Man jis sakydavo, kad jei būtų Dievas, pasaulyje nebūtų tiek neteisybės. Taip mąsčiau ir aš. Besimokydama vyresnėse klasėse bažnyčios jau nelankiau.
Šeimoje augome keturi vaikai, bet geri draugai nebuvome. Artimų ryšių neturėjome ir su tėvais. Gyvenome vargingai, tėvai daug dirbo ir vaikams laiko nebelikdavo... Bet, manau, taip buvo todėl, kad jie patys savo šeimose nepatyrė meilės, dėmesio, šilumos, tad ir savo vaikams to duoti negalėjo. Nuo mažens buvau nedrąsi, savimi nepatenkinta, jaučiausi nevisavertė. Pareigingumas ir stropumas lėmė, kad gerai mokiausi, baigiau universitetą, pradėjau dirbti. Ištekėjau ir auginau du vaikus. Tačiau pati vaikystėje nepatyrusi meilės, nesugebėjau jos duoti savo vaikams ir vyrui. Tik įtikėjusi supratau, kad stokojau nuostatos kurti tvirtą, laimingą šeimą, kurioje kiekvienas galėtume rasti atgaivą, džiaugsmą, ramybę. Santykiai su vyru blogėjo, gyvenimas darėsi vis liūdnesnis. Mane slėgė baimė ir kaltė.
1989 m. su vyru nuvykome į Palangos Sveikatos mokyklą. Čia pirmą kartą daugiau išgirdau apie Dievą. Mažai ką supratau, bet širdyje gimė užtikrintumas, kad Dievas tikrai yra. Grįžusi vis mąsčiau, kaip prie Jo priartėti, ką daryti. 1990 m. pusseserė pakvietė mano dukrą į kalėdinį ,,Tikėjimo žodžio" bažnyčios susirinkimą. Grįžusi dukra man papasakojo apie šlovinimą šioje bažnyčioje ir tai, kas buvo pamokslaujama. Nors mes nelankėme jokios bažnyčios, dukrai atsakiau: ,,Nereikia tau ten eiti, nes mes turime savo bažnyčią"...
Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu lankydavausi mitinguose. Vieną vakarą prie Seimo ,,Tikėjimo žodžio" bažnyčios tikintieji pritariant gitarai giedojo giesmes, skelbė Evangeliją. Tai buvo 1991 m. sausis, vėlus vakaras, danguje žibėjo žvaigždės. Ryte rijau pamokslininko žodžius, o išgirdusi kvietimą melstis atgailos malda, nė sekundės nesuabejojau, kad šis kvietimas man. Po žvaigždėtu dangum kartojau tuos nuostabius maldos žodžius.
Nuo tos dienos kiekvieną rytą, kai atsibusdavau, prisimindavau, kad savo širdyje turiu Dievą ir džiaugdavausi. Netrukus gavau dovanų ir Šventąjį Raštą - jį skaitant mane apimdavo nepaprastas jausmas. Viešpats rūpinosi manimi kaip savo naujagimiu ir džiugino įvairiomis dovanomis. Viena pirmųjų dovanų buvo žieminis paltas, kurio tuo metu man labai reikėjo. Tai man paliudijo, kad Jis rūpinasi ir mūsų žemiškais poreikiais. Kas pamena tą laiką, žino, kad parduotuvės būdavo tuščios. Atvažiavau į vieną parduotuvę Žirmūnuose, kur buvo žieminių paltų, bet visi jau buvo išgraibstyti... Priėjau prie vienos moters, rankose laikiusios paltą, pasiteirauti jo kainos, o ji sako: ,,Jei jums reikia, imkite". Paltas kaip tik buvo mano dydžio!
Kaip didelę dovaną norėčiau paminėti ir kojų išgydymą. Nuo per mažų batų avėjimo turėjau išsišovusius didelius pėdų kauliukus, - tai mane labai vargino. Įtikėjusi pradėjau prašyti Viešpaties, kad juos kokiu nors būdu pašalintų. Kartą laukiau eilėje dujų kontoroje. Nepažįstama moteris, pažiūrėjusi į mano kojas, paklausė, kodėl aš tų kauliukų neoperuoju, ir patarė, kur turėčiau kreiptis. Kai Universitetinėje ligoninėje stovėjau už chirurgo kabineto durų, laukdama konsultacijos, savo širdyje jau žinojau, kad Viešpats yra numatęs man padėti. Ir tikrai: man pasakė, kad šiuo metu iš Amerikos atvykęs chirurgas kaip tik nemokamai atlieka tokias operacijas... Operacija buvo sėkminga, o po jos turėjau ir ilgas atostogas. Iki šiol džiaugiuosi savo gražiomis kojomis. Paaiškėjo, kad tas chirurgas yra krikščionis, ir Lietuvoje ne tik operuoja, bet ir prisideda prie Gerosios Naujienos skelbimo. Man jis padovanojo krikščionišką knygelę.
Didelis džiaugsmas buvo, kai po pusės metų Jėzų savo Viešpačiu išpažino mano vyras ir sūnus. Tačiau didžiausia Viešpaties dovana man - Jo teisumas. Tik įsitvirtinti jame man sunkiai sekėsi: vis už ką nors save kaltindavau, krisdavau į depresiją ir vėl keldavausi. Gydžiausi ir ligoninėse. Viliuosi, kad tas laikotarpis jau praeityje...
Troškau padaryti ką nors gera kitiems. Bažnyčioje susibūrus grupelei, kuri meldėsi už Lietuvos vaikus, įsiliejau į ją. Mus paragino aplankyti vaikų globos namus ir pasiūlyti savo pagalbą. Nuėjau į netoli mano namų esančią internatinę mokyklą ir paprašiau direktoriaus leisti man į namus išeiginėmis dienomis pasiimti našlaitį berniuką. Taip susipažinome su Jonu. Kurį laiką pasiimdavome jį tik išeiginėmis dienomis - berniukas jų labai laukdavo. Vyras pasiūlė paimti Joną globoti. (Tuo metu abu mano vaikai jau buvo išvažiavę i užsienį, tad namuose buvo daug vietos). Tada Jonui buvo 12 metų. Suradome jo brolį, kurį globojo kita šeima. Nusprendėme, kad jiems geriau būti drauge, tad pasiėmėme ir jį. Šiuo metu jie abu darbuojasi Londone. Džiaugiuosi, kad Jonas pasirinko tikėti Kristumi ir Juo sekti. Tikiu, kad jo pėdomis paseks ir brolis.
Dvasinė kūdikystė netrunka ilgai. Viešpaties tikslas - pakeisti mus, sustiprinti mūsų tikėjimą, išugdyti charakterį, kad subrandintume dvasios vaisius ir galėtume padėti kitiems įsitvirtinti tikėjime. Todėl Jis leidžia patirti išmėginimus, nusivylimus, kančią. Man įkrito į širdį Jurgos Karosaitės straipsnyje ,,Apie paguodą ir tiesą" perskaitytas sakinys: ,,Kelias, kuriuo Dievas mus nori vesti, nėra lengvas, ir kuo didesnė mūsų žaizda, tuo jis sunkesnis, bet palaiminti tie, kurie Juo pasitiki, neieško lengvesnio kelio, o trokšta pažinti Jį ir atranda Jo kelią". Manau, kad šie žodziai apibūdina ir mano kelią, kurio nekeisčiau į jokį kitą.
Teko išgyventi sielvartą dėl sūnaus. Praėjus kiek laiko po įtikėjimo, su juo pradėjo vykti kažkas negera - lyg kažkas atakavo jo protą: labai gilinosi į save ir susirgo depresija. Norėdamas nusiraminti, pradėjo išgėrinėti. Stengėsi kabintis į gyvenimą, pradėjo verslą, bet daugiau uždirbęs tik dar daugiau gėrė, po to ėmė lošti azartinius lošimus. Kad padengtume sūnaus skolas, bankui užstatėme butą. 1997 m. jo draugas išvyko dirbti į Angliją. Mes siūlėme ir jam ten vykti, pradėti naują gyvenimą. Jis abejojo, bet, kai močiutė nupirko jam lėktuvo bilietą, išvyko. Įsidarbino statybose, susirado rusakalbių bažnyčią. Dirbdamas vis dar gėrė ir iš nevilties eidavo į bažnyčią. Nors skolos po truputį mažėjo, gerti jis nesiliovė, vienu metu patyrė stiprią karštinę...
Visą tą laiką labai išgyvenau dėl sūnaus, vis įkrisdavau į savęs kaltinimo ,,duobes". Nuolatos meldžiausi... Nemažai rūpesčių ir baimės turėjome dėl bankui užstatyto buto. Vos jo nepraradome, bet kiekvieną kartą, kai, atrodydavo, kad išeities nebėra, ateidavo Dievo pagalba. 2001 metų pradžioje jau gyvenome nuosavame name. Sūnus bažnyčioje sutiko moterį, kuriai Viešpats įdėjo į jo širdį meilę. Jam teko pasirinkti - alkoholis arba ji. Nustojo gerti ir po metų ją vedė. Dabar Andrius turi gražią šeimą: žmoną, dukrą iš pirmos žmonos santuokos ir sūnų. Abu su žmona tarnauja bažnyčioje Londone. Andrius tarnauja priklausomiems nuo kvaišalų benamiams lietuviams, kurių Londone apstu. Taip pat yra bažnyčios tarybos narys, dėsto tikėjimo pagrindų klasėje, vadovauja lietuviško kapitalo mažmeninės prekybos tinklui Lituanica.
Esu laiminga, kad abu mano vaikai ir globotinis yra tikintys. Dukra ištekėjo už amerikiečio ir gyvena Amerikoje. Ten lanko vietinę bažnyčią. Žinau, kad seka Viešpačiu. Man ir mano šeimai pildosi Jėzaus pasakyti žodžiai: Aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą, - kad apsčiai jo turėtų (Jn 10, 10). Per 20 savo tikėjimo metų netapau tobula ir vis dar klystu, bet, manau, nebesu tokia, kokia buvau. Dvasios vaisiai, nors dar nedideli ir rūgštoki, bet jau, tikiu, manyje užsimezgę.
Nelengva ir šiuo metu, nes jau 6 metus serga vyras. Nežinau, kodėl jam teko toks sunkus išbandymas. Dievas žino. Bet gal niekada nebuvome tokie artimi, pakantūs vienas kitam, užjaučiantys vienas kitą kaip dabar.
Viešpats gailestingas, ištikimas, geras. Labai esu Jam dėkinga už viską, ką Jis padarė mano gyvenime. Kartais tik pagalvoju: ,,Kodėl, Viešpatie, neatėjai į mano gyvenimą anksčiau - vaikystėje ar jaunystėje? Kodėl taip vėlai?" Bet nesikremtu dėl to. Gyvenimo pilnatvė neleidžia ilgiau ties šiuo klausimu sustoti... Esu labai dėkinga ir savo bažnyčiai - tai Viešpaties mokykla, kurioje vis daugiau galiu pažinti tiesą ir būti išlaisvinta iš bet kokios tamsos.
