2011-12-01
Neseniai Kėdainių bažnyčia šventė dvidešimtmetį. Siunčiame nuoširdžiausius sveikinimus visai bendruomenei. Ta proga ir nusprendėme pakalbinti šios bažnyčios pastorių Alvydą Stankevičių - norime iš arčiau susipažinti su jo ganytojiška tarnyste ir pačia bendruomene.

Alvydai, visų pirma sveikiname -  ką tik minėjote bendruomenės dvidešimtmetį. Bet prisiminkime ir tavo paties kelią pas Viešpatį. Koks jis buvo?

Tam, kad suprastume, koks maloningas ir gailestingas man yra Viešpats, tektų surašyti tikrai netrumpą pasakojimą. Bet pabandysiu glaustai papasakoti. Kai man buvo ketveri, močiutė, pažadėjusi saldainių, nusivedė mane į katalikų bažnyčią. Prisimenu, kaip aš, mažas vaikas, stovėjau tarp suaugusių žmonių, kurie darė man nesuprantamus dalykus, jaučiau pykinimą, man trūko oro. Tada ir pasakiau sau: niekas, niekada ir jokiais dalykais daugiau neprivilios manęs į šią vietą. Mokydamasis mokykloje buvau tvirtai įsitikinęs, kad religija - tai opiumas liaudžiai, o Dievu tiki tik nevisaverčiai ar nusenę, nuovoką praradę žmonės, kurie verti paniekos.

Kadangi Dievas man buvo kvailystė, aš gyvenau pagal savo susikurtas nuostatas: 1) daryk tai, kas tau patinka, 2) jei darai nusikaltimus, viską gerai apgalvok, kad neįkliūtum, 3) niekam nerodyk savo tikrojo veido. 

Buvau pakankamai uždaras žmogus, tačiau alkoholis atpalaiduodavo manyje paslėptą neapykantą, kurios išsigąsdavo net artimi draugai. Troškau pripažinimo, palaipsniui draugais tapo tie, su kuriais gyvenom nusikalstamą gyvenimą.

 

Su žmona Laima ir sūnumi Mariumi  

Tarnaudamas sovietinėje armijoje susirgau ir, einant laikui, liga pažeidė širdies vožtuvą. Porą metų gyvenau balansuodamas tarp gyvenimo ir mirties, kelis kartus jau norėjau atsisveikinti su artimaisiais. Būdamas trisdešimties, per pažintis patekau į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas, kur man buvo pasakyta, kad būtina širdies operacija. Bijojau, galvojau bėgti... Gydytojai tada pasakė: jei dabar ir nesioperuosi, rudenį vis tiek sugrįši (tada buvo pavasaris). Ir tikrai, rudenį grįžau į ligoninę, nebeturėdamas kito pasirinkimo. Operacijos laukiančiųjų eilėje buvau septintas. Gulėdamas palatoje sužinojau, kad keli prieš mane operuotų žmonių operacijos neatlaikė ir mirė. Bandžiau save įtikinėti, kad man viskas bus gerai, bet aiškiai suvokiau, kad savo gyvenimo nekontroliuoju.

Paskutinę naktį prieš operaciją man pamiršo suleisti raminamųjų (raminamieji buvo būtini, kad žmogui nepakriktų psichika), ir aš niekaip negalėjau užmigti. Galvoje plaukė mintys: kas bus, jei aš mirsiu? Ką aš po savęs palieku? Ar gyvenimas, kokį aš gyvenau, turi kokią nors vertę? Savo siaubui suvokiau, kad mano gyvenimas buvo tuščias, kad aš nepadariau nieko gero, o blogo pridariau daug.

Ir tą naktį, netikėtai net man pačiam, aplankė „keista" mintis - „O jei Dievas yra?".

Operacija, nors ir buvo tam tikrų komplikacijų, visgi pavyko, tačiau tos nakties mintys manęs nepaliko. Grįžęs namo pradėjau ieškojimų kelią, kuris nuvedė prie spiritizmo, tačiau Dievas antgamtiniu būdu mane sustabdė, nukreipdamas mokytis mylėti Dievą ir žmones (Biblijos dar nebuvau skaitęs ir tik po metų sužinojau, kad tai - Jėzaus žodžiai).

1992 metų vasario mėnesį, svečiuodamasis pas draugą, išgirdau pasiūlymą apsilankyti šiuolaikiškoje, įdomioje bažnyčioje. Apie bažnyčią aš jau mąsčiau, bet dėl prisiminimų iš vaikystės, į katalikų bažnyčią eiti nenorėjau. Todėl žinią apie „kitokią" bažnyčią aš priėmiau su džiaugsmu. Su draugu ir nuėjome į „Tikėjimo žodžio" susirinkimą. Tada pamokslavo Olga Nemurova (dabar O. Vyšniauskienė - red. past.). Žodis kaip  aliejus liejosi į mano širdį. Jausmas buvo toks, tarsi tas Žodis jau buvo giliai manyje, tik aš nemokėjau jo atrasti. Susirinkimo pabaigoje išėjau į priekį ir išpažinau Jėzų savo Viešpačiu. Taip prasidėjo mano naujas gyvenimas. Greitai prie manęs prisijungė žmona Laima bei vaikai: Justė ir Marius.

Kaip gimė bažnyčia Kėdainiuose? Nuo ko viskas prasidėjo?

 

 Kėdainių "Tikėjimo žodžio" bendruomenė

Dar prieš susikuriant bažnyčiai Kėdainiuose, čia buvo nedidelė grupelė atgimusių žmonių, kurie įtikėjo  Kauno krikščionių bažnyčios pastoriaus Ryčio Berūkščio surengtos evangelizacijos metu. Tie žmonės rinkdavosi drauge ir šlovindavo Dievą, dalindavosi Dievo žodžiu. Vienas jų sužinojo, kad Kaune vyksta Evangelijos šventė, ir keletas jaunų žmonių ten nuvyko. Jie buvo sužavėti, pamatę daug tikinčiųjų, išgirdę šlovinimą bei pamokslaujamą žodį, ir nusprendė šventės vedančiųjų paprašyti aplankyti juos Kėdainiuose. Lapkričio pabaigoje į Kėdainius atvyko Vilniaus „Tikėjimo žodis" bažnyčios tarnautojas, pamokslininkas Arūnas Adomaitis su padėjėjais - jie miesto aikštėje šlovino Dievą, skelbė Gerąją naujieną ir kvietė gyventojus į Kultūros centrą, kur buvo išnuomota salė. Čia išgirdę Evangeliją įtikėjo nemažai žmonių, kurie pareiškė norą ir toliau rinktis kartu. Buvo išnuomotos patalpos ir naujai gimusią bendruomenę pradėjo lankyti pamokslininkai iš Vilniaus bažnyčios „Tikėjimo žodis".

Tokia buvo pradžia. Įdomu, kad bažnyčios ir mano gimtadieniai beveik sutampa: keletą kartų bažnyčios ir mano gimtadienius šventėme tą pačią dieną.

Kaip tapai šios bažnyčios pastoriumi?

Lankant bažnyčią, širdyje gimė noras patarnauti kitiems. Ištryniau savo kasetes su muzikos įrašais ir į jas pradėjome įrašinėti pamokslus, kuriuos duodavome paklausyti žmonėms. Po to su žmona pastebėjome, kad pasibaigus susirinkimui niekas nepasirūpina atvykusiais pamokslininkais: dažnai jie atvažiuodavo autobusu arba traukiniu, tad po susirinkimo turėdavo kažkur vėl laukti, kol galės grįžti namo. Tuo laiku mes gyvenome trijų kambarių bute, tad pradėjome kviestis pamokslininkus pavalgyti, o, reikalui esat, suteikdavome ir nakvynę.

Atrodė, kad tokios tarnystės užteks ir net negalvojome apie ką nors daugiau. Tačiau vieno susirinkimo metu, šlovindamas Dievą, savo širdyje išgirdau žodžius: „Tau patikiu šiuos žmones". Tikrai žinojau, kad ne pats tai susigalvojau, nes to visai netroškau, o ir tai išgirdęs nemaniau, kad esu to vertas. Bijojau net kam nors tai pasakoti. Maždaug po pusmečio pamokslauti atvykęs Arūnas Adomaitis peržiūrėjo bažnyčios finansus ir paskyrė kelis vyresniuosius, tarp jų ir mane. Dar po poros metų mūsų bendrijos vyriausiojo pastoriaus Giedriaus Saulyčio ir pastoriaus Gabrieliaus Lukošiaus rankų uždėjimu buvau įšventintas į pastorius. Tai įvyko 1998 metų gruodžio 25 dieną. Tiesa, tik praėjus daugiau nei dvylikai metų tarnystės, išdrįsau atverti tai, ką man tame lemtingame susirinkime kalbėjo Dievas.

Dvidešimt metų - tikrai nemažai. Kaip per tuos metus keitėsi ir augo bendruomenė? Su kokiais sunkumais bei džiaugsmais susidūrėte, o gal susiduriate nuolat?

Galiu pasidžiaugti, kad per tuos dvidešimt metų bažnyčia subrendo. Pradžioje augome žmonių skaičiumi, tačiau nebuvome gabūs patarnauti naujai ateinantiems, todėl, manau, buvo suteiktas laikas bręsti. Šiandien nuoširdžiai džiaugiuosi tikėjimo bendražygiais, su kuriais kartu esame jau nemažai metų. Mes jau nesame nešiojami įvairių vėjų, net sunkumai ar nelaimės netampa suklupimo akmeniu tikėjimo kelyje, atvirkščiai - tai mus tik sustiprina.
Galiu pasidžiaugti, kad Kėdainių bažnyčia yra šeimų bažnyčia. Kai kurie krikščionys iš kitų miestų net šiek tiek pavydi, kad pas mus daug vyrų. Visai neseniai į trečiadieninį susirinkimą, kurių metu mes nagrinėjame Šventąjį Raštą, atėjo dvylika vyrų ir viena moteris. Bet taip buvo ne visada: mes meldėmės, kad ir vyrai ateitų į bažnyčią, ir Dievas atsakė į mūsų maldas.

Aišku, buvo ir skausmo... Nepaprastai sunku buvo matyti žmones, kurie apgauti nuodėmės pasitraukdavo iš bažnyčios, buvo sunku, kai atėjęs žmogus nerasdavo savo vietos ir pasukdavo atgal į pasaulį. Po to kaltindavau save: gal ko nors nepadariau, gal skyriau per mažai dėmesio... Skaudėdavo ir tada, kai atverdavau kam savo širdį, bet likdavau nesuprastas. Nelengva, kai stengiesi padaryti ką nors gero, tačiau pasijunti visiškai ignoruojamas...
Tačiau Viešpats sugebėdavo viską kompensuoti, todėl nesakau, kad jau esame kažką pasiekę, bet tikiu, kad Tas, kuris pradėjo šitą darbą, jį ir pabaigs.

O su kokiais sunkumais susiduri tu pats, kaip bažnyčios pastorius? Prisipažinsiu, norisi paklausti: ar niekada nesinorėjo mesti šios tarnystės? Jei teko išgyventi tokių pagundų, kaip jas įveikei?

 
 
Meluočiau, jei sakyčiau, kad mintys palikti tarnavimą manęs niekada neaplankė. Kartą net buvau pradėjęs ieškoti darbo, o vienas draugas, to net nežinodamas, pasiūlė dirbti pas jį. Tada galvojau, kad tai - Dievo atsakymas. Mano išdidumas manyje klykė: „Matai, kaip tavęs nesupranta, kaip tavęs nevertina... Tau reikia keisti gyvenimo kryptį". Bet aš klydau. Šiandien esu be galo dėkingas savo draugams tiek Kėdainiuose, tiek kituose miestuose, kurie ištiesė man savo draugystės dešinę. Būtent jie patarė man nedaryti skubotų veiksmų ir laukti užtikrinto Dievo atsakymo. Jų palaikymas man buvo kaip dovana iš Aukštybių. Ir Viešpats davė jėgų nusižeminti. Savo nuostabai supratau, kad Jis pakeitė mane, o ne tuos, kuriuos aš norėjau, kad Dievas pakeistų.

Jei šiandien prie manęs prieitų žmogus, norintis tapti pastoriumi, ir paklaustų patarimo, kaip jam elgtis, patarčiau neskubėti, bet labai rimtai ieškoti Dievo ir laukti atsakymo iš Jo. Pastoriaus tarnystė yra labai garbinga, bet ir labai sunki. Ji kupina ne tik džiaugsmo ir šlovės, bet dar daugiau skausmo ir ašarų. Manau, pasaulyje nėra tokio darbo, kurį būtų galima sulyginti su pastoriaus tarnyste. Būtent todėl jos aš nevadinu darbu, bet tarnavimu. Tai - Dievo dovana, bet tuo pačiu ir kryžius.

Ar galėtume truputį praskleisti asmeninio gyvenimo šydą - kokia yra tavo kasdienybė? Ką reiškia būti pastoriumi „pilkoje" kasdienybėje?

Į tokį klausimą atsakyti nepaprasta. Lengviau būtų pamokslauti, koks pastorius turėtų būti kasdieniame gyvenime. Jei rimtai, nesu kažkuo labai išsiskiriantis iš aplinkinių. Pamenu tokį atvejį, kai mes su broliu Gintu Bezaru nuvykom pamokslauti į Kaliningradą. Mus sustabdė rusiškoji automobilių inspekcija. Milicininkai pradėjo klausinėti, kada atvažiavome, kiek būsime, koks mūsų atvykimo tikslas ir kas mes tokie  apskritai. Gintas ir sako: „Čia - pastoriai". Milicininkas įtartinai pažiūrėjo ir mestelėjo: „O jūs man į nusikaltėlius labiau panašūs". Mus išgelbėjo Kaliningrado bažnyčios pastoriaus parodytas pastorystės pažymėjimas.
Taigi, aureolės neturiu, o tai, kas viduje, ne kiekvienas iš karto pamato.

Šiuo metu gyvename kaime, su žmona įsijungėme į kaimo bendruomenę, žmona Laima priklauso bendruomenės aktyvui. Dalyvaujame renginiuose, po truputį susigyvename su kaimo žmonėmis, taip bandome gerinti ir bažnyčios vardą. Per kiekvienas Kalėdas pasikviečiame į svečius ką nors iš kaimo gyventojų. Gal galėčiau kasdienybei priskirti ir dviejų reabilitacijos centrų lankymą, tarnavimą Alytaus pataisos namuose, kuriuose tarnauju kartu su žmona Laima bei Zita ir Nerijumi Čekavičiais iš Alytaus, Giedriumi Ažuku ir Gedvydu Valatka iš Jonavos, Gintu Bezaru iš Kėdainių.

Ganytojas - tai žmogus, kuris moko ir skatina kitus būti Kristaus mokiniais, tačiau ir pats išlieka mokinys. Kaip tu pats suderini mokinystę ir „mokytojavimą"?

Kiekvienas mokytojas yra buvęs mokinys, bet tai nereiškia, kad tapus mokytoju mokytis nebereikia. Mes, krikščionys, turime patį „didžiausią" mokytoją - Kristų. Būti Jo mokiniu reiškia Jam paklusti. Manau, kad tikrieji mokiniai yra nuolankūs ir paklūsta Dievo žodžiui. Turint kalbėjimo dovaną, galima gražiai  perteikti tam tikrus žodžius, tačiau, jei toks žmogus nėra tikras Kristaus mokinys, jo kalba bus tik „skambantis varis ar žvangantys cimbolai".
Gerai suprantu, kad mokydamas kitus, mokau ir save. Esu girdėjęs, kad pamokslininkas negali kalbėti to, kuo pats negyvena. Bet tada kyla klausimas: ar tokiu atveju mes apskritai turėtume pamokslininkų? Aš išsikeliu sau tikslą, kurio krikščionys turėtų siekti, o tada apie jį pamokslauju. Ir jei esu tikrai paklusnus Kristui, esu ir mokytojas, ir mokinys vienu metu. Žinoma, mokinystė neapsiriboja tik pamokslavimu.

Taip pat norisi paklausti, kokį vaidmenį ganytojiškoje tarnystėje vaidino ir tebevaidina tavo šeima - žmona, vaikai? Pamenu savo pirmuosius atvažiavimus į Kėdainius ir jūsų vaikus, dar po stalu lakstančius... Dabar stalas stipriai sumažėjęs, vaikai jau suaugę. Duktė su vyru augina tris vaikus, sūnus dirba ir gyvena Kaune... Taigi, su žmona vėl likote dviese. Kuo gyvenate?

Yra taikliai pastebėta, kad šeima - tai mažytė bažnytėlė. Apaštalas Paulius laiške Timotiejui nurodo vyskupo (pastoriaus, diakono ir kiekvieno Dievui tarnaujančiojo) tarnystės kriterijus. Jis rašo: „Jei kas nesugeba šeimininkauti savo namuose, kaipgi jis rūpinsis Dievo bažnyčia?" Taigi, šeima yra tarnavimo bažnyčioje atspindys. Galiu tik džiaugtis, kad tiek mano žmona, tiek vaikai iki šios dienos yra mano tarnavimo ramsčiai. Aišku, žmona Laima - pats didžiausias ramstis. Na, o vaikų išėjimą jau šiek tiek kompensuoja trys anūkės. Dukra su šeima gyvena netoli, todėl svečių sulaukiame tikrai dažnai.

Sūnų Marių matome daug rečiau. Būdamas vaikas, jis visur bėgdavo. Atrodo, kad dar nesustojo... Marius dirba vienoje firmoje grupės vadovu, teisėjauja Kauno krepšinio lygoje, tad yra užimtas ir savaitgaliais...

Kas buvo sunkiausia auginant vaikus? Manau, kad žmonės į ganytojo šeimą žiūri per padidinamąjį stiklą... Ir nuo katalikiškosios kunigystės tradicijos skiriamės ir tuo, kad mūsų ganytojai turi šeimas. Ar pastorius, augindamas vaikus, susiduria su tokiais pačiais iššūkiais kaip ir kitos krikščionių šeimos, ar tie iššūkiai kitokie? Jūsų vaikai jau suaugę, ar galėtum pasakyti, patarti, kaip užauginti vaikus krikščionimis?

Auginant vaikus sunkumų išties pakanka. Vienas didžiausių sunkumų - mūsų vaikų persekiojimas mokykloje dėl tikėjimo. Klasės draugai juos mušdavo, o mokytojai apsimesdavo, kad nieko nemato. Teko pervesti vaikus į kitą mokyklą. Tai padėjo.

Kaip vaikus užauginti krikščionimis? Nežinau, ar turiu tokių receptų. Mūsų vaikai nebuvo blogi, klausydavo ir manęs, ir žmonos - mes tai priėmėme kaip Dievo malonę. Galiu tik pasakyti, kad nuo mažens mokėme savo vaikus suprasti, kas galima, o ko negalima. Galbūt gerą įtaką mūsų vaikams padarė tai, kad jie visada buvo kartu su mumis - nesvarbu, eidavome į parduotuvę ar į svečius, vykdavome į kelionę ar paprasčiausiai eidavome pasivaikščioti.

Dar apie vaikus. Jūsų duktė ištekėjo už kitos evangelinės bendruomenės pastoriaus sūnaus (tos pačios, kuri kadaise, kai dar nebuvo Kėdainiuose bažnyčios, surengė čia evangelizaciją - tai bent sutapimas!). Matyt, teko ir su šia bendruomene artimiau susipažinti. Kuo jus praturtino ši pažintis?

Iki dukros santuokos apie Kauno krikščionių bažnyčią nežinojau beveik nieko. Tačiau kai susipažinome su žento tėvais, pamačiau, kad tai - nuoširdūs, Dievą mylintys žmonės. Pasakysiu atvirai: ilgą laiką galvojau, kad bažnyčia

Su žmona Laima ir anūkėmis
Rebeka, Vilte ir Emile

„Tikėjimo žodis" yra pati geriausia bažnyčia, ir niekas net negali pretenduoti jai prilygti. Atėjo laikas, kai už tokias mintis teko atgailauti. Šiandien galiu tik džiaugtis mūsų bendravimu, galimybe lankyti jų bažnyčios įkurtą reabilitacijos centrą.

Ko pastorius tikisi iš savo bendruomenės žmonių? Ko tu labiausiai tikiesi ir lauki?

Labiausiai trokštu mūsų bendruomenės žmonių sąmoningumo. Kad jie nesektų aklai paskui kokį nors autoritetą, nebūtų suklaidinti bet kokių mokymo vėjų, kaip sako apaštalas Paulius, bet sugebėtų patys pasirinkti, kas teisinga, dora, garbinga. Šia linkme matau gerų poslinkių, ir tai mane džiugina.

Kokios tavo svajonės? Ko norėtum palinkėti tiek savo bendruomenei, tiek visos mūsų bendrijos tikintiesiems?

Svajoju apie naują sielų pjūtį, kurią, tikiu, Viešpats mums patikės. Todėl ir mano palinkėjimas visiems - gyventi taip, kad Dievas rastų mus pasiruošusius, kad būtume verti tos pjūties.

Labai dėkoju už atvirą pokalbį. Malonės tarnystėje ir Viešpaties globos jūsų bendruomenei.

Kalbino Aurelija Umbrasienė (nuotraukos iš asmeninio pastoriaus archyvo)