Senųjų dvasinių tiesų žavesys
Vis daugiau evangelinio tikėjimo krikščionių, ypač jaunų amžiumi, siekia brandos ypatingu nauju būdu. Jie atranda senųjų krikščionybės tradicijų žavesį, tarp raštinių šaltinių siekia išvysti ankstyvąją bažnyčią.
Kalba apie tai savo bendruomenėse ir stengiasi taip gyventi.
Sandoros (covenant teologijos atstovas Kenethas Stewardas, kalbėdamas Wheatono konferencijoje, pastebėjo, kad vis daugiau ir daugiau tradicinių evangelinio tikėjimo bendruomenių bando naudoti Advento žvakes, įgyvendinti kai kurias Gavėnios tradicijas bei paminėti Didžiąją savaitę giesmėmis, Rašto skaitiniais ir gesinamomis žvakėmis, kurios simbolizuoja Kristaus mirtį (šios tradicijų laikosi katalikų ir anglikonų bažnyčios Didįjį trečiadienį, Didįjį ketvirtadienį ir Didįjį penktadienį.
Susižavėjimas ankstyvąja liturgija greičiausiai kilo iš šiandieninės tendencijos evangelinio tikėjimo bendruomenėse, kurią Richardas Fosteris pavadino „artėjimu prie klasikinių dvasinio mokymo tiesų". Savo knygoje „Pamaldumo klasika" („Devotional Classics"), išleistoje 1993 metais, jis įrodinėja, jog „modernumas mus apriboja", todėl turime grįžti prie senųjų tradicijų, kurios suteiks „pusiausvyrą ir perspektyvą".
Vienas senųjų mokymų aspektas, veikiantis evangelinio tikėjimo krikščionių vaizduotę - vienuolystė. Knygoje „Naujoji ištikimybė" („The New Faithful"), išleistoje 2004 metais, Colleenas Carrollis Campbellas mano, kad viešas susižavėjimas vienuolyste prasidėjo nuo Kathleenos Norris publikacijos „Vienuolyno kelias" („The Cloister Walk"). Tarp evangelinio tikėjimo krikščionių ši tendencija pasireiškia pasitraukimu į katalikų vienuolynus, gilinimusi į keltų dvasines praktikas bei „dieviškųjų valandų" pamaldomis. Nenuostabu, kad lėtos meditacinės vienuolynų maldos, vadinamos lectio divina sužavėjo daugelį. Evangelikai pradėjo jas praktikuoti, vadovaudamiesi knygomis: Phyllis Tickle „Dieviškosios valandos" („Divine Hours"), menonitų profesoriaus Arthuro Boerso „Dievo malonės ritmai: neatrastosios ryto ir vakaro maldų valandos" („The Rhythm of God's Grace: Uncovering Morning and Evening Hours of Prayer") ar Tony Jones‘o knyga jaunimui „Dvasinis susitikimas su Dievu, praktikuojant senąsias lectio divina" („Divine Intervention: Encountering God Through the Ancient Practice of Lectio Divina").
Dažnai bandymai įgyvendinti šias senąsias tradicijas tarp evangelijos tikėjimo krikščionių tėra paviršutiniški. Visgi nedidelė, bet grupė gausėjanti protestantų, pasivadinusių „naujaisiais vienuoliais", skelbiasi pasiryžusi pakeisti savo gyvenimus pagal senąsias bažnytinės praktikas. Šie tikslai išdėstyti knygoje „Atsivertimo pamokos: 12 naujosios vienuolystės požymių" („Schools for Conversion: 12 Marks of the New Monasticism"). Jie siekia mokytis iš vyrų ir moterų, pasirinkusių vienuolių kelią ankstyvosios bažnyčios laikais bei viduramžiais, kaip atskleista Johno Stocko, Timo Otto ir Jonathano Wilsono-Hartgrove knygoje „Apgyvendinant bažnyčią" („Inhabiting the Church"). Terminą „naujoji vienuolystė" beveik kasdien galima rasti interneto naujienų portaluose, o kai kurie autoriai (tokie kaip Rodney Clappas, Jonathanas Wilsonas, Arthuras Boersas, Tomas Sine‘as ir Brianas McLarenas) ragina evangelikus žvelgti į vienuoliškąją krikščionybę kaip į kelrodį ateičiai.
Vertė Dalia Janušaitienė
www.christianitytoday.com
