo svajonė"?

Vilma: Vaikystė man pirmiausiai asocijuojasi su svajonėmis: niekas neturi tiek daug svajonių, kaip vaikas, ir niekas taip naiviai netiki svajonėmis, kaip vaikai. Vienas iš mūsų tikslų - skatinti vaikus ne tik svajoti, bet ir siekti savo svajonių. Norime mokyti vaikus nepaliauti siekti prasmingų tikslų, nesusitaikyti su nesėkmėmis, kovoti su nepalankiomis aplinkybėmis ir niekada nepasiduoti.

Deividas: Mes orientuojamės į socialinės rizikos grupės šeimas. Kadangi centro vaikai yra iš tokių šeimų, tai šiuo pavadinimu norime jiems atverti užsklandą, už kurios yra kitoks gyvenimas, nei jie mato savo šeimose ar aplinkoje, kad vaikai būtų paskatinti mąstyti apie savo svajones...

Kaip supratau iš Kėdainių televizijos reportažo apie jūsų centrą, šiam darbui vadovaujate kartu. Tikriausiai, įkūrus centrą keitėsi ir jūsų šeimos gyvenimas. Ar nebuvo baisu pradėti? Turbūt žinojote, kad centras pareikalaus daug jūsų asmeninio laiko? Kaip jūsų vaikai reaguoja į jūsų rodomą dėmesį  daugeliui kitų vaikų?

Vilma: Taip, mūsų gyvenimas tikrai keitėsi ir meluočiau, jei sakyčiau, kad nebuvo baisu. Buvo baisu, nebuvome labai tikri, kad mums pasiseks. Labai padėjo kelių artimų draugų parama. Pirmiausiai žengėme juridinį žingsnį - įregistravome labdaros ir paramos fondą... Taip viskas ir pajudėjo. Reikėjo remontuoti patalpas, ieškoti rėmėjų... Nuoširdžiai pasakysiu: greičiau žengti pirmąjį žingsnį - pradėti dirbti su vaikais paskatino viena prie mūsų prisijungusi socialinė darbuotoja. Ji ir pasiūlė pradžioje su vaikais susitikti kartą per savaitę. Tai mes galėjome sau leisti.

Asmeninis laikas gali praeiti prasmingai arba ne... Stengiamės neapleisti ir savo šeimos vertybių. Mūsų vaikai (bent jau paauglė dukra) supranta šio darbo prasmę ir patys noriai dalyvauja veikloje. Priekaištų dėl dėmesio kitiems vaikams dar neteko išgirsti... Be to, mes leidžiame laiką visi kartu, kaip šeima, tik didesnėje draugijoje.

 Deividas: Kai pamačiau, kas turi vykti pastate ir koks laukia darbas, žinoma, išsigandau. Prieš pradedant darbuotis, nutariau palaukti tris mėnesius. Kai atslūgo jausmai, viskas nurimo, tada ir tariau:  „PRADEDAM!" - juk Dievas tai parodė, Jis taip pasakė, ne pats sugalvojau. Taip drąsindamas save, pradėjau veikti. Mano mylimi vaikai, visa širdimi su manimi: jie manimi tiki ir pritaria. Žinoma, apie viską su jais kalbamės, parodome, kaip visa tai reikalinga... Tai supratę jie prisijungia. Be galo džiaugiuosi savo vaikais, dėkoju už jų supratimą.  

Kaip organizuojate užsiėmimus vaikams? Kokio amžiaus vaikai ateina ir ką su jais veikiate?

Vilma: Renkamės kartą per savaitę, šeštadieniais, nuo 11 val. iki 16 val. Centrą lanko 6-13 m. vaikai. Darome įvairius rankdarbius: piešiam, karpom, lankstom, klijuojam, siuvam... Taip pat kuriam vaidinimus ir vaidinam, žaidžiam stalo bei kitus žaidimus, einame pasivaikščioti, žiemą - pačiuožinėti nuo kalniukų. Taip pat per pietus valgome sumuštinius su arbata ar verdamės maistą katiliuke ant laužo.

Deividas: Norėtume dirbti nuo pirmadienio iki penktadienio, po pamokų, nuo 14 val. iki 19 val., kad vaikai galėtų čia pavalgyti, paruošti pamokas, dalyvauti įvairioje kūrybinėje veikloje. Bet kol kas, dėl finansų stokos, galime vaikams skirti tik vieną dieną per savaitę. Bet džiaugiamės ir tuo, ką turime. 

Centrui jau pora metų. Kaip keitėsi jūsų požiūris į vaikus ir užsiėmimų jiems organizavimą? Galbūt keitėsi ir vaikų, jų šeimų gyvenimas?

Vilma:
Nors fondui jau dveji metai, realiai su vaikais susitikinėjame nuo 2010 m. gruodžio 1 d. Šios vasaros pabaigoje, rugpjūčio 22-30 d., buvome surengę 9 dienų stovyklą „Robinzono Kruzo keliais - savęs pažinimo link". Šiam projektui lėšų skyrė savivaldybė. Tiek mūsų pačių akimis, tiek remiantis vaikų bei tėvų atsiliepimais, stovykla visomis prasmėmis buvo labai sėkminga, nors turėjome labai ribotus resursus. Netoli esančioje kavinėje „Aušrūta" mūsų kasdien laukė gardūs pietūs, kuriuos kai kurie vaikai įsiminė labiausiai. Šveicarų organizacijos „Juropa" bažnyčiai padovanotos ir mums paskolintos virvės labai džiugino vaikus: jie galėjo pasikarstyti bei palaipioti iš jų padarytomis „tarzankėmis". Kasdien po tam tikrą dalį žiūrėjome kino filmą „Robinzonas Kruzas", kuris labai patiko vaikams, o vadovams tai buvo tarsi pagalbinė priemonė, norint akcentuoti tikrąsias gyvenimo vertybes ir pamokas.

Manau, reikia daug daugiau laiko, kad pamatytume pokyčius vaikų gyvenime, tačiau tikrai pastebėjome, kad vaikai darosi atviresni, pradeda labiau pasitikėti savimi ir mumis. Pradedame vieni prie kitų prisirišti, labiau pažinti vaikus, ir tai labai mus džiugina.

Kas talkina jums šiame centre? Ar prisijungia savanorių?

Vilma:
Dirba viena socialinė darbuotoja, turinti dovaną pasiekti vaikus per meno terapiją, dramą. Taip pat nuolat padeda savanorė tautodailininkė, bebaigianti socialinės pedagogės mokslus, kuri su vaikais mielai siuva, mezga, lanksto, karpo... Vieną šeštadienį padirbėti su vaikais sutiko viena jauna keramikė. Labai mus remia ir į organizuojamus renginius visus centro vaikus pakviečia LPF „Viltis - Vikonda" direktorė.

Patyrėme dar vieną labai įdomų dalyką: mūsų dukros mokykla turi tradiciją Kalėdiniu laikotarpiu pastatyti vaikų ir tėvų spektaklį kokios nors pasakos motyvais ir prieš Naujuosius metus parodyti jį mokyklos bendruomenei. Praėjusių metų pabaigoje tokiame spektaklyje sudalyvauti garbė teko ir mums. Statėme muzikinį spektaklį „Jei klausysi savo širdies... arba Coliukė", kuriame vaidino 17 tėvų ir 45 vaikai. Mums gimė idėja šį spektaklį parodyti ir visam miestui, surengus labdaros renginį, skirtą paremti vaikų dienos centrui. Tai suorganizuoti padėjo VŠĮ „Tavo miestas" atstovai, turintys patirtį organizuojant renginius. Labai džiaugiamės, kad visi 62 neprofesionalūs aktoriai sutiko vaidinti ir taip prisidėti prie vaikų dienos centrui skiriamos paramos.  

 Deividas: Daug stebuklų įvyko... Pavyzdžiui, kalbėdamas su grindų betonuotojais (mums reikėjo išbetonuoti 90 kv. m salę), paklausiau, kiek tai kainuos. Kai jie pasakė kainą, paklausiau: „Ar labdarai nedarote?" Jie, nežinodami, kam reikės atlikti paslaugą, atsakė: „Nebent tai būtų vaikų centras..." „Jūs atspėjote: grindis išbetonuoti reikia vaikų dienos centrui", - pasakiau aš. Mano nuostabai, keturi vaikinai dirbo visą dieną ir, negavę atlygio už darbą, išvažiavo laimingi. Galėčiau papasakoti ir daug tokių pavyzdžių:  pastatą apšildė taip pat nemokamai - gavome 15 kubų polistirolo, apie 200 kubų mineralinės vatos, ir daug panašių dalykų. Gauname ir piniginių aukų tiek iš privačių asmenų, tiek iš firmų, kai kurie perveda mums 2% GPM. Man tai gyvas liudijimas, kad Dievas rūpinasi...

Kaip vaikai sužino apie šį centrą? Ar miesto žmonės žino, kad šiame centre puoselėjamos krikščioniškos vertybės, nes patys esate Kėdainių „Tikėjimo žodžio" bendruomenės nariai? Kaip į tai reaguoja vaikų šeimos? Gal planuojate bendrų projektų su bažnyčia - juk  mūsų bendruomenėse gan aktyviai dirbama su vaikais? 

Vilma:
Pirmuosius vaikus pasiūlė priimti mūsų socialinė darbuotoja - taip ir susirinko tiek vaikų, kiek galime priimti. Vaikai sužino vieni per kitus.

Krikščioniškosios vertybės tikrai yra mūsų prioritetas. Mūsų miestas nėra didelis, mes neslepiame, kad esame netradicinės krikščioniškos bendruomenės nariai. Teko išgirsti, kad dėl to netekome kai kurių rėmėjų. Kita vertus, labai neakcentuojame bažnyčios pavadinimo. Manau, laikysimės ekumeninės nuostatos. Mes su Deividu lankome vieną bažnyčią, mūsų darbuotoja ir savanorė - kitą... Svarbu, kad visi turime bendrą tikslą ir vieningai dėl jo sutariame.  
Tačiau būtent Kėdainių bažnyčia „Tikėjimo žodis" pastoviai remia mus finansiškai, esame labai dėkingi. Tikime, kad galbūt, laikui bėgant, mums padės ir daugiau savanorių iš bažnyčios.

Deividas: Kalbant apie bendrus projektus, pasakysiu: visada svajojau ir tebesvajoju, kad mes, kaip upelis, prisijungtume prie kitų upelių, kad taptume sraunia upe ir galėtume pasiekti jūrą, kaip rašo, rodos, pranašas Ezechielis, - tautoms gydyti... Tikiu, kad ir toliau tarnausiu mūsų bendrijos vasaros stovyklose, noriu  į stovyklą nusivežti ir vaikų iš šio centro.

Pastebėjau, kad Kėdainių bažnyčia „Tikėjimo žodis" vis vysto kokią karitatyvinę veiklą: anksčiau bažnyčioj lankydavosi vieno narkomanų reabilitacijos centro nariai, dabar lankosi kito, o štai dabar jūs jau kuris laikas dirbate su vaikais... Kaip manote, ar tai susiję su tikinčiųjų troškimu patarnauti patiriantiems socialinę atskirtį? Tokių žmonių gerovei, regis, dažniausiai pasišvenčia būtent giliai tikintys žmonės...

 Deividas: Kažkas iš pastorių yra pasakęs, kad tikinčiojo gyvenimas turi augti į socialinį tarnavimą: Jėzui rūpėjo žmogus, todėl jis turi rūpėti ir mums... Man rūpi žmonės, aš išgyvenu dėl jų... Kartais susimąstau ir apie savo pagrindinį darbą - juk Dievas davė man kūrybinį darbą - aš kuriu jų namų interjerą... Manau, kad Jis patikėjo ir mažųjų širdis... Aš iš tiesų tikiu Dievu ir Jo pašaukimu. Žinoma, reikia vis mokytis ir mokytis, nes kurti vaikų širdies „interjerą" be Dievo Dvasios neįmanoma. Todėl tenka nerti gilyn, mokytis... 

Vilma: Krikščioniui turi rūpėti socialinę atskirtį patiriantys žmonės: kalėjimuose atsidūrę nusikaltėliai, į kvaišalų liūną įpuolusieji ir t. t. Tai aiškiai atskleidžia palyginimas apie gailestingąjį samarietį. Jėzus nebuvo abejingas nusidėjusiems žmonės, atvirkščiai: Viešpats apgaubė tokius ypatingu dėmesiu, rodė jiems meilę ir gailestingumą. Kaip ir pasakyta: kam daug atleista, tas daug myli. Žinoma, patarnavimas socialiai atskirtiems žmonėms reikalauja labai daug kantrybės, meilės, atsidavimo, tikėjimo, drąsos, romumo, ištikimybės ir visų kitų dvasios dovanų, kurios nesusiformuoja per trumpą laiką. Daugelis šių savybių formuojasi visą tikėjimo kelią ir kartkartėmis vis yra patikrinamos ir išbandomos. Tai tikriausiai ir parodo mūsų tikėjimo gylį.

Dėkui, kad skyrėte savo brangaus laiko ir papasakojote apie šį centrą. Linkime Jums visokeriopos sėkmės. Te Jūsų ir vaikų, kuriems tarnaujate, svajonės su Viešpaties pagalba pildosi...

Kalbėjosi Aurelija Umbrasienė.