2012-05-31
Gyvenau įprastai, kaip ir kiti Jėzaus nepažįstantys žmonės. Pasaulio akimis nebuvau aš labai blogas, turėjau darbą, narkotikais nesidomėjau, na, kartais taurelę išlenkdavau, mėgau pasilinksminti baruose, troškau geresnio ir sotesnio gyvenimo. O kas čia blogo? Tik dabar suprantu, koks buvau kvailas ir apgautas. Rūkymas, alkoholis, egoizmas, svetimavimai, nešvanki kalba ir dar daug kitų subtiliai paslėptų dalykų - tai ta pati priklausomybė ir vergystė. Maniau, kad tai yra tikroji laisvė, kai darai, ką nori. Tikras melas. Taip mes tampame nuodėmės vergais. Kaip Paulius ir rašė Laiške efeziečiams: Ir jūs buvote mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote pagal šio pasaulio būdą, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, kuri dabar veikia neklusnumo vaikuose. Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geiduliais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti (Ef 2, 1-3).
Vieną dieną, po eilinių savaitgalio linksmybių, nuėjau į jaunimui skirtas sekmadienines pamaldas katalikų bažnyčioje. Pamenu, dar garuojant vakarėlio linksmybėms, meldžiau Dievo žmonos ir surimtėjimo. Ir, praėjus gal kokiems 3 mėn., aš susipažinau su mergina, vardu Silvija. Gražus vardas. Kai ją sutikau, man ji atrodė solidi, skoningai apsirengusi, rimta ir labai graži mergina. Ji buvo kitokia. Na, o aš buvau pajacas: rengiausi neskoningai, kvaila kalba lipo prie mano lūpų. Nors pačiam atrodė, kad esu smarkus vaikėzas. Kompanijose būdavau „programos vinis".
Buvau toks ir tą vakarą: sėdėjome bare, lenkėme taures vyno, šmaikštavome. Žodžiu - linksmai leidome laiką. Tą vakarą žiūrint į Silviją šmėstelėjo mintis - ji bus mano žmona. Tą patį vakarą sužinojau, kad ji turi 6 metų sūnelį. Tai manęs visai neišgąsdino. Kitą dieną šmaikštaudamas, lyg tarp kitko, pasiūliau jai draugauti. Nors mano ketinimai buvo rimti, Silvija mano pasiūlymą priėmė lyg nerimtai, su šypsena. Pradėjome kasdien susitikinėti. Mūsų draugystė stiprėjo. Prasidėjo įdomūs dalykai...
Kartą Silvija paprašė manęs vieną vakarą ateiti vėliau, nes laukia kažkokių ypatingų svečių. Pastebėjau, kad Silvija ir jos mama elgėsi neįprastai. Namuose tvyrojo pakylėta atmosfera, namai buvo sutvarkyti, jos - gražiai apsirengusios...
Na o kur dėtis man? Nuėjau į barą, sutikau bičiulius, išlenkėme vieną kitą taurelę. Prie mūsų staliuko priėjo viena keista moteris. Ji platino kažkokį religinį laikraštuką. Pasiūlė užsiprenumeruoti. Pamaniau: „Gal mamai reikia užsakyti... Ji - pagyvenęs žmogus, gal jai būtų visai įdomu paskaityti..." Staiga šovė mintis: „Ar tik ši moteris nėra iš tų svečių, kurių laukė Silvija su mama?" Nusprendžiau ją pasekti. Taip ir buvo - ji atvedė tiesiai į Silvijos namus. Įsliūkinau į butą iš paskos. Namuose buvo pilna svečių. Tąkart Silvijai teko dėl manęs raudonuoti... Pristačiusi svečiams, kas aš toks ir ko čia atėjau, pasodino mane ant sofos, pačiame viduryje.
Tie žmonės man pasirodė keistoki. Bandėme bendrauti religinėmis temomis. Staiga vienas vyriškis manęs paklausė, kas yra mano Viešpats. Pradėjau teisintis, sakiau, kad mano katalikiškas tikėjimas tvirtas. Vyriškis neatlyžo: „Ar Jėzus Kristus yra tavo Viešpats?" Pamąstęs ir šiek tiek padelsęs, pritariau. Žinojau, kad katalikai tiki Jėzumi, kad Jis tikrai yra svarbi figūra. Dabar suvokiu: tai Kristus tuomet beldėsi į mano širdį šiuo klausimu „Kas yra tavo Viešpats?"
Viskas vyko 1997 m. vasarą. Aš net neįtariau, kad manęs laukia svaiginanti kelionė tikros krikščionybės keliais. Susiruošėme vykti į Kauną - Sporto halėje vyko krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis" šlovinimo seminaras. Renginiui prasidėjus visi - kas atsistoję, kas atsisėdę - giedojo giesmes. Man buvo keista, nauja ir nepažinta. Stebėjau Silviją, kaip ji vogčiomis stebėjo mane ir mano nuotaikas. Tiesą pasakius, man patiko renginio pradžioje skambėjusios giesmės ir šokiai. Dar prieš susipažįstant su Silvija, pastebėjau savyje įdomių pokyčių: man norėjosi tapti kultūringesniam, daugiau domėtis kultūriniais renginiais, spektakliais, operos ir baleto teatro spektakliais ir kt. Nesinorėjo daugiau kibirais ryti „šnapso", verčiau kultūringai su gera kompanija išgerti taurę vyno ir nepasigerti. Negaliu įvardinti, kas tai buvo: brandos apraiškos ar bendravimo su kitokiais žmonėmis įtaka... O gal tai buvo atsakymas į mano maldą surimtėti?
Klausiau pamokslo, bet nieko nesupratau. Išėjau į lauką parūkyti. Nežinau, kaip tuo metu jautėsi Silvija... Pasibaigus renginiui grįžome namo.
Pamenu, Silvijos mama rodydavo man įvairius dokumentinius filmus apie pasaulio pabaigą ir tai, kokie baisūs dalykai vyksta žemėje. Stengiausi būti tolerantiškas ir įsiklausyti, kas man sakoma. Nejaučiau jokios neapykantos kitaip tikintiems žmonėms, nekaustė ir sektų baimė.
Kitą kartą ruošėmės vykti į Vilnių. Sporto rūmuose vyko kasmetė krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis" konferencija. Man labai patiko giesmės, sakomi pamokslai, žmonių nuotaikos ir tikras džiaugsmas jų veiduose. Gyvenimas tiesiog trykšte iš jų tryško. Po kiekvieno pamokslo žmones kviesdavo atgailai. Jaučiausi šiek tiek nesavas. Mano dėmesį pagavo pamokslininko iš Švedijos, Karlo Gustavo Severino, pamokslas apie mergelę Mariją. Jis kalbėjo paprastai, suprantamai ir aiškiai, su man suprantamu humoru. Katalikų bažnyčia man atrodė tokia mistinė ir... niūroka. Dievą įsivaizdavau kaip visada baudžiantį ir nepasiekiamą. Aš, atrodė, jokių šansų neturiu... Tačiau šis pamokslininkas pasakojo istoriją iš Biblijos įtikinamai, be tos nenatūralios, itin pamaldžios kunigų intonacijos. Supratau, kad Biblijos veikėjai buvo tikri žmonės, tikrai išgyveno Dievo artumą. Marija buvo dievobaiminga moteris, kuri labai mylėjo ir vylėsi Dievu. Mane tai stipriai jaudino. Kai pamokslininkas pakvietė į priekį atgailos maldai, truputį dvejojau, bet, pažvelgęs į daugybę į priekį ėjusių žmonių ir Silvijos akyse pamatęs didelį troškimą, pakėliau
ranką ir nubėgau į priekį.
Viešpatie Jėzau, suvokiu, kad esu nusidėjėlis. Atleisk visas mano nuodėmes, apvalyk ir išgelbėk mano sielą. Tikiu, kad mirei už mane ir prisikėlei, kad nepražūčiau, bet turėčiau amžinąjį gyvenimą. Dieve, sergėk mano sielą, būk jos Išganytojas. Padėk labiau Tave pažinti ir gyventi su Tavimi per visas gyvenimo dienas. Amen.
Po šios maldos jaučiausi labai pakylėtas. Tačiau galvoje krebždėjo mintis: „Aš išdaviau savo tėvų tikėjimą". Ši mintis nenorėjo manęs paleisti. Drąsinau save, kad esu savarankiškas ir galiu rinktis, kaip panorėjęs. Dabar suprantu, kad tai - jokia išdavystė.
Namo sugrįžome šventiškai nusiteikę. „Gal kokį vyno butelį atsidarom?" - pamaniau. Bet supratau, kad mano pasiūlymas čia visai netiko.
Buvau krikštytas ir mokytas maldų katalikų bažnyčioje. Sovietiniais laikais mama vedė mane į bažnyčią, norėdama perduoti šeimos tradicinį tikėjimą. Tačiau katalikų bažnyčioje man nepavyko pažinti Jėzaus, kaip savo Gelbėtojo ir Atpirkėjo. Nesu nusistatęs prieš katalikų bendruomenę. Sutikau nemažai tikinčiųjų iš šios bendruomenės, kurie tikrai dievobaimingai gyvena ir džiaugiasi tuo, kur jie yra.
Aš, kaip krikščionis, augau Jonavos krikščionių bendruomenėje „Tikėjimo žodis". Lankiau naujai įtikėjusiųjų klasę. Ten vis daugiau ir daugiau prasiskleidė uždanga: pamačiau Dievą, kaip gailestingą, mylintį, guodžiantį, stiprinantį, ganantį savo avis, aukojantį. Koks tėvas galėtų paaukoti savo viengimį sūnų už nusidėjėlį? Tik labai stipriai mylintis. Supratau, kad Dievas mus labai myli. Apaštalas Jonas rašo: Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas (Jn 3, 16).
Praėjus dar vienam mėnesiui, pasipiršau Silvijai. Jau daugiau kaip 10 metų gyvename drauge. Dabar suprantu, kad mums reikėjo vienas kito. Dievas panaudojo mūsų bedieviškus troškimus ir tuščias viltis, kad susigrąžintų pas save ir suteiktų mums tikrą gyvenimą. Dievo žodis stiprino mane, keitė mano mąstymą, požiūrį į pasaulį, nuo mano lūpų dingo nešvankūs žodžiai, nebereikia ir svaigintis alkoholiniais gėrimais... Troškau siekti žinių, tarnauti Dievui, o svarbiausia savo širdyje turiu ramybę ir tikrą laisvę. Apaštalas Paulius antrame laiške korintiečių bažnyčiai rašė: Bet kai žmogus atsigręžia į Viešpatį, gaubtuvas nuimamas. Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten laisvė. Mes visi, atidengtu veidu lyg veidrodyje regėdami Viešpaties šlovę, esame keičiami į tą patį atvaizdą iš šlovės į šlovę, veikiami Viešpaties, kuris yra Dvasia (2 Kor 3, 17-18).
Dievo žodis keičia, moko mane ir šiandien. Tarnauju Vilniaus krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis" muzikiniame tarnavime, esu choro „Maranata" tenoras. Mane supa puikūs, Dievą mylintys žmonės. Galiu pasakyti, kad esu labai laimingas. Dievas ne tik dovanojo man žmoną ir suteikė surimtėjimą, bet dovanojo ir išgelbėjimą per tikėjimą Jėzumi Kristumi.
Tad neužkietinkite savo širdžių, jei šiandien išgirsite Dievo balsą.
Nuotraukoje Vitalijus Beconis su žmona Silvija (iš asmeninio archyvo)
