2012-08-20
Daugeliui žmonių mokslas simbolizuoja racionalumą, žinias, pažangą. Religija, priešingai, reiškia atsilikimą, konservatyvumą, prietarus, autoritarizmą ir yra laikoma mokslo priešu arba varžovu. Tai griežčiausi apibūdinimai, bet kad ir kaip griežtumai švelninami, susidaro bendras įspūdis, jog tarp religijos ir mokslo esama tam tikro priešiškumo, nesuderinamumo, lenktyniavimo.

Nuo 1934 m. pradedant trimis konstruktyviais Michaelo B. Forsterio straipsniais ir toliau greitėjančiu tempu per pastaruosius dvidešimt metų mokslo istorijos studijos radikaliai pakeitė krikščionybės ir mokslo santykių paveikslą. Mes ėmėme suprasti, kad mokslas labai daug skolingas krikščionybei dėl paties savo gimimo. Užuot buvusi varžove, krikščionybė yra viena iš daugiausiai prisidėjusių prie jo iškilimo. Tačiau daugiau kaip du šimtus metų vyravo kaip tik priešingas vaizdas. Taigi trumpai nurodysime kai kuriuos iš būdų, kaip krikščionybė prisidėjo prie mokslo iškilimo, ir gilią dermę tarp jų.

Mokslo iškilimas - viena iš didžiųjų istorijos mįslių. Mes laikome jo egzistavimą savaime suprantamu dalyku, tačiau tai labai nesenas reiškinys. Buvo kelios didžios civilizacijos, su labai organizuotais miestais, įspūdingais laimėjimais poezijoje, dramaturgijoje ir politikoje, tačiau nieko panašaus, ką pavadintume mokslu, jose neišsivystė. Pavyzdžiui, buvo įgyta techninių įgūdžių apdirbant metalus, keramikoje ir kvepalų gamyboje, bet nebuvo tikslaus materijos elgesio supratimo, išreikšto matematiniais terminais. Buvo įspūdingai stebimos žvaigždės, bet nebuvo išsamaus jų judėjimo supratimo.

Klasikinis mokslas aiškius kontūrus ėmė įgauti XVI a. pabaigoje. Daugelio individų darbo rezultatas - kvapą gniaužiantis pasiekimas, darantis Vakarų civilizaciją unikalią ir giliai paveikęs kiekvieną kitą išlikusią civilizaciją. Visatos vizija ir galia, kurią ji mums teikia, yra tokia stulbinanti, kad istorikai priversti klausti: kodėl mokslas neiškilo senovės Indijoje, Egipte, Kinijoje arba Graikijoje, ypač Graikijoje? Šiaip ar taip, senovės Graikija turėjo daugelį idėjų, kurias naudojame savo moksle, ir graikų indėlis į mokslo iškilimą buvo esminis. Kodėl mums pasisekė ten, kur jiems nepavyko?

Šio ir kitų klausimų tyrimas pakeitė krikščionybės ir mokslo santykio vertinimą. Ankstesnis krikščionybės kaip nesutaikomo mokslo priešo vaizdas ėmė trauktis, nes vis labiau pripažįstama, jog krikščionybė buvo svarbus mokslo iškilimo veiksnys, galbūt esminė sudėtinė to dalis. Daugelis civilizacijų turėjo kai kurias iš sudėtinių dalių, kurios atrodė reikalingos mokslui iškilti. Pavyzdžiui, jos turėjo pakankamas technologijas, kad pasigamintų prietaisus, reikalingus elementariems eksperimentams; turėjo pakankamą matematiką matavimams ir skaičiavimams. Bet jos neturėjo nuostatų materialaus pasaulio atžvilgiu, nuostatų, kurios yra labai svarbios mokslo raidai. Krikščionybė turėjo tas nuostatas. Kai kurios iš jų buvo įgimtos pačiai krikščionybei; kai kurias krikščionybė aptiko pas senovės graikus. Bet krikščionybė išsaugojo šias įžvalgas. Vis labiau atrodo, kad kaip tik šios nuostatos, kurios buvo neatskiriama protinė krikščioniškos Europos žmonių, įskaitant kelis genijus, dalis, įgalino Vakarų Europą sukurti tai, ko niekad nesukūrė jokia kita kultūra - mokslą.

Krikščionybė buvo nešėja fundamentalių nuostatų ir įsitikinimų, kurie padėjo žmonėms atskleisti gamtos paslaptis ir prieiti prie neregėtų naujų žinių. Pirma, svarbu domėtis materialiu pasauliu. Krikščionys turi stiprų „kito pasaulio" jausmą, tai yra jie tiki, kad visos visatos egzistavimas priklauso nuo tobulos būtybės, bet taip pat jie tiki, kad gamta yra gera, arba, tiksliau, kad materija yra gera. Taip buvo ne visada. Senovės graikų nuostata materijos atžvilgiu dažniausiai buvo dvilypė, o ankstyvosios krikščioniškos eros gnosticizmas materiją laikė blogiu. Bet Pradžios knygos 1 skyriuje aiškiai pareiškiama, kad kūrinija yra gera. Kad ir kaip mūsų pasaulį gadina nuodėmė, fizinė visata yra nekalta. Kalta žmogaus valia, o ne natūralus pasaulis.

Antra, krikščionys tiki, kad gamta yra tvarkinga; kad ji elgiasi nuosekliai ir racionaliai. Jei kas nors išmatuoja tam tikrą dydį vieną dieną, tai tas pats dydis bus ir kitą. Jei skystis užšąla esant tam tikrai temperatūrai, toks pat skystis visada užšals esant tai temperatūrai. Gamta yra tvarkinga, racionali, nes sukurta gero ir racionalaus Dievo.

Senovės graikų mąstymą, kuris daugeliu atvejų irgi pabrėžė, kad gamta yra tvarkinga, krikščionybė gerokai pakeitė. Krikščionims gamtos tvarka, nors ir dėsninga, neprivalo būti tokia, kokia yra. Dievas galėjo kitaip ją sutvarkyti. Dabartinė tvarka - tiesiog viena galima tvarka iš daugelio. Tai vedė prie laipsniško suvokimo, kad negalima sumanyti racionalaus plano ir paskui sakyti, jog dėl tos priežasties ir gamta turi būti tokia. Kadangi yra daugiau nei viena galima racionali tvarka, turime atidžiai tirti gamtą, kad atrastume, kuri tvarka dabar galioja. Senovės graikų mąstyme tarta, kad vienintelę racionalią natūralią tvarką galima atrasti vien mintimi - arba bent daugiausia mintimi. Gamta turi būti tokia nepaisant fakto, kad ji gali atrodyti kitokia.

Graikams nepavyko įvertinti pastebėtą faktą kaip reikšmingą. Net Aristotelis, kuris vertino tą faktą, ypač biologijoje, nepripažino šiuolaikinio mokslo skiriamojo ženklo - kiekybinio fakto. Bet krikščionybė su asmeninio Dievo kaip Kūrėjo, kurio išmintis atsispindi sukurtojoje tvarkoje, bet nėra jos ribojama, sąvoka, daug kovojusi viduramžiais, kad išsivaduotų iš graikų racionalizmo, ėmė pabrėžti, kad tvarka, kurią mes pastebime, priklauso nuo protingos būtybės pasirinkimo. Mes turime eksperimentuoti, matuoti, stebėti, kad geriausiai kaip sugebame nustatytume, kokia tvarka iš tikrųjų pasižymi mūsų visata, ir peržiūrėtume savo teorijas pastebėtų faktų šviesoje. Krikščionybė su savo tikėjimu į išmintingą ir asmeninį Dievą skatina empirinį mokslą ir dera su juo labiau negu didžiuma graikų racionalizmo. Gamtos veiksmai labiau primena menininko negu inžinieriaus ar amatininko darbą. Mes negalime numatyti, ką darys romano veikėjas, nes veikėjų veiksmai nėra būtini, t. y. išvedami iš ankstesnių veiksmų. Pasitaikys netikėtų veiksmų, bet jie „prasmingi" situacijų ir daugelio kitų į pasakojimą įpintų asmenybių požiūriu. Panašiai ir krikščionių Dievo kaip racionalaus supratimas skatina ieškoti gamtoje tvarkos, bet tvarkos, kuri nėra būtina. Veikiau ji yra kontingentinė, t. y. galima, priklausoma nuo išmintingo Dievo, kuris galėjo sukurti visai kitokią, tačiau tvarkingą visatą, veikimo.

Trečia, mokslas įmanomas tik tada, jei mes manome, kad gamtą galima suprasti žmogaus protu. Krikščionys tiki, kad Dievo kūriniją dideliu mastu galima suprasti. Racionalus Dievas nekuria iracionalios visatos. Taigi joje galima rasti tvarką. Be to, tai dalis Dievo mums duoto pašaukimo - rasti tiek tos tvarkos, kiek įstengiame, ir šlovinti Dievą už kūrimo stebuklus. Johannas Kepleris (1571-1630), vienas iš novatoriškųjų šiuolaikinio mokslo milžinų, ir Francis Baconas (1561-1626), įtakingiausias mokslo svarbos ir vertės gynėjas - abu pabrėžė šį religinį akstiną „daryti" mokslą. Tai mūsų Dievo duotas pašaukimas atiduoti šlovę Dievui pasiekiant nuodugnesnį Dievo rankų darbo supratimą. Tuo jie aistringai tikėjo ir tai gynė.

Pagaliau savo tyrimų rezultatais reikia dalytis. Mokslas pirmiausia yra bendras reikalas. XVII a. krikščionys buvo užsidegę idėja, kad geriau pažindami gamtą galime geriau vienas kitam tarnauti. Bažnyčia buvo tiesos, kuri vedė į dangų, nešėja ir skelbė ją visiems. Pavyzdžiui, krikščionys nespecialistai jautė atsakomybę studijuoti gamtą ir tuo būdu patobulinti mediciną, taip mažinant kančias ir gelbstint gyvybę. Baconas ėjo taip toli, kad netgi sakė, jog mūsų užduotis - žinių taikymu atvesti kūriniją į būvį iki nuopuolio. Mūsų talentų panaudojimas studijuojant gamtą ir žinių pritaikymas, pasak Bacono, įeina į mūsų atpirkimo ir pašventinimo procesą.

Š
ios ir kitų nuostatų buvimas drauge vienoje kultūroje, regis, yra unikalus. Senovės graikų mąstymas buvo esminis mūsų mokslo raidai, o viduramžiais krikščionybė buvo graikų minties paveldėtoja, saugotoja ir plėtotoja. Nepaisant smarkių įtampų, krikščionybei pakako harmonijos, kad priimtų, keistų ir galiausiai absorbuotų didžiumą graikų minties ir su savo pačios įsitikinimais įlietų ją į veiksmingą, nuoseklią pasaulėžiūrą. Šį imlumą simbolizuoja žymus tekstas, dažnai cituotas viduramžiais: „Bet tu sutvarkei visa, paisydamas saiko, skaičiaus ir svorio" (Išm 11, 20). Krikščionybė sugebėjo absorbuoti matematinį požiūrį į gamtą, kuriam pirmenybę teikė pitagorininkai ir Archimedas, mąstytojai, giliai paveikę didžiuosius mokslo pionierius Keplerį ir Galilėjų (1564-1642). Krikščionybė, absorbuodama didžiumą graikų mąstymo, suteikė aplinką, kurioje keli genijai pusiau sukūrė, o pusiau aptiko tai, ką šiandien vadiname klasikiniu mokslu.

Teigiamas krikščionybės vaidmuo, suvaidintas klasikinio mokslo ištakose, tik labai neseniai imtas pripažinti akademinėje bendruomenėje, bet net ten galima rasti žymių mokslininkų, kurie tebegina ankstesnį įsitikinimą, jog krikščionybės poveikis mokslui buvo visiškai neigiamas. Teigiamas vaidmuo nėra visuotinai žinomas daugeliui išsilavinusių žmonių, taip pat nei atsakingiems už žmonių švietimą, nei daugeliui skleidžiančių idėjas. Bet pažanga yra, ir tai vis labiau pripažįsta mokslo istorikai. Dabar tai galima rasti tokiuose vadovėliuose kaip Iano Barbouro Issues in Science and Religion bei White'o ir Shapiro The Emergence of Liberal Humanism. Vienas iš Michaelo Forsterio novatoriškų esė leidinyje Mind (1934) neseniai buvo perspausdintas britų Open University naudojamoje antologijoje Science and Religious Belief, kurią sudarė C. A. Russellas.

Svarbu yra tai, kad silpnėja didžiausia kliūtis rimtam požiūriui į krikščionybę. Krikščionybė ilgai buvo diskredituojama tuo pretekstu, esą ji kenkusi mokslo raidai dėl savo varžančių ir slopinančių nuostatų klasikinio mokslo atradimų atžvilgiu. Bet neseni istoriniai darbai parodė esminį teigiamą krikščionybės indėlį į jo iškilimą.


Versta iš: Christian Belief in a Postmodern World - The Full Wealth of Conviction
Spausdinama iš http://www.lksb.lt/