2012-03-14
Tamsa - gili ir nevienareikšmė. Nuo pirmųjų Biblijos eilučių iki Kristaus kryžiaus. Žodis vartojamas nusakyti Dievo teismą, o taip pat - apibūdinti gyvenimo audros nublokštą gyvenimą. Joje sutinkamas Jobas - „apsuptas tamsos" (Jobo 19, 8).

Tačiau, sutikite, tamsa ir krikščionis nėra geras derinys. Ypač apaštalo Jono raštų kontekste. Nes pagal Joną - Jėzus yra pasaulio šviesa. Kas Juo paseks, „nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą" (Jono 8, 12). Ar krikščionis gali vaikščioti tamsoje? Jono minimoje „tamsoje", matyt, kad ne. Nes Jono tamsa yra antikristiška. Tačiau kitaip yra su Jobo ir Izaijo tamsa. 

Kas iš jūsų bijo Viešpaties ir klauso Jo tarno balso? Kas vaikščioja tamsoje neturėdamas šviesos, tepasitiki Viešpaties vardu ir pasikliauja savo Dievu." (Izaijo 50, 10) [1]

„Nuoširdus Dievo tarnas amžinosios laimės savo akiratyje gali nematyti ilgą laiką" - komentuodamas šią Biblijos eilutę teigia teologijos klasikas Matthew Henry (1662 - 1714). Tai  guodžia. Nes toks tamsos pojūtis man yra labai artimas. Ir nors nelaikau savęs „nuoširdžiu Dievo tarnu", pasirodo, jis neprieštarauja išgelbėjimo vilčiai. Tamsa gali gaubti krikščionio gyvenimą. Tai uždelstų atsakymų ir prarastų vilčių tamsa. Tyliai praeidama vieną sprendimo galimybę po kitos, kai pailstama laukti ir tikėtis, ji užeina į širdies kambarius. Kaip naktis pro langus, užklotu uždengia visus ten esančius. Ne todėl, kad nustojai tikėti, bet dėl jos svaigulio (Izaijo 51, 21). Žinai - Viešpats turi atsakymą, tačiau dabar jis priešingas tavo patirčiai ir laiko pojūčiui. Tenka taikytis - „vaikščioti tamsoje".

Pranašas Izaijas nuritina akmenį nuo širdies. Tik dar ne nuo tavo. Juk tokia pagunda perskaityti: „Mindaugai, tamsoje, kurioje vaikštai neturėdamas šviesos, pasitikėk Viešpaties vardu ir pasikliauk savo Dievu." Įkvepia, bet tai ne Izaijas. Taip skaitant galima likti be Dievo žodžio ir savo nelengvą situaciją apsunkinti naujomis sudužusių vilčių porcijomis.
 
Per pranašą Dievas žadina pasitikėjimą. Ne „dar vieną" ir ne „dar truputį", bet mūsų patirtį pranokstantį pasitikėjimą.

Kaip įvardija Biblijos komentatoriai, numanomi Izaijo 40-55 skyrių adresatai yra Dievo išrinktieji žmonės, atsidūrę Babilonijos tremtyje. Knygos skaitytojas pastebės, jog šiuose skyriuose yra akivaizdžios nuorodos į šlovingus Dievo darbus kelyje iš Egipto. Izaijas žadina naujam išėjimui.

„Taip sako Viešpats, kuris padarė kelią jūroje ir taką giliuose vandenyse, kuris išvedė kovos vežimą ir žirgą, kariuomenę ir karžygį, ir jie nebeatsikėlė, užgeso kaip dagtis: „Nebegalvokite apie buvusius dalykus, nekreipkite dėmesio į praeitį. Štai Aš darau nauja - jau pasirodo, ar nepastebite? Aš padarysiu kelią tyruose, upės tekės dykumose" (Izaijo 43, 16-19). 

O taip pat ir mūsų nagrinėjamame Izaijo 50 skyriuje, 2 eilutėje: „Argi mano ranka sutrumpėjo gelbėti? Argi neturiu jėgos išlaisvinti? Savo sudraudimu išdžiovinu jūrą..."

Tad pasitikėjimas Dievu Izaijo knygos kontekste yra tikėjimas Jo pasiųsto tarno žodžiu („Kas iš jūsų bijo Viešpaties ir klauso Jo tarno balso?" (Izaijo 50, 10). Čia įžiūrimas net tik Mozės, bet ir Kristaus pirmavaizdis. Ir iš tiesų Naujojo Testamento teologijoje tie įvykiai tapatinami su Kristaus era.

„Negundykime Kristaus, kaip kai kurie iš jų gundė ir mirė nuo gyvačių. Nemurmėkite, kaip kai kurie iš jų murmėjo ir žuvo nuo naikintojo. Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdžiai, ir užrašyti pamokyti mums, gyvenantiems amžių pabaigoje" (1 Korintiečiams 10, 9-11).

Taigi pranašas Izaijas kelia pasitikėjimą Dievo žodžiu. Ne atskiesta to žodžio interpretacija, bet įsiklausymą į tikrą Viešpaties pasiuntinį. 

Šis Žodis skirtas esantiems visiškoje gyvenimo tamsoje. Užgesus visiems deglams, kaip paryškinama sekančioje Biblijos eilutėje:

„Štai jūs - visi, kurie ugnį kuriate ir žiebiatės deglus, vaikščiokite pagal savo ugnies šviesą ir pagal deglus, kuriuos įsižiebėte! Nuo mano rankos tai pareina: gulsitės į skausmo patalą." (Izaijo 50, 11) [2]

Pasitikėjimo Dievu priešingybė, - kai nėra vilties, - įsižiebti ją pačiam. Guostis savo žemesnėmis paguodomis. Rodos, tai neturėtų būti labai jau blogai. Tačiau tai veda į nepasitikėjimą Dievo žodžiu. Skatina kurti savas pamaldumo ir išsigelbėjimo alternatyvas.

Tai, ką skelbia Izaijas, yra daugiau nei asmeninis išgelbėjimas. Mano tamsos sprendimas. Tai Dievo išgelbėjimas, kur išgelbėjimas yra Jis pats. 

„Dievas yra mano išgelbėjimas. Aš Juo pasitikiu ir nebijau, nes mano stiprybė ir giesmė yra Viešpats. Jis yra mano gelbėtojas." (Izaijo 12, 2)

„Pakelkite savo akis į dangų, pažvelkite į žemę! Dangūs praeis kaip dūmai, žemė susidėvės kaip drabužis, jos gyventojai taip pat išmirs. Bet mano išgelbėjimas liks amžinai, mano teisumas nesibaigs (...) Kaip vilnonį drabužį juos sugrauš kandys; bet mano teisumas liks amžinai, mano išgelbėjimas - kartų kartoms." (Izaijo 51, 6.8)

Dievo išgelbėjimas yra amžinas. Pranokstantis laiką ir erdvę. Kaip jį pažinti? Kaip suprasti? Aklinoje tamsoje, kai tavo pasirodymas rodos baigiasi. Nutilus muzikai ir užgesus šviesoms. Kai nelieka nieko tikro. Dar kartą skamba gyvas Dievo žodis - „Dievas yra mano išgelbėjimas. Aš Juo pasitikiu ir nebijau, nes mano stiprybė ir giesmė yra Viešpats. Jis yra mano gelbėtojas." Tavo tamsoje Jo išgelbėjimas kviečia Dievo baimei, Žodžiui per Jo Pasiųstąjį. Žengdami savo pirmuosius žingsnius, mes pradedame suvokti, kad ta tamsa nėra atsitiktinė, bet yra Jo išgelbėjimo dalis. O dabar ir mūsų išgelbėjimo.

[1] - Pažodinis ESV Biblijos vertimas
[2] - A. Rubšio Senojo Testamento vertimas. Žodis „gyvenkite", remiantis ESV, pakeistas į „vaikščiokite".

Iš asmeninio tinklaraščio