Kristologinis lygmuo
Evangelijų autoriai kaip pranašysčių aiškintojai
Jėzus gimsta būtent tokioje aplinkoje, kurioje pranašų žodžiai suvokiami kaip Dievo pažadas parūpinti Izraeliui karalių, kuris jų nenuvils ir kuris užpildys tą erdvę tarp Rašto žodžių ir žmonių patirties.
Tad nenuostabu, kad Evangelijų autoriai, įkvėpti Šventosios Dvasios, į Jėzaus asmenį, gyevnimą ir prisikėlimą žiūri būtent per mesijinių pranašų prizmę. Jėzus, žiūrint Naujojo Testamento autorių akimis, yra būtent tas, kuris tobulai išpildo pranašystes, kuriame nėra atotrūkio tarp pranašo žodžių ir jų išpildymo. Būtent Naujasis Testmantas moko bažnyčią skaityti Bibliją kaip vientisą kūrinį, kaip Senojo Testamento pranašysčių įgyvendinimą per įvykius, aprašytus Naujajame Testamente. Kitaip tariant, asmenys, kurie užrašė tekstus, sudarančius Naujojo Testamento kanoną, mums yra patikimiausi pranašysčių aiškintojai.
Izaijo pranašystė Naujojo Testamento autorių yra bene dažniausiai cituojama ar bent jau į pagalbą per aliuzijas ir vaizdinius pasitelkiama Senojo Testamento knyga. Ji sudeda tarsi teologinius pagrindus, kurių ribose yra perteikiamas ir aiškinamas Jėzaus gyvenimas. Čia galima būtų pasitelkti dviejų vienas kitą atspindinčių veidrodžių įvaizdį: Senasis Testamentas padeda suvokti Jėzaus asmens ir gyvenimo prasmę, o Jėzus suteikia galutinį pavidalą Senojo Testamento pranašystėms.
Izaijo 9 ir Mato Kalėdos
Kalbant apie Izaijo 9 skyrių, reiktų pradėti nuo to, kad Jėzaus kaip pažadėtojo Sūnaus, į kurį sudėtos tautos viltys, gimimas yra bene svarbiausia šios pranašystės atsiskleidimas Jėzuje Kristuje. Aiškiausiai šitai parodo evangelistas Matas, kuris aprašydamas Kristaus gimimą perima Izaijo žodžius. Pirmiausia į akis krinta tai, kad Mato 1, 23 yra tiesioginė citata iš Izaijo 7, 14. Čia svarbu atsiminti, kad Matui svarbi ne tik pati eilutė, bet ir visas „Emanuelio knygos" (Izaijo 7-9 sk. taip vadinami dėl šiuos skyrius vienijančių pranašysčių apie užgimsiantį kūdikį - „Dievą su mumis") kontekstas. Pirmosios kanono Evangelijos autorius visą Kristaus gimimą perteikia būtent per šia pranašystę.
Izaijo aidai Mato Evangelijos tekste
Izaijo 7, 14 yra tokia svarbi Mato supratimui, kas yra Jėzus, kad pasakodamas Jo gimimo istorija, Evangelijos autorius net ir pats perima šios eilutės žodžius. Štai kalbėdamas apie Mariją, jis vadina ją parthenos, graikišku žodžiu, reiškiančią jauną, netekėjusią mergelę, tuo pačiu žodžiu, kuriuo graikiškame Senojo Testamento variante verčiamas hebrajiškas žodis almah (jauna, negimdžiusi moteris) [1]. Mato 1, 18 randame dar vieną skolinį iš Izaijo: nors lietuviškame vertime tai neatsispindi, bet graikiškame tekste aiškiai matyti, kad Marijos nėštumui nusakyti Matas perėmė Izaijo frazę „nešios įsčiose." 20 eilutėje - kalbėdamas apie angelo pasirodymą Juozapui Matas vartoja tokią pat frazę, kaip ir Izaijas citatos pradžioje - „ir štai." Lietuviškai šitą panašumą galima būtų išversti taip: „Jis nusprendė taip padaryti, ir štai per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas..." (palyg. su Iz 7, 14, „ir štai mergelė nešios įsčiose.."). Taip pat angelo paskelbta žinia aidu kartoja Izaijo pranašystę: „ji pagimdys sūnų." (Mt 1, 21). Galiausiai angelo priminimas apie tai, kad Juozapas yra Dovydo palikuonis (Mt 1, 20) nubrėžia aiškią mesijinę paralelę tarp Izaijo ir Mato pasakojimų. Tokiu būdu Matas aiškiai parodo, kad Jėzaus gimimas yra tas gimimas, apie kurį kalbama Izaijo 9, 1-6, o pats Jėzus - „Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinas Tėvas, Ramybės Kunigaikštis" [2].
Izaijo regėjimas Luko Evangelijoje
Panašiai ir Luko Evangelijoje Jėzaus gimimas yra pasakojamas per Izaijo pranašystės prizmę, tik čia apreiškimo centre yra Marija, taip pat apibūdinama kaip parthenos. Jai angelas praneša, kad „štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų"- tai tiesioginė nuoroda į Izaijo „Emanuelio knygą." Jėzaus gimimas nusakomas irgi remiantis Izaijo įvaizdžiais - Viešpaties šlovės šviesa nušviečia piemenis tamsoje (Lk 2, 8-9), kūdikis nurodomas kaip išganymo ženklas (Lk 2, 12), angelų giesmėje girdimas ramybės pažadas (Lk 2, 14). Nors Luko Evangelijos tikslinė auditorija - pagonys, o Mato - žydai, abiejų Evangelijų autoriai perteikia Jėzaus gimimą kaip Dievo pranašystės išsipildymą. Įdomu tai, kad Izaijas taip pat buvo ir tas pranašas, kuris aiškiai prabilo apie tai, kad Dievo išganymas yra skirtas ir pagonims. Tad Lukui šios pranašystės išsipildymas yra dvigubai svarbus: ir kaip Dievo pažadėto Mesijo atėjimas, ir kaip išganymo, per Izraelį prieinamo ir pagonims, pradžia.
Jėzaus tarnystės pradžia Izaijo 9 sk. šviesoje
Dar viena tiesioginė nuoroda į Izaijo 9 skyrių matoma Mato Evangelijos 4 skyriuje. Čia ji pasitarnauja kaip tas filtras, per kurį perteikiama Jėzaus tarnystės pradžia. Po Jono Krikštytojo suėmimo Jėzus pradeda savo tarnystę patraukdamas į Galilėją, šiaurinę Izraelio dalį. Čia Matas taip pat suvokia pranašystės išsipildymą ir pasitelkia tiesioginę citatą iš Izaijo 9, 1-2, skelbdamas viltį Zabulono ir Neftalio žemei, ir Užjordanei, „pagonių Galilėjai." Carsonas ir Beale pastebi, kad šias eilutes reikėtų skaityti Izaijo 7 skyriaus šviesoje, nes būtent tas pažadėtasis sūnus ir atneš šviesą pagonių Galilėjai.[3] Tokiu atveju, Jėzaus tarnystę galime suprasti kaip jo karaliavimo pradžią ir jo asmenybės kaip Nuostabiojo Patarėjo, Galingojo Dievo, Amžino Tėvo ir Ramybės Kunigaikščio atsiskleidimą. Kadangi Matas šią citatą iš Izaijo panaudoja pačioje Jėzaus tarnystės pradžioje, galima numanyti, kad taip jis supranta ne tik Jėzaus tarnystę Galilėjoje, bet ir visą Jėzaus veiklą.
Izaijo atgarsiai Jono Evangelijoje
Tai tik tiesioginis Izaijo 9 skyriaus pranašystės taikymas Kristaus asmeniui Naujajame Testamente. Čia būtų galima paminėti ir tokias ištraukas, kuriose pranašo pasitelkti vaizdiniai aiškiai duoda pagrindą Naujojo Testamento įvaizdžiams, net jei autoriai tiesiogiai ir necituoja Izaijo. Galima paminėti Jono evangeliją, ir ypatingai jos įžangą: Jonas Krikštytojas ateina liudyti šviesos (Jn 1, 7-8), kuri apšvies kiekvieną žmogų (Jn 1, 9). Nurodęs Jėzų kaip tikrąją šviesą, Jonas visą Evangeliją perteikia kaip šviesos ir tamsos grumtynes: neišmanantis Nikodemas ateina pas Jėzų nakties metu (Jn 3, 2), neregiai išgydomi ir praregi (Jn 9, 1-41), nuolatinė matymo ir nematymo priešprieša pasitelkiama kaip simbolis tikėjimui ir netikėjimui išreikšti (Jn 9, 40-41), Jėzus pats save įvardija kaip pasaulio šviesą, išvedančią žmones iš tamsybių (Jn 8, 12, 12, 46).
Šviesa Izaijo ir Pauliaus tekstuose
Galima prisiminti ir Pauliaus laiškus Kolosiečiams bei 1 Tesalonikiečiams, kuriuose šis vaizdinys itin svarbus. Laiško kolosiečiams penktame skyriuje vaizdžiai perteiktas išsilaisvinimas iš tamsos į šviesą [4]: „Juk kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Tad elkitės kaip šviesos vaikai" (Kol 5, 8). Čia remdamasis tuo pačiu šviesos įvaizdžiu Paulius ne tik kalba apie buvimą šviesoje ar tamsoje, bet susitapatinimą su viena ir kita; Jėzus čia Pauliui nėra tik apšviečianti, bet ir keičianti šviesa. O štai Pirmajame laiške tesalonikiečiams Paulius buvimą šviesoje sutapatina su dorybingu gyvenimu, laukiant Kristaus sigrįžimo, taip įterpdamas dar ir Kristaus kaip šviesos eschatologinį aspektą (1 Tes 5, 4-8). Kaip stipriai ar kaip tiesiogiai Pauliaus vaizduotę šiose ištraukose formuoja Izaijas, sunku pasakyti. Viena galime užtikrintai teigti: per Izaijo pranašystę ir jos svarbą ankstyvajam krikščioniškam mokymui, šie vaizdiniai tapo neatsiejama bažnytinės kalbos, liturgijos ir įvaizdžių lobyno dalimi.
Eschatologinis lygmuo
Įtampa tarp dvasinės ir patiriamos tikrovės
Eschatologinis lygmuo, arba suvokimas, kad mesijinės pranašystės laikų pabaigoje atsikleis dar geriau nei dabar, atveria tai, kad mes gyvename įtampoje tarp „jau" ir „dar ne". Viena vertus, krikščionys jau garbina Jėzų, kaip tą, kuris išpildė pranašystes, kaip pranašų skelbtąjį Mesiją, kita vertus, aiškiai regimo, visuotinio tų pranašysčių išsipildymo dar nesimato. Ši problema aiškiausiai atsiskleidžia, kai suvokiame, kad Mesijo atėjimą skelbę pranašai laukė tokio karaliaus, kuris matomu ir apčiuopiamu būdu įkurtų Dievo karalystę žemėje [5].
O kur mesijinė karalystė?
Oskaras Skarsaune pateikia puikų pavyzdį, kuris iliustruoja šią problemą: vienam uoliam krikščionių misionieriui besiginčijant su giliai tikinčiais, bet neišprususiais žydais apie Mesiją, prie jų priėjo rabinas. Krikščionis bebandydamas įrodyti, kad rabinai klydo dėl to, kad nepriėmė Jėzaus kaip Mesijo, nurodė į tai, kad vienas žymiausių rabinų, Akiba, tikėjo, jog nepavykusių žydų maišto prieš romėnus iniciatorius, Bar Kochba, buvo Mesijas. Tuomet iki tol tylėjęs rabinas paklausė, iš kur krikščionis žinantis, jog rabinas Akiba klydęs. Krikščionis atsakė, jog Bar Kochba mirė neįkūręs mesijinės karalystės [6]. Šis rabino klausimas atveria tai, kad Jėzus taip pat neįkūrė Dievo karalystės žemėje - bent jau taip, kaip iš jo tikėjosi žydai ir ankstyvieji krikščionys.
Trys sprendimai vienai problemai
Iš tiesų, jei žvelgtume į Izaijo 9, 6 eilutėje aprašytą Mesijo karaliavimą, suprastume, kad kaip krikščionys kol kas tegalime priimti šias eilutes kaip dvasinę realybę, bet dar nematome Jo visuotinio viešpatavimo žemėje. Tad jei atstumo tarp Jėzaus istorinio asmens ir pranašysčių nebėra, pamatome, kad neatitikimas atsiveria tarp pranašystės pažado ir mūsų išgyvenamos realybės. Kaip reikėtų tai suprasti?
Krikščionių atsakymus galima suskirstyti į tris pagrindines grupes: 1) Jėzus visiškai išpildys pranašystes kai sugrįš į žemę - todėl mes ir laukiame Jo sugrįžtant. Būtent tada Jis įkurs savo karalystę žemėje ir toje karalystėje Jo „viešpatavimas bus beribis, o taika begalinė" (Iz 9, 6); 2) Jėzus pradėjo viešpatauti įžengęs į dangų, o Jo viešpatavimo ženklus jau galima matyti čia ir dabar. Tie ženklai geriausiai matomi tada, kai Jėzaus vardu nugalimi Jo priešai (ypatingai Šėtonas). Tad Jėzus jau dabar karaliauja, o galutinę pergalę švęs po savo sugrįžimo į žemę; 3) Jėzaus viešpatystė prasidėjo nuo Jo krikšto Jordano upėje ir tęsiasi iki šiol. Jėzaus tarnystė, mirtis ir prisikėlimas jau nurodo į tai, kad su Juo prisiartino Dangaus karalystė [7]. Tačiau kurio požiūriu besiremtume, jie visi rodo į ateitį, kaip į tą laiką, kai Jėzaus karaliavimas bus apreikštas visiems. Kitaip tariant, visiško mesijinės pranašysčių, nurodančių į amžiną Jėzaus karaliavimą, išsipildymo reikia ieškoti paskutiniuose laikuose, dienų pabaigoje.
Laikmečių mozaika ir Žodžio pilnatvė
Pranašystės gali būti geriausiai suprantamos tuomet, kai atsižvelgiama į keturis lygmenis - istorinį, adventinį, kristologinį ir eschatologinį. Istorinis kontekstas mums padeda atkurti pranašo situaciją ir tai, ką girdėjo pirmieji skaitytojai, o tai itin svarbu norint teisingai suprasti patį biblinį tekstą ir jo detales. Praleisdami istorinį lygmenį rizikuojame pernelyg greitai „įskaityti" save į Šventąjį Raštą ir leisti savo patirčiai ir suvokimui užgožti Dievo Žodžio žinią. Įsigilinę į istorinį kontekstą imame suvokti atstumą tarp pirmųjų klausytojų ir Evangelijos autorių, kurie naudojosi ta ištrauka, kad atskleistų Jėzų kaip pažadėtąjį Mesiją. Adventinis lygmuo padeda suprasti, kaip gilėjo Dievo tautos suvokimas apie tai, kaip Viešpats išvaduos Izraelį per savo tarną. Evangelijos autoriai yra autoritetingiausi mesijinių pranašysčių aiškintojai, suvokę, kaip tas daugiasluoksnis Pažadėtojo Karaliaus supratimas įgauna pilną prasmę būtent Jėzuje Kristuje. Galiausiai adventinis dėmuo paaiškina, kodėl net ir gimus pažadėtajam dieviškam Kūdikiui, mūsų gyvenamoji patirtis vis dar neatspindi pranašų skelbtos karalystės realijų.
__________________________________
[1] Evangelijų autoriai naudojosi graikišku Senojo Testamento vertimu, vadinamąja Septuaginta. Dažnai būtent šis vertimas, o ne hebrajiškas originalas cituojamas Naujajame Testamente (aut.past).
[2] Beale, G.K and D.A Carson. Commentary on the New Testament Use of the Old Testament. Baker Academics, 2007, p.3-4.
[3] Ten pat,, p. 18-19
[4] Ten pat, p. 849
[5] Skarsaune, Oskar. In the Shadow of the Temple: Jewish Influences on Early Christianity. IVP Academics, 2002, p.303-304.
[6] Ten pat, p.302
[7] Išsamų komentarą apie tai, kaip kiekvienas iš tų požiūrių galėtų būti paremtas Šventuoju Raštu bei kaip Bažnyčios Tėvai suprasto Jėzų, žr. Skarsaune, Oskar. In the Shadow of the Temple: Jewish Influences on Early Christianity, p. 305 -312).
