Šeštadienio ryto pamoksle buvo kalbama apie tai, ar bažnyčioje turi būti įdomu, kokie motyvai turi jungti krikščionių bendruomenę. Nagrinėdamas šį klausimą, pastorius Giedrius pirmiausia pacitavo Laiško hebrajams antro skyriaus pirmąsias keturias eilutes, skirtas tiems, kuriems pritrūko kantrybės sulaukti to, kas buvo pažadėta. Išgelbėjimas prasideda ženklais ir stebuklais, tačiau tai tęsiasi ne visą laiką - ateina išmėginimų metas. Laisvė, kurią gavo Dievo tauta, išvesta iš Egipto, buvo visiškai kitokia, nei ji tikėjosi, todėl žmonės, vos tik susidūrę su sunkumais, pradėjo maištauti. Išmėginimai neišvengiami, tačiau turime atrasti pasitenkinimą, nepaisant sunkumų.
Dar vienas svarbus dalykas - nebūti užkietintam nuodėmės klastos (Hbr 3, 12-13), nes kietaširdžiai neįeina į Viešpaties poilsį, į Jo paveldėjimą. Tikintysis, įsižiūrėjęs į Jėzaus auką, atranda ramybės ir poilsio šaltinį. Taigi bažnyčia nėra ta vieta, kurioje visų pirmiausia reiktų ieškoti įdomumo, - tai mokinystės ir pasišventimo vieta.
Per vakaro pamokslą pastorius Giedrius ragino „siekti šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties" (Hbr 12, 14). Šiuolaikiniame pasaulyje požiūris į šventumą yra iškreiptas - šventumas arba pašiepiamas, arba laikomas nepasiekiamu. Tačiau Biblijoje pamatome visiškai kitokį požiūrį - ją skaitant neįmanoma nepastebėti, kad Šventojo Rašto Dievas yra šventas, ir jį tikintys žmonės turi tapti šventais. Naujasis Testamentas apie šventumą kalba kaip apie be galo rimtą ir siektiną dalyką. Pats pašaukimas, kuriuo pašaukti tikintieji, yra šventas, bet jis netenka prasmės, jei žmogus duoto šventumo nepuoselėja ir netobulina. Bažnyčia turi kantriai to siekti, eiti priešinga kryptimi nei nuodėmingas pasaulis. Mąstant apie šventumą turi iškilti sektinas tikro šventojo - Jėzaus - pavyzdys. Pastorius pabrėžė, kad būtina apsispręsti eiti šventumo keliu, jog matytume Viešpatį.
Trečiajame, sekmadienio, pamoksle pastorius, pasiremdamas evangelijos pagal Luką keturioliktame skyriuje užrašytu palyginimu apie šeimininką, pakvietusį į puotą svečius, atskleidė priežastis, dėl kurių žmonės neieško Dievo karalystės. Tai gali būti turtas, darbas ir šeima. Nors Dievas nedraudžia žmogui turėti turto ir saugo jį, tačiau didėjant turtui ir atsakomybei dėl jo, gali iškilti pavojus, kad materialinės vertybė pasidarys svarbesnės už Dievo karalystę. Todėl tikintysis turi saugotis, kad taip neatsitiktų. Antra priežastis panaši į pirmą - darbas. Jis taip pat neturi užgožti Dievo karalystės siekimo ir tapti gyvenimo prioritetu. Trečioji priežastis - šeima. Tai be galo svarbi institucija, tačiau net ji nėra tokia reikšminga, kad užimtų Dievo vietą ir būtų pasiteisinimas neieškoti Jo karalystės. Dievo karalystė yra svarbesnė nei visi šie paminėti dalykai, ir joje reikia gyventi jau dabar, neatidėlioti to ateičiai.
Visos seminare nagrinėtos temos - šventėjimas, Dievo karalystės ieškojimas, kelionė Dievo poilsio link - aiškiai parodė, ko šiuo metu turėtų siekti tikintieji, suteikė naujų jėgų gyventi dievotai ir panašėti į Viešpatį.
