„Kvepalai - tai nematomas, tačiau nepamirštamas visuomet madingas aksesuaras. Jis praneša apie tai, kad atėjo moteris ir primena apie ją, net jai išėjus" (Coco Chanel).
Išties, ilgai ieškome parduotuvių lentynose, kol iš gausios kvapų paletės išsirenkame sau „tinkantį" ir priimtiną aromatą. O kvapas, kuris prisiliečia prie mūsų odos, pasklinda dvejomis kryptimis: į pasaulį ir į mus pačius. Į pasaulį jis pasklinda labai konkrečiu keliu: molekulės, smulkios kvapo dalelės, nuolat palieka odos paviršių ir kartu su įkvėptu oru pasiekia mus supančių žmonių smegenis. Tokiu būdu kvepalai tampa tarsi nematomu tilteliu, kuriuo mes einame kitų žmonių link.
Kvepalų ir savo širdies motyvų „degustacijoje"
Šiandien pasaulis moko moterį tapti užkariautoja, gražuole, sugebančia pavergti vyro dėmesį, skatina siekti aukštų laimėjimų karjeroje. Pilna patarimų, kaip neatsilikti nuo mados, tapti gundančia kerėtoja ir charizmatiška žavėtoja. Paulius laiške Galatams (5, 19-21) tarp kūno darbų mini burtininkavimą. Nebūtina turėti taro kortų, kad taptume būrėjomis, tereikia pastudijuoti pasaulio išmintį, pritaikyti ją praktikoje ir pasinersime į burtininkavimo nuodėmę - juk pasaulis mums siūlo plėsti savo galias. Kerėtojos tikslas - didinti savo galią, manipuliuojant situacijomis ir žmonėmis. Internetiniuose puslapiuose gausu patarimų, kaip moteris turi naudotis savo žavesiu: „Štai jis, patyrusios gundytojos ginklas - saldūs žodeliai. Reikia tik pasirinkti kokį patinkančio vyro privalumą ir pagirti panaudojant visą įmanomą moteriškumą. Tegu vyras pajunta, kad jūs tikrai juo žavitės. Vyrų seksualinis prisirišimas prie moterų dvigubai stipresnis, nei moterų prie vyrų. Norint padaryti norimą įspūdį patinkančiam vyrui, būtina jo akyse šmėžuoti kuo dažniau".
Dar XVIII a. prancūzų rašytojas ir filosofas L. de Klapje Vovenargas pastebėjo: „Menas patikti - tai mokėjimas apgaudinėti". Pasaulis mums siūlo studijuoti ši meną, nes kūniškai prigimčiai nuolat reikia dėmesio arba šiuolaikine „Facebook" kalba tariant - ją nuolat reikia „palaikinti" (p.s. pažymėti „patinka"), kitaip ji neišgyventų.
Rašydama šį straipsnį, netikėtai gavau pakvietimą į kvepalų degustaciją. Kompanija kuria žymių prekinių ženklų kopijas. Reikia būti labai geram specialistui, kad sugebėtum atskirti kopiją nuo originalo. Sužinojau, kad į kai kurių kvepalų sudėtį įeina toks cheminis junginys - feromonas, kuris naudojamas vyro prieraišumui prie moters sustiprinti. Grynas feromonas turi labai nemalonų kvapą, bet susimaišęs su kvepalais, jis tampa paslėptu ginklu vyro smegenims. Pasirodo, net ir kvepalai naudojami tam, kad priviliotų vyrus, sužadinant juose kūniškas aistras!
Galbūt viena iš priežasčių, kodėl Adomas pasidavė pagundai atsikąsti iš Ievos rankų uždrausto vaisiaus, buvo ta, jog žiūrėdamas į jos gražias akis, dailią figūrą, girdėdamas jos švelnų balsą, vyras nė nepastebėjo ar per daug nesigilino, nuo kokio medžio yra tas vaisius. Žavios Ievos fone vaisius atrodė visai nepavojingas, juolab nebuvo supuvęs ir neskleidė blogo kvapo, kas galėjo atkreipti į jį dėmesį. Vėliau, supratęs kas atsitiko, Adomas apkaltina moterį: „Moteris, kurią Tu man davei, davė man nuo to medžio, ir aš valgiau" (Pr 3.12). Vyrai jautresni tam, kaip duodama, todėl dažnai nepastebi, kas jiems iš tiesų siūloma, o moterys, suprasdamos vyrų silpnybę neatsispirti jų žavesiui, puikiai moka tuo manipuliuoti - gundydamos siūlo vyrui nuodėmę, jam to nė nenutuokiant. Sprendimas priimti pagundymą yra toks pat nuodėmingas kaip ir sprendimas jį duoti. Nuodėmė yra veikiau paslėpta ir dažnai net sunkiai atpažįstama mūsų gyvenimus griaunanti blogybė. Tai tarsi paslėptas feromonas nuostabių kvapų paletėje.
Viena mano pažįstama atvirai kalbėjo, kad kai jai sueis 28-neri, ji ketinanti „pasidaryti" vaiką. Naiviai galvojau, kad tai pokštas, bet 28-nerių ji pastojo, prieš tai apsukriai ieškojusi tam reikalui tinkamo partnerio. Pasirodo, planas buvo rimtas. Dažnai, kai duodamas toks pasaulietiškas pavyzdys, viduje atsidūstama - man tas negresia, aš krikščionė. Bet „susitvarkyti gyvenimą", kaip dabar populiaru sakyti, ar „prisijaukinti" vyrą, galima, pasirodo, ir „krikščioniškai". Suprantant, kad nuodėmė nėra priimtina tikintiesiems, bandoma „veikti" pasislėpus po dvasingumo kauke. Šventasis Raštas mus ragina vienas kitą mokyti, drąsinti, guosti, tad krikščionys tą ir daro, todėl ne visada žvelgiant iš išorės įmanoma pamatyti, dėl ko tai sakoma. Neretai tai tampa tiesiog būdu atkreipti į save dėmesį, paglostant kito savimeilę.
Kartais moteris ima gražbyliauti ir laiko tai išmintimi, kaip „padrąsinti" vyrą, o iš tiesų - tai tėra tik vienas psichologinių triukų, kaip jį „pasiimti". Tai išalkusi, savanaudiška meilė. Pasaulis veržiasi į mus, bandydamas suplakti tyrus ir nuodėmingus dalykus, padarydamas iš jų patrauklų, „beveik nekaltą" įvairių psichologinių gudrybių mišinį, bet Dievas tiria širdį.
Tirkime save, ar mums labiau patinka šmėžuoti pasaulio išminties bei malonumų gatvėse, ar Dievo kiemuose? Ko klausomės - pasaulio siūlomų gudrybių ar Viešpaties žodžio? Apaštalas Paulius rašo: Juk mes esame Kristaus malonus kvapas Dievui tarp išgelbėtų ir tarp žūstančių. (2 Kor 2, 15).
Ar mano dangiški kvepalai tikri, ar tai tik klastotė? Gal kartu su amžinybės kvepalais naudoju ir pasaulio siūlomus kvapus - deja, griaunančius mano sielos harmoniją ir trukdančius atskleisti tikrąjį dangiškųjų kvepalų charakterį?
Nuodėmės tikslas - savojo „Aš" patenkinimas
Tomas Mertonas knygoje „Nė vienas žmogus nėra sala" rašo: „Kol malonumas yra mūsų tikslas, mes būsime nesąžiningi patys sau ir tiems, kuriuos mylime, mes sieksime ne jiems gėrio, bet sau malonumo". Kol malonumas yra mūsų tikslas, anksčiau ar vėliau pulsime į neviltį, nes savęs patenkinimui ribų nėra. Neretai savo pačių pastangomis ir išmone susikurtas situacijas bei savanaudiškų tikslų rezultatą bandome atnešti Dievui, kad Jis palaimintų. Galiausiai viskas ima griūti, nes Dievas to nelaimina: Jei Viešpats nestato namų, veltui vargsta statytojai. Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargai" (Ps 127.1). Viskas, kas statoma ant savojo „Aš" norų, ne tik griūna, bet ir atneša liūdnas pasekmes. Ką pasėsim, tą ir nupjausim. Kai sėjame savo kūno malonumui, pjauname neviltį arba kaip apaštalas Paulius savo laiške rašo - „supuvimą" (Gal 6, 8). Tobulos Dievo valios nesužinosime ir nerealizuosime darydami kompromisus, žaisdami žaidimus ar siekdami pataikauti savo kūniškai prigimčiai. Šventame Rašte nieko nėra panašaus į šį populiarų posakį: „Nerizikuosi - negersi šampano", bet Dievo Žodis mus ragina mylėti tiesą ir suprasti, kokia yra tobula Viešpaties valia, tikrinti Dievo Žodžio šviesoje savo charakterį, poelgius bei motyvus, atnešti Jo akivaizdon savo silpnybes, nusivylimus, vienatvę ir baimes, kad visa tai neiškreiptų mūsų mąstymo, kuris vėliau paskatintų savanaudiškiems veiksmams.
(Bus daugiau)
