2012-02-07
Su Ignalinos „Tikėjimo žodžio" bažnyčios pastoriumi Dariumi Aškiniu kalbamės apie tarnystę kaliniams. Mat kaip tik šiuo metu šis tarnavimas mini savo gyvavimo dvidešimtmetį. Kaip gimė šis tarnavimas, kokia jo specifika - apie tai ir kalbamės su Dariumi.


Dariau, neįtikima, bet šį mėnesį (vasarį) minite šios tarnystės 20-metį. Stebina, jog ši tarnystė tęsiasi taip ilgai, kad yra tų, kurie ištikimai tarnauja kaliniams. Papasakok, nuo ko prasidėjo ši tarnystė?

Šios tarnystės ėmėsi tuo metu mūsų bažnyčioje buvęs pamokslininkas Tadas Zaikovskis. Vilniaus pataisos namuose jau buvo susibūrusi grupė įtikėjusių nuteistųjų, ir vienas iš jų, pažinojęs mūsų bažnyčios narį Remigijų Kirijanovą, paprašė, kad kas nors iš „Tikėjimo žodžio" pamokslininkų atvyktų ir pamokytų tikėjimo tiesų. Taip ir užgimė šis tarnavimas. Vėliau dar tarnavome ir Marijampolės, Alytaus pataisos namuose, Vilniaus tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Tačiau laikui bėgant, pagrindinė mūsų tarnystės vieta liko Vilniaus pataisos namai. Čia pamokslavo ir Evangeliją skelbė nemažai pamokslininkų, rodydavome filmus, rengdavome koncertus. Daug visko būta per šį laikotarpį. Na o šiuo metu ten lankomės ir pamokslaujame keturiese: Osvaldas Nenartavičius (Vievio bažnyčios vadovas ir pamokslininkas - red. past.), Juozas Stankevičius (Vievio bažnyčios tarnautojas ir pamokslininkas - red. past.), Alvydas Stankevičius (Kėdainių bažnyčios pastorius - red. past.) ir aš. Kartais nuteistuosius aplanko ir vyr. pastorius Giedrius Saulytis.

 Kaip tu pats pradėjai lankyti kalinius? Beje, važinėji iš Ignalinos į Vilnių. Juk nelengva nuolat tam rasti laiko... Pats su šeima gyveni, dirbi ir tarnauji Ignalinoje, esi bažnyčios pastorius. Kaip kiekvieną savaitę spėji aplankyti ir kalinius?

Niekada nemaniau, kad aš tarnausiu nuteistiesiems. Tai - arba atsitiktinumas, arba Dievo pirštas. Gal visgi  antrasis atvejis. Tiesiog tuo metu jau buvau aktyvus bažnyčios narys, pasiruošęs būti naudingas ten, kur reikia, ir degiau noru dalintis Dievo žinia. Ėjau Vilniaus gatve su gitara ant peties (buvau šlovintojas namų grupėje) ir sutikau jau minėtus Tadą ir Remigijų, kurį tada pažinojau. Pasirodo, jie keliavo į koloniją (pataisos namus), ir jiems tik ir trūko brolio su gitara, kad pašlovintų Dievą nuteistųjų susirinkime. Prisijungiau prie jų tą patį vakarą. Tai buvo 1992 metų vasario pradžia. Nuo tada nuolat su Tadu dviese ir nešėme šią tarnystę. 2000-aisiais Tadą pakeitė Osvaldas. Aš pats tais metais kėliausi gyventi į Ignaliną, bet  kalinius ir toliau lankiau kas savaitę. Sunku nebuvo, o laiko visada surasdavau - mano darbo pobūdis ir specifika tai leido.  Kalinių lankymas išliko mano pašaukimo dalimi ir tapus pastoriumi. 

Per 20 metų veikiausiai keitėsi žmonės - vieni kaliniai išėjo į laisvę, kiti atėjo. Ar matėte kalinių gyvenime pasikeitimų? 

 Per tuos dvidešimt metų veidai keitėsi - kaip toje dainoje. Ten visada vyksta judėjimas: dažniausiai statistiškai mūsų susirinkimus tikintysis lanko apie porą, trejetą metų iki bausmės atlikimo laiko pabaigos. Yra ir tokių, kurie gavę ilgalaikes bausmes ir susirinkimus jau lanko daugiau nei  penkerius metus.

Kalbant apie pasikeitimus, tai, be abejonės, Dievas keitė daugelio gyvenimus ir pasaulėžiūrą. Už sienų įtikima lygiai taip pat kaip ir šiapus - Viešpaties žodis veikia visur. Teko surengti porą sąskrydžių - susitikimų su tais, kurie ir išėję į laisvę vienaip ar kitaip yra susiję su Dievu ir bažnyčia. Pirmajame tokiame sąskrydyje, 1997 metais, dalyvavo per dešimt žmonių, o į antrąjį, kuris vyko 2001 m., suvažiavo 22 buvę nuteistieji. Esame surengę porą evangelizacinių renginių Visagino ir Didžiasalio kultūros centruose visuomenei, kurių metu keturi buvę nuteistieji liudijo apie savo gyvenimo pokyčius.

Žinoma, tikėjimo specifika pataisos namuose ir laisvėje skiriasi. Išėjęs į laisvę, žmogus atsiduria tarsi prieš pasirinkimų jūrą ar net, galima sakyti, vandenyną: nėra kontrolės, nėra režimo, pačiam reikia daryti sprendimus. Užgula išgyvenimo, atsakomybių rūpesčiai, gyvenimo eiga ir tempas pakinta. Todėl mes visada raginame kiekvieną nepamiršti tikėjimo Dievu ir Dievo užuovėjos - bažnyčios. Pastaruoju metu sulaukiau kelių skambučių iš tų, kurie laisvėje yra jau dešimt, dvylika metų, bet ryšys su jais buvo nutrūkęs. Visgi, pasirodo, Dievas jų gyvenime užima tam tikrą vietą. Yra ir buvusių nuteistųjų, tų, kurie aktyviai tarnauja Dievui: vienas tapo pastoriumi (ne mūsų bendrijoje), kiti pamokslauja ar tarnauja šlovindami. Alytaus pataisos namuose kaliniams aktyviai tarnauja Nerijus Čekavičius, kuris anksčiau taip pat buvo vienas iš mūsų lankomų nuteistųjų.

Kokia šio tarnavimo specifika? Skaitote su kaliniais Šventąjį Raštą, bendraujate, meldžiatės? Kaip kaliniai prisijungia prie tų, kurie nuolat susirenka jums atėjus? Ar tie, kurie ateina klausytis Dievo žodžio, nėra dėl tikėjimo kaip nors kitų kalinių persekiojami?

Tarnavimai vyksta panašiai, kaip minėjote. Visada garbiname Dievą, meldžiamės, po to nagrinėjame Raštą ar pamokslaujame. Žinoma, skiriame laiko ir bendravimui: aptariame įvairius klausimus, išklausome nuomonių. Kartais bendraujant iškyla kokia itin aktuali, svarbi tema, kuri, jei neskirtume bendravimui laiko,  neiškiltų. Kiti kaliniai, gyvenantys tame pačiame pastate, mato, kaip įtikėjusieji keičiasi, išgirsta apie susirinkimus, taip ir prisijungia naujų žmonių. Vieni ateina, paklauso ir išeina, o kiti pasilieka. Kai kurie po kiek laiko vėl ateina paklausyti. Dėl tikėjimo, kiek žinau, didelių nesusipratimų tarp kalinių nebuvo, nes tai laikoma kiekvieno asmeniniu reikalu. Ginčų ir diskusijų, žinoma, būna. Per tuos dvidešimt metų mūsų susirinkimuose teko matyti ir žinomų bei įtakingų nuteistųjų.

Kaip patys kaliniai išgyvena, jog jiems apribota laisvė dėl padarytų nusikaltimų, tačiau štai Dievas atleidžia nuodėmes... Kaip tai - Dievo atleidimą ir bausmės atlikimo laikotarpį - suvokia kalinys?

Įvairiai. Tai priklauso nuo brandumo Kristuje, nuo pasišventimo lygio. Kalbamės apie tai, aiškinamės. Kartais tikriems dalykams ateiti reikia laiko. Ne kartą esame kalbėjęsi, kad tik kalėdami kai kurie, apskritai, susimąstė apie Dievą, nes laisvėje nebuvo laiko apie tai mąstyti.

Visuomenėje dažnai manoma, kad jei žmogus pabuvojo kalėjime, jo gyvenimas - žlugęs, jis pats yra kritęs ir niekam tikęs... Ar kaliniai gailisi dėl padarytų nusikaltimų? Nori gyventi kitokį gyvenimą ar planuoja grįžti atgal į įkalinimo įstaigą (klausiu be ironijos, nes yra tekę girdėti ir apie tokią patirtį)?

Taip, visuomenėje, kartais įsivaizduojama, kad tai kažkokie kitokie žmonės. Bet tai - tie patys žmonės, ne iš dausų nusileidę, bet gyvenę tarp mūsų, mūsų visuomenėje. Žmonės nusideda, krenta, bet ir vėl gali pakilti. Viešpats tikrai gali pakelti. Gal reiktų į žmogų labiau žiūrėti kaip asmenį, be išankstinio nusistatymo, tada bus lengviau. Aš pats bandau taip žiūrėti, ir tai padeda.
Susitikęs su Dievu žmogus turi gailėtis. Kalinys visų pirma yra asmuo, ir, kai Dievas prie jo prisiliečia, jis atgailauja. Matau, kad daugelis nori ir gali gyventi naują gyvenimą. Tačiau išėjęs į laisvę, kiekvienas ta pačia laisve bus išbandytas. Šis Kelias kainuoja. Yra tekę susirinkime matyti ir vėl sugrįžusius iš laisvės. Nors aš nesu girdėjęs, kad kuris norėtų grįžti atgal į pataisos namus.

Kaip kalėjimų administracija žiūri į jūsų apsilankymus?

Nežiūrint kai kurių neseniai nutikusių nesklandumų, požiūris - geranoriškas.

Kuo bažnyčios tikintieji galėtų prisidėti prie šio tarnavimo?

Žinoma, šiam darbui visada pasitarnautų maldos. Į pataisos namus nunešame knygų, Biblijų ir Ganytoją, bet praverstų ir daugiau literatūros.

Nuoširdžiai dėkojame už pokalbį. Te Viešpats visokeriopai laimina šią tarnystę.

Kalbino Aurelija Umbrasienė