2012-03-22
Prisipažinsiu, kadaise jaučiau didelę antipatiją įvairioms konferencijoms, kurios būdavo skirtos  moterims. Man tai atrodė svetima, nepatrauklu, neįdomu... Žodžiu, nė netraukdavo į jas važiuoti. Galvodavau: juk pakanka dvasinio maisto bažnyčios pamaldose, kam dar visko prisigalvoti?..


Kartą, pamenu, susiėmiau ir vis tik nuvykau į tokį renginį kitame mieste (Lietuvoje). Na, galvojau, pabandysiu. Ir nors jaučiausi tarytum ne savo vėžėse, iki šiol pamenu, kaip Viešpats tąkart prie manęs prisilietė. Išgyvenau ne tik Jo artumą, apreiškimą, bet taip pat įkvėpta Dievo artumo meldžiausi prašymo malda, į kurią gavau atsakymą iškart grįžusi namo - tai tikrai buvo didelis stebuklas.

Negaliu pasakyti, kad mano požiūris į konferencijas moterims akimirksniu pasikeitė. Nesiveržiau į jas ir vėliau... Galbūt todėl, kad buvau labai jauna ir moterų poreikiai man neatrodė labai savi ir „specifiniai".

Bet praėjus keleriems metams, tarytum netyčia su kitomis tikinčiosiomis įsisukau į ... konferencijos moterims rengimą. Ir ne tik. Prieš kurį laiką pasijutau taip, lyg mane pagavusi banga būtų nunešusi tiesiai į tarnavimus moterims. Tiesiog pasitarėme su keliomis tikinčiomis draugėmis, kolegėmis ir nusprendėme, kad mums reikėtų tokių tarnavimų-susitikimų. Kad galėtume pasidalinti rūpesčiais, naštomis, drauge ieškotume Viešpaties ir būtinai pasimelstume viena už kitą. Kol kas mūsų nedaug, tai - lyg namų grupelė, bet esu laiminga, kad galime susirinkti, drauge melstis. Kiekvieną kartą būname paguostos, padrąsintos... Ir taip kas trečią antradienį.

Pradėjome ruoštis ir konferencijai moterims. Kodėl dabar manau, kad toks renginys reikalingas, nors anksčiau tokiems projektams jausdavau kone antipatiją?

Pirma mintis - gal sumoteriškėjau?..  Mano gyvenimo pokyčiai - šeima, gimusi dukra - išties mane pakeitė. Natūralu, kad bręstant, keičiantis gyvenimui keičiamės ir mes. Kinta ne tik požiūriai, bet ir poreikiai. Susirinkti moterims Dievo akivaizdoje ir drauge ieškoti Jo, Jo valios, dalintis Jo suteiktomis dovanomis - šiandien man tai ir poreikis.

Kita mintis - pamenu, kaip per bažnyčios narių susirinkimą mūsų bendruomenės kurčiųjų grupelės vadovė pasakojo, kaip kažkas iš kurčiųjų susapnavo Jėzų, kalbantį su juo gestų kalba... Išgirdus šį liudijimą sujaudino mintis, kad Viešpats žino, kaip prieiti prie kiekvieno iš mūsų.

Jau kurį laiką širdyje jaučiu, kad Viešpats nori padrąsinti ir paguosti daugelį moterų - prieiti prie tavęs taip, kaip tau šito reikia.

Esu tikra, kad moterys turi specifinių poreikių ir lūkesčių. Pavyzdžiui, ne viena mama, įsisukusi į motinystės ir įvairius buities rūpesčius, vis padūsauja, jog turi tiek mažai laiko pabūti su Viešpačiu... Pasvajoja apie savo pašaukimą, pagalvoja, ar vis dar yra pakankamai graži, vertinga, reikalinga... Pagalvoja ir apie karjerą, ir apie tarnystę bažnyčioje. Susirūpinusi ir net susikūprinusi nuo susikaupusių sunkių minčių, ji nė nepajunta, kad... Viešpats yra su ja. Net tuomet, kai ji supyksta ant savo „ožiukų" ar nespėja padžiauti skalbinių, kai išsekusi nuo nesibaigiančių darbų ir nemigos naktų lieja ašaras ir jaučiasi reikalinga vien tik  nesibaigiantiems „ožiukų" poreikiams tenkinti... Bet ir tuomet ramybės Viešpats yra su ja - tereikia stabtelėti ir tai pamatysi...

Panašiai ir vienišumo jausmo apimta netekėjusi mergina gali kankintis dėl savo vienatvės. Slapčia lieti ašaras, kad nėra pakankamai graži, jog ištekėtų... (Žinoma, taip jaučiasi ne visos neištekėjusios dailiosios lyties atstovės). Argi Viešpats nėra su šiomis moterimis?

Paradoksas, tačiau net ir „viską turinčios" moterys, kurioms, rodos, netrūksta nei sutuoktinio dėmesio, nei vaikų meilės, nei daug buities darbų palengvinančių materialių dalykų, - net ir šios moterys gali išgyventi didelius sielos skausmus... Kodėl?

Nes mes ieškome - net nesąmoningai - daug daugiau. Mes ieškome gyvenimo Davėjo, net jei pačios sau to ir neįvardijame. Mums reikia tikrumo, tikro, o ne „papudruoto" gyvenimo. Jei tik savo kasdienybėje atsiremiame į melą, po mumis tarsi atsiveria smegduobė, ir siela pakimba tarp žemės ir dangaus... Blogiausia, ką tuo metu galime daryti, - užpildyti tą smegduobę neviltimi arba praeinančiais, net pasaulietiniais dalykais... Geriausia - ieškoti Viešpaties ir laukti, kad Jis užlygintų tas atsivėrusias duobes.

Štai Marija Magdalietė, tikiu, visoms moterims - ir vienišoms, ir ištekėjusioms, ir viską turinčioms, ir daug ko stokojančioms - rodo tikrąjį kelią - Viešpaties laukimo, Jo ieškojimo kelią. Tikiu, kad labiausiai palaimintos yra ašaros, byrančios dėl didelio troškimo susitikti su Jėzumi.

Mane labai įkvepia ir Jėzaus susitikimas su samariete prie šulinio (Jn 4 sk). Jėzus - pavargęs, ir moteris, atėjusi iš šulinio pasisemti vandens, greičiausiai taip pat pavargusi. Juk ji ateina didžiausios kaitros metu - galbūt dėl to, kad nesusitiktų su miestelėnais. Jos gyvenimas nuodėmingas, tad, tikėtina, ji nenori sulaukti priekaištingų žvilgsnių... Draugių greičiausiai ji neturi, o vyras, su kuriuo gyvena, nėra jos sutuoktinis. Tačiau Jėzus užkalbina šią pavargusią moterį, ir šis pokalbis radikaliai pakeičia ją, jos širdį... Vadinasi, ir gyvenimą. Palikusi ąsotį ji bėga į miestelį ir visiems pasako, prisipažįsta, kad Jis pasakė jai viską, ką ji padariusi.

Kokia nuostabi istorija! Ji man liudija, jog Viešpats užkalbina žmones juodžiausios jų gyvenime nakties, tamsos metu. Net kai esame kritę savo nuodėmėse, atsiskyrę nuo kitų, galbūt skęstantys gyvenimo rūpesčiuose, Jis gali paliesti mus savo švelnia meile ir prikelti naujam, teisiam gyvenimui, sugrąžinti gyvenimo džiaugsmą... Manau, nuo tos dienos samarietė su dideliu jauduliu ir džiaugsmu eidavo prie šulinio semtis vandens...

Ir mums reikia atrasti tą šulinį, prie kurio laukia Jėzus. Šulinį, iš kurio galime semtis stiprybės, ramybės, dievotumo ir tikro gyvenimo džiaugsmo.

Atvažiuokite, mielos moterys ir merginos, į mūsų rengiamą konferenciją - tikiu, jog čia mes būsime su Jėzumi, būsime Jo akivaizdoje. Semsimės iš šulinio to gyvojo vandens... Ir parsivešime jį namo, į savo šeimas, bendruomenes, draugių ir draugų ratą.


P. S. Žinote, būna atvejų, kai mano vyras žino, jog reikia pabūti su vaiku ir mane išleisti, net stumtelėti „pasiganyti". Ne į „Akropolį" ar parką, o bažnyčion. Arba į mamų klubą, arba į tarnavimą moterims. Nes iš bažnyčios ir šių tarnavimų visuomet grįžtu švytinčiu veidu - to niekuomet nesukurs jokie SPA centrai.
Taigi, palaiminti vyrai, kurių žmonos švyti.

Informaciją apie konferenciją moterims, temines grupeles jos metu bei registraciją rasite čia.