2012-08-01
Tikiu, kad Rūtos Meilutytės fenomenas ne vieną verčia permąstyti ir savo paties kelius, tikslus, pasiekimus bei lūkesčius. Ko mes tikimės iš šio gyvenimo? Ar turime tikslų bei svajonių, pranokstančių mūsų asmeninę gerovę? Kur mes buvome ar esame, kai mums tebuvo (ar yra) penkiolika? Ir ar būnant penkiolikos ne per anksti kelti sau didelius reikalavimus, turėti dideles svajones?
Juk dažnai būtent sportininkai vaizdžiai iliustruoja, kad be atkaklaus darbo neįmanoma pasiekti rezultatų. Rūtos atsidavimas sportui, darbštumas bei nuoširdumas - nuostabus pavyzdys daugeliui mūsų. O ypač jauniems žmonėms. Man atrodo, kad jos pavyzdys jaunimui yra lyg saldus vaikams skirtas sirupas nuo kosulio - vaikui atrodo, jog gavo kažką panašaus į sultis, o iš tikrųjų išgėrė gydančių vaistų dozę...
Galbūt Rūtos fenomenas padės išgydyti ne vieną jauną sielą nuo įvairių nepageidaujamų jaunystę lydinčių simptomų - kompleksų, tuščio laiko švaistymo, susitelkimo į išorinius dalykus užuot išsikėlus sau rimtus tikslus. Ne viena vaikino neturinti paauglė šiandien slapčia šluosto ašaras dėl nepageidaujamos savo išorės, tuo tarpu Rūta, paklausta, ar ją pasveikino širdies draugas, linksmai prunkštelėjo: neturiu tam laiko. Svarbiausia, ir jaudintis dėl to nėra kada! Pasirodo, kad Rūtos spintoje kabo ne seksualios suknutės, o viso labo sportiniai kostiumai - ir tik dabar jaunoji olimpietė susimąstė, jog reikės ir suknelių, nes kitaip nebus kuo apsirengti einant į priėmimus...
Neidealizuoju Rūtos. Vis tik jos pergalė nėra atsitiktinė. "Žirgas ruošiamas kovos dienai, bet pergalę teikia Viešpats", - sakoma vienoje patarlėje (Pat 21, 31). Slapčia pagalvoju, kad Viešpats tikriausiai su dideliu pasimėgavimu dovanojo pergalę šiai jaunai mergaitei. Sportininkei, uoliai ir ištikimai vykdančiai savo įsipareigojimus, nebijančiai sunkumų, bet įveikiančiai juos atkakliu darbu...
Žavi ir Rūtos patriotiškumas. Tuo metu, kai ne vienas jaunuolis gūžiasi, kad yra lietuvis, ši sportininkė demonstruoja aiškų apsisprendimą atstovauti Lietuvą. Taigi net ir maži būdami, galime nemažai pasiekti. Žinoma, ne visos pergalės bus taip gausiai aprašomos žiniasklaidoje, ne už visas mums užkabins medalius. Tačiau pergalės - didelės ir mažos - keis mus pačius bei laimins aplinkinius. Žmogus, kuris geba pasiekti vienokių ar kitokių pergalių savo kasdienybėje, tampa ne tik įdomiu, bet ir tikru palaiminimu kitiems.
Vėl gi, ar mes - krikščionys, esama taip atsidavę dangiškiems tikslams, kaip Rūta - sportui? Ar galėtume nusimesti "visa apraizgančią nuodėmę ir ištvermingai bėgti mums paskirtose lenktynėse" (pgl. Hebr 12, 1-2)? Ar galėtume vardan Kristaus paaukoti neretai tuščiai iššvaistomą laiką ir tapti tikrais Jo sekėjais bei karžygiais? Ar jaunystė per ankstyvas metas tam?
Apaštalas Paulius, ragindamas korintiečius sekti Kristumi teigia: "Argi nežinote, kad lenktynėse bėga visi, bet tik vienas gauna laimėtojo apdovanojimą? Taigi bėkite taip, kad laimėtumėte! Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro, norėdami gauti vystantį vainiką, o mes - nevystantį. Todėl aš bėgu nedvejodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitiems skelbdamas, pats netapčiau atmestinas" (1 Kor 9, 24-27).
Taigi norisi paraginti jaunuomenę (ir ne tik ją) siekti aukštesnių tikslų, svajoti, tikėti, nebijoti sunkumų. Kiekvienas žmogus yra ypatingas Dievo kūrinys, galintis nuveikti kažką nepaprasto ir reikšmingo šiame gyvenime. Nesusitelkime į išorinius, vertės neturinčius dalykus. Verčiau būkime ištikimi Kristui, ir Jis nukreips mūsų kelius, kad mūsų gyvenimas būtų prasmingas, o aną dieną įvertintas nevystančiu vainiku - paties Dievo apdovanojimu.
Ir dar. Rūta nepamiršo paminėti savo pirmojo trenerio, išreiškė dėkingumą ir dabartiniam savo mokytojui. Gyvendami su Dievu mes taip pat sutinkame žmones, turinčius ypatingą reikšmę mūsų sekimui Kristumi. Jie mus skatina, moko, ugdo, auklėja... Ne visuomet toji auklyba būna maloni, tenka „suvalgyti" ir „karčią piliulę", tačiau visa tai tam, kad neapsileistume, neišklystume iš tikrojo kelio. Manau, kad išmintingi leidžiasi būti pamokomi bei mokomi, nes "<...> kas nepriima patarimo, tas bukaprotis" (Pat 12, 1).
Ačiū Rūtai už nuostabų, įkvepiantį pavyzdį!
www.btz.lt
