Atgyja lyg pavasaris moterų draugijoj.
Atrodo liktum čia lig sutemų,
Kur sielos mūs pražysta...
Tai buvo pirmosios mintys, aplankiusios mane, kuomet balandžio 28-osios rytą Vilniaus bažnyčioje „Tikėjimo žodis" pamačiau būrį gražių, pasipuošusių moterų, kurios nuo ankstyvo ryto jau turėjo ką viena kitai pasakyti... (Nuotraukas rasite čia)
O tuo metu jų pokalbius pertraukdavo iš salės skambanti Rasos Žebuolytės atliekama instrumentinė muzika, kuri ne tik puikiai nuteikė, bet ir skatino mus rinktis ir pradėti konferenciją.
Įžanginį žodį tarė viena iš konferencijos organizatorių Aurelija Umbrasienė, kuri pristatė šio susitikimo idėją bei supažindino mus su dienotvarke ir atvėrė konferencijos „Grožis vietoj pelenų" duris. Pasveikinimo kalboje bendrijos „Tikėjimo žodžis" vyr. pastorius dr. Giedrius Saulytis pasidžiaugė, jog gana gausus moterų būrys (pusketvirto šimto) iš skirtingų miestų ir net denominacijų atėjo pabūti kartu prie Viešpaties kojų ir atnešė Jam savo dovanas. Juk, pasak pastoriaus, prieš daugelį metų būtent moterys patarnavo Jėzui, jos buvo šalia Jo pačią sunkiausią, kančios, akimirką, ištikimai sekė ligi kapo, ieškojo savo Viešpaties... Būtent dėl šių moterų pirmoji bažnyčia Kristaus kančios akivaizdoje neatrodo gėdingai. (Nejučia aptikau manyje besiskleidžiantį pasididžiavimo žiedą, jog esu moteris, bet greitai stabtelėjau savo mintyse, prisiminusi Ievą...)
Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis" pastorė Anželika Krikštaponienė savo pamoksle kvietė artėti prie mūsų Viešpaties ir Jį garbinti - tokios, kokios esame, ir ten, kur esame. Juk nėra betikslio liūdesio ar skausmo, nuoširdžiai mums tvirtino Anželika, nes Viešpats viską žino ir Jis tikrai vieną dieną išlies savo malonę, o vietoj liūdesio dovanos mums džiaugsmą, kaip pasakyta dar Izaijo pranašystėje (Iz 61, 1-4) - būtent šios pranašystės žodžiai ir tapo konferencijos pavadinimo motyvu. Tačiau prieš tai bus dykynės kelias. Tai dvasinės tylos laikotarpis. Tuo metu visai nereikalingi tie, kurie baksnoja ir rodo į esamas ar tariamas nuodėmes, kad po to galėtų pasakyti, jog tikriausiai dėl to tu ir sergi, ar dėl to esi alkana bei stokoji. Čia nereikalingi „teisėjai", čia reikalingi tie, kurie kartu tavo kančioje dalijasi našta. Juk liūdesys veda į atgailą, o nusižeminimas - pas Viešpatį. Tada mūsų Dievas numatytu metu aplankys mūsų sielą ir susitikimas su Juo bus tobulas.
Buvome paguostos bei sustiprintos ir minčių apie grožį - jog daug gražesnis yra gyvas paukštelis, besiskleidžiantis ir skraidantis savo terpėje, o ne... negyvas iškamšų muziejuje, kad ir kaip „nugludintas". „Grožis duotas visoms - tai Dievo duotybė moterims. Bet vien tik išorinis grožis <...> yra rafinuotas, tuščias, bedvasis. <...> Grožis vietoj pelenų - tai Dievo malonės įstabus darbas mumyse. Grožis - tai Dievo atkuriantis, gydantis, atstatantis darbas", - dalinosi pastorė. 
Pertraukos metu moterys pietavo bei bendravo gamtoje, „užėmusios" visas aplink bažnyčios pastatą žaliuojanačias pievas. Vaizdas buvo puikus - tik dabar suprantu, kodėl Aida Šumskytė nepaleido iš rankų fotoaparato. Tiesiog gėlės tarp gėlių pievoje, gyvas gėlynas... Kai kurios moterys vengė saulėkaitos, tad pertrauką skyrė susipažinimui su bažnyčios knygyno leidiniais ar rankdarbių muge. Kitos gurkšnojo kavą su sausainiais, dalinosi įspūdžiais po girdėto pamokslo.
Po pietų pertraukos rinkomės į salę susipažinti su moterų tarnavimų pristatymais, kuriuos savo kūrybos giesme pradėjo choro „Maranata" solistė Džiuljeta Baužienė savo kūrybos giesme. Vėliau renginio vedančioji Aurelija Umbrasienė mus supažindino su mamų klubo, merginų, moterų ir senjorių grupelių vadovėmis bei knygos „Motinystės paslaptys" sudarytoja; spontaniškoje apklausoje turėjome galimybę išgirsti apie Vilniaus, Utenos, Kauno, Palangos ir kitų bažnyčių moterų veiklą. Salė sujudo, nuoširdūs pasidalinimai ir graudino, ir vertė juoktis iš įvairių situacijų. Kas žino, gal kam kilo idėja prisijungti prie kurio nors tarnavimo? O gal kažkas, kaip Erika Batisienė, lankys vaikų globos namus ar kitais būdais, kaip kai kurios tarnaitės iš mamų klubo, palengvins sergančiųjų onkologinėmis bei kitomis ligomis dalią?
Vėliau atėjo laikas teminėms grupelėms, o jų būta įvairių. „Perfekcionisčių" grupė (tema: „Laisvė nuo perfekcionizmo - nebijokime savo tikrojo „aš") buvo gausiausia (virš 70 moterų). Aktualios buvo tėvų, auginančių paauglius (beveik 60 moterų) ar apie (ne)išsipildžiusius troškimus (virš 50 moterų) grupelės. Ne mažiau svarbios buvo ir kitos temos: „Ar įmanoma išlikti tyrai?" - merginoms iki 18 metų, „Draugystė su Dievu, kitais ir savimi" - netekėjusioms merginoms, „Kaip padėti našlaičiams" - norinčioms palengvinti našlaičių dalią, „Kai vaikai palieka šeimos lizdą" - užauginusioms vaikus, „Senatvės grožis" - senjorėms, „Sudužus šeimos laivui" - patyrusioms skyrybas, „Sutuoktinių tarpusavio santykiai auginant mažylius", „Kas nuplaus man kojas?" - aktyviai tarnaujančioms, „Kaip išgyventi artimo negalią?" - turinčioms šeimoje neįgaliųjų. Per šiuos grupelių susibūrimus moterys gavo patarimų, pamokymų joms rūpimais klausimais, būta ne tik džiugesio ar nuostabos šūksnių, susimąstymo minutėlių, bet ir skausmingų išgyvenimų, ašarų. Tai labai subtilūs ir asmeniški patyrimai, tačiau labai gera, kai sužinai, kad tavo skaudi patirtis ar sunkumai nėra vieninteliai, kad greta yra ta, kuri tave supranta, nes ir ji su tuo susiduria. Grupeles vedė bendrijos „Tikėjimo žodis" tarnautojos, taip pat metodistų kunigė Gražina Bielousova.
Po mažos pertraukėlės vyko koncertinė dalis. Pianistė Audronė Juozauskaitė atliko vieną J. S. Bacho kūrinį bei keletą savo kūrybos giesmių, kuriose autorė glausdamasi prie Kūrėjo klausė: ar gali būt kas brangiau, nei būti prie Tavo kojų? Girdėjome ir keletą nuostabių solistės Juditos Leitaitės atliekamų kūrinių. Tai buvo puikus dviejų profesionalių pasirodymas, kurios savo dovanas skyrė Kūrėjui, o sykiu džiugino ir visą auditoriją, kuri plojo atlikėjoms net atsistojusi.
Taiklią refleksiją pateikė metodistų bažnyčios kunigė Gražina Bielousova, kuri teigė, jog mes gyvename pavogto grožio kultūroje, nes įžvelgiame grožį kitur, bet nematome jo savyje. Tai ką daryti, paklausite, jei Kūrėjas mus sukūrė nepanašias į Senajame Testamente aprašytą Abigailę? Ir kokia gi turėtų būti ta Biblijos moteris? Neslėpsiu, jog gera buvo išgirsti kunigės pateiktą analizę bei atsikratyti ne vienus metus nešiotos „kupros", kuri niekaip neįtelpa į numatytus standartus, - ne dėl tam tikrų trūkumų ar teigiamų bruožų stokos, o dėl to, jog išties nerasime vieno Biblijos moters paveikslo, tiesiog yra Biblijos moterys. Tad nėra mums priežasties graužtis ir laukti, kol save patobulinsime, tiesiog būkime tokios, kokios esame: ieškančios, siekiančios ar liūdinčios... ir tokios patarnaukime. Netekėjusios tarnaukime savo tyrumu, tos, kurios auginame mažutėlius, tarnaukime motinystės grožyje, pasipuošusios plaukus sidabru tetiesia savo patyrusias rankas tiems, kuriems jų patyrimo ir pagalbos reikia... Juk „gyvas paukštelis daug kartų gražesnis nei kakadu iškamša", - sakė kunigė Gražina, atliepdama į pastorės A. Krikštaponienės pamokslą.
Pabaigoje dėkingomis širdimis giedojome maldą „Tėve mūsų", o po jos girdėjome pelnytus padėkos žodžius organizatorėms bei visoms moterims, kurios prisidėjo prie konferencijos rengimo ir patarnavo jos metu, bei visoms, kurios atvyko, dalyvavo...
Taigi gyvenkime ir darykime tai, kam esame sukurtos, nors ir atrodo, jog nesame tobulos. Būkime atviros ir pasiruošusios pokyčiams. Tuomet būsime gražios, skirtingai gražios ir grožis bus mums vietoj pelenų...
***
Siūlome skaitytojams ir Saulės Augustinavičiūtės eiles, kurios gimė būnant konferencijoje:
Grožis vietoj pelenų...
Dienų skausmingi dūriai - lyg erškėčio,
O naktys prisigėrę pelenų kvapu...
Bet vietoj jų - juk grožis pažadėtas
Jį mylintiems - ir man, tikiuos, sykiu.
Rikiuojas metai. Bėdos tik didėja...
Galva nubąla praradimų sidabru.
Nuo vargo, ašarų ir skausmo paakiai tamsėja...
Kur lauktas grožis - tas, kur vietoj pelenų?
Tikėti pavargstu... (o gal ir nebenoriu?)
Besisukant kasdienos voverės ratu.
Ir pamirštu... Naktim tik susapnuoju
Tą išsvajotą grožį vietoj pelenų pilkų...
Bet nuo širdies tie pelenai juk pradeda byrėti -
Atidengia aklas akis, nereginčias kitų...
Ir jau nebe savy, o sesėj pastebėsi -
Šilagėlę Dangaus, išaugusią iš pelenų...
2012 balandis
Nuotraukose: bendras susirinkimas pamokslaujant pastorei Anželikai Krikštaponienei, pietų pertraukos metu pievelėje, senjorių grupelės metu. Nuotraukos Aidos Šumskytės
