2012-03-01
487. Klaidinga kiekviena religija, kurios tikėjime negarbinamas Dievas kaip visų dalykų pradas ir kurios dorovėje nemylimas Dievas kaip visų dalykų tikslas.

492. Kas nejaučia neapykantos savo paties savimeilei ir instinktui, skatinančiam tapti Dievu, tas tikrai aklas. Kas gi nemato, kad nieko nėra priešingesnio teisingumui ir tiesai? Juk netiesa, kad mes to nusipelnome, neteisinga to siekti ir neįmanoma pasiekti, nes visi reikalauja sau to paties dalyko. Tai akivaizdus neteisumas, su kuriuo esame gimę, kurio nepajėgiame nusikratyti ir kurio turime nusikratyti. Vis dėlto jokia religija nenurodė nei kad tai nuodėmė, nei kad su ja esame gimę, nei kad esame įpareigoti jai priešintis, ir nepagalvojo duoti mums nuo jos vaistų.

510. Žmogus nevertas Dievo. Tačiau jis gali tapti to vertu. Dievui negarbinga jungtis su skurdžiu žmogumi. Tačiau Dievui nėra negarbinga ištraukti jį iš skurdo.

527. Dievo pažinimas, nepažįstant savo skurdo, kreipia į išdidumą. Savo skurdo pažinimas, nepažįstant Dievo, kreipia į nusivylimą. Jėzaus Kristaus pažinimas veda vidurio keliu, nes jame randame ir Dievą, ir savo skurdą.
 
534. Yra tik dvi rūšys žmonių: vieni - teisieji, laikantys save nusidėjėliais, kiti - nusidėjėliai, laikantys save teisiais.
 
537. Krikščionybė yra keista. Ji liepia žmogui prisipažinti, kad yra žemas, netgi pasibjaurėtinas, ir liepia trokšti būti panašiam į Dievą. Be tokios atsvaros šis išaukštinimas padarytų jį pasibaisėtinai tuščiagarbį arba šis pažeminimas pasibaisėtinai sugniuždytų.
 
541. Niekas nėra nei toks laimingas, nei toks protingas, dorybingas ir malonus, kaip tikras krikščionis.
 
557. Tiesa, kad viskas žmogų moko apie jo padėtį. Tačiau tai reikia teisingai suprasti. Mat netiesa, kad viskas atveria Dievą ir kad viskas jį slepia. Tačiau vis dėlto tiesa, kad jis slepiasi nuo tų, kurie jį gundo, ir atsiveria tiems, kurie jo ieško, nes žmonės yra Dievo neverti, bet sykiu jam pajėgūs pažinti: neverti dėl savo sugedimo, o pajėgūs dėl savo pirminės prigimties.
 
563. Viena iš sumišimo priežasčių prakeiktiesiems bus ta, kad matys esą pasmerkti savo pačių proto, kuriuo tarėsi pasmerkę krikščionių religiją.
 
564. Pranašystės, stebuklai ir mūsų religijos įrodymai ne tokios prigimties, kad būtų galima sakyti, jog absoliučiai įtikina. Tačiau jie kartu yra tokio pobūdžio, kad negalima sakyti, jog jais tikėti neprotinga. Esama ir akivaizdumo, ir neaiškumo, galinčių nušviesti vienus ir aptemdyti kitus. Tačiau akivaizdumas yra toks, kad jis pranoksta priešingo dalyko akivaizdumą ar bent jau jam prilygsta. Tad ne protas gali įkalbėti juo akivaizdumu nesivadovauti. Vadinasi, tai daro vien geismingumas ir širdies blogumas. Dėl šių priežasčių turima pakankamai akivaizdumo norint pasmerkti, bet nepakankamai norint įtikinti. Taip išryškėja, kad tuos, kurie vadovaujasi akivaizdumu, vadovautis įkalba ne protas, bet malonė, o tuos, kurie nuo jo bėga, įkalba ne protas, bet geismingumas.
 
586. Jei nebūtų neaiškumo, žmogus nejaustų savo sugedimo. Jei nebūtų aiškumo, žmogus nesitikėtų vaisto. Vadinasi, mums yra ne tik teisinga, bet ir naudinga, kad Dievas iš dalies pasislėpęs ir iš dalies atsiskleidęs, nes žmogui vienodai pavojinga pažinti Dievą, nepažįstant savo skurdo, ir pažinti savo skurdą, nepažįstant Dievo.
 
588. Mūsų religija yra išmintinga ir kvaila. Išmintinga, nes mokyčiausia, daugiausia pagrįsta stebuklais, pranašystėmis ir t.t. Kvaila, nes ne dėl to ją išpažįstame. Visa tai tuos, kurie jos neišpažįsta, skatina ją smerkti, net nepaskatina tikėti tų, kurie ją išpažįsta. Tai, kas skatina juos tikėti - tai kryžius...
 
606. Jokia kita religija, išskyrus mūsiškę, nemokė, kad žmogus gimsta nuodėmingas. Jokia filosofijos srovė to nesakė. Todėl nė viena nenurodė tiesos.
 
710. Jei vienas žmogus būtų surašęs pranašysčių knygą apie Jėzaus Kristaus atėjimo laiką bei būdą, ir jei Jėzus Kristus būtų atėjęs, kaip išpranašauta, jau tai reikštų nepaprastai svarų faktą. Tačiau čia turime daug daugiau: virtinė žmonių per keturis tūkstančius metų nuolat ir nekintamai vienas po kito pranašauja tą patį įvykį.
 
801. Prielaida, kad apaštalai apgaudinėjo, tikrai absurdiška. Permąstykime ją nuosekliai. Įsivaizduokime šiuos dvylika žmonių, susirinkusių po Jėzaus Kristaus mirties ir susimokančių sakyti, kad jis prisikėlė. Tuo jie sukelia prieš save visas galias. Žmogaus širdis yra keistai linkusi į tai, kas lengva, į kaitaliojimąsi, į pažadus, į turtus. Jei nors vienas iš jų būtų bent kiek prasitaręs, jog sumeluota, paveiktas visų šių vilionių, dar daugiau - kalėjimo, kankinimų, mirties, - jie būtų pražuvę.
 
802. Apaštalai arba apsigavo, arba apgaudinėjo. Abi prielaidos turi savo keblumų, nes neįmanoma žmogaus laikyti prikeltu iš numirusiųjų... Kol Jėzus Kristus tebebuvo kartu, jis galėjo juos palaikyti. Bet jei po to jie jiems nepasirodė, kas juos įkvėpė veikti?
 
806. Stebuklai ir tiesa reikalingi dėl to, kad turi būti įtikintas visas žmogus - su kūnu ir siela.
 
817. Užuot darę išvadą, jog nėra tikrų stebuklų, nes tiek daug netikrų, turime sakyti atvirkščiai: jog iš tiesų yra tikrų stebuklų, nes aptinkame tiek daug netikrų, ir kad netikrų aptinkame tik todėl, kad yra tikrų. Taip turime galvoti ir apie religiją: žmonės nebūtų galėję išsigalvoti tiek klaidingų religijų, jei nebūtų vienos tikrosios.

843. Apie mokymą reikia spręsti iš stebuklų, o apie stebuklus reikia spręsti iš mokymo.
 
B. Pacal, "Mintys" (Aidai, 1997), vertė A. Tamošaitis SJ

www.lksb.lt