Aš nemanau, kad Dievas užmerkė akis prieš šią nelaimę. O kaip Jūs? Stovite po medžiu...
Zita
Gerbiama Zita,
Apgailestauju, jog Tikėjimo žodžio bendrijos internetinėje svetainėje nepavyko rasti minčių jums rūpimu klausimu. Iš tiesų pastorius Gintautas Gruzdys jau yra rašęs šia tema. Kadangi jo pasvarstymai publikuoti beveik prieš du mėnesius, keletą refleksijų pridėsiu nuo savęs.
Visų pirma noriu pasakyti, jog Tikėjimo žodžio bendrijos pastoriai nėra užsiangažavę visais klausimais turėti vienodą nuomonę. Ypač tai pasakytina, kai svarstomi ne tikėjimo ir išganymo, o visuomeniniai, pilietiniai, kultūriniai ir panašūs klausimai. Pavyzdžiui, mūsų bažnyčių tikintieji nėra skatinami balsuoti už vieną ar kitą politinę partiją. Būdami vienos bažnyčios nariai ir siekdami dvasios vienybės, atskirais klausimais mes neretai turime skirtingas nuomones. Esame įsitikinę, jog tokia laisvė padeda, o ne trukdo dvasiškai ugdyti tikinčiuosius.
Verta prisiminti apaštalo Pauliaus žodžius:
Vienas išskiria vieną dieną iš kitų dienų, o kitam jos visos vienodos. Kiekvienas tebūna įsitikinęs pagal savo išmanymą. Tas, kuris išskiria dieną, daro tai Viešpačiui, ir tas, kuris neišskiria dienos, nesilaiko jos Viešpačiui. Tas, kuris valgo - valgo Viešpačiui, nes jis dėkoja Dievui, o tas, kuris nevalgo - nevalgo Viešpačiui ir dėkoja Dievui. [...] Tad siekime to, kas atneša ramybę ir pasitarnauja tarpusavio ugdymui (Rom 14, 5-6. 19).
Iš jūsų klausimo formuluotės akivaizdu, kad palaikote Neringos Venckienės pusę ir apgailestaujate, jog kiti yra abejingi mergaitės tragedijai. Aš manau, kad vargu ar yra abejingų šiuo klausimu... Visgi nereikėtų manyti, jog turintys kitokią nuomonę ir manantys, jog vaikui geriausia augti su mama, negirdi, kaip sakote, „pagalbos šauksmo."
Aš kviesčiau pakantumui ir santarvei abi puses - tiek palaikančius globėjos kovą dėl mergaitės, tiek simpatizuojančius jos motinai. „Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais," - sako Viešpats (Mt 5, 9). Tačiau šiandien yra daug tų, kurie, naudodamiesi šia byla, kiršina tautą, atvirai niekina ypač valstybės prezidentę, apskritai valdžias. Tai tikrai nekrikščioniška laikysena, kad ir ką sakytų taip darantys. Krikščionys meldžiasi už valdžias, idant „tyliai ir ramiai gyventume visokeriopai dievotą ir kilnų gyvenimą" (1 Tim 2, 2), net tuomet, kai tos valdžios netikusios. Niekintojai ir kurstytojai dažniausiai patys turi politinių ambicijų, kurios, deja, ir šioje labai skaudžioje dramoje, rodos, tampa svarbiausios.
Prie to prisideda ir žiniasklaidos magnatai bei žurnalistai. Kurią pusę beatstovautų, jie dedasi esą teisuoliai, žinantys visą tiesą ir turintys teisę į miltus sumalti kiekvieną, nepritariantį jų pozicijai. Tokiu būdu eskaluojama neapykanta, kuri užgauna ir įskaudina. Tačiau liūdniausia, jog taip skaldoma tauta bei Bažnyčia, jau nekalbant apie tai, jog apsunkinamas pačios pedofilijos bylos tyrimas.
Be abejo, vieni žurnalistai galbūt dirba iš įsitikinimų ir elgiasi pagal savo sąžinę, o kiti angažuotai įgyvendina savo darbdavių politiką, tačiau labiausiai šiuose skirtingų stovyklų susišaudymuose aš pasigendu savikritikos, nekalbant jau apie atgailą, romumą ir susivaldymą.
Asmeniškai aš teisėjo Vitalijaus Kondratjevo sprendimą laikau skubotu ir neteisingu. Gali būti, jog mergaitė dabar sugrąžinta motinai, dėl kurios yra baisiai nukentėjusi. Esu įsitikinęs, jog mergaitės globos ir grąžinimo motinai klausimas turėjo būti svarstomas tik pasibaigus pedofilijos bylos nagrinėjimui. O dabar iš tiesų susidaro įspūdis, jog, siekiama ne mergaitės gerovės, bet uždangstyti galimai jai padarytą skriaudą. Taip pat esu pasibaisėjęs prievartos panaudojimu atplėšiant ją nuo savo globėjos bei senelių, nes net skandalingame teismo sprendime pabrėžiama, jog prievarta nebūtų panaudota.
Tačiau man nelabai suprantamas ir teisėjos N. Venckienės elgesys. Pavyzdžiui, neaišku, kodėl, puikiai išmanydama teisę, ji užsibarikadavo namuose ir neįsileido teisėtvarkos atstovų - todėl buvo pjaunamos durys, išdaužti stiklai. Globėjos kova dėl brolio dukters teisinėmis priemonėmis suprantama, tačiau toks elgesys - ne. Be abejo, aš neturiu pakankamai informacijos ir galbūt, atsidūręs tokioje situacijoje, būčiau priverstas elgtis panašiai, tačiau dabar pasigendu „garbingo pralaimėjimo" pozicijos, kuri šiame bylos nagrinėjimo etape suteiktų daugiau pasitikėjimo pačia teisėja. Todėl suprantu ir tuos, kurie mano, jog mergaitei buvo daromas psichologinis spaudimas iš globėjos ir jos aplinkos pusės.
Stebėdamas tiek vienos, tiek kitos stovyklos elgesį, šiandien dar negalėčiau pasakyti, jog visa tiesa yra vienoje pusėje. Man, kaip krikščioniui ir ganytojui, apmaudu dėl įžeidinėjimų, niekinimų, geranoriškumo stokos. Negailestingas oponento trypimas ir demonstratyvus nuosavo teisumo teigimas man yra nepriimtinas. Juk apaštalas Paulius besibylinėjančius (tiesa, tikinčiuosius) ragina:
„Ar ne geriau pakęsti skriaudą? Ar ne geriau pakęsti apgaulę?" (1 Kor 6, 7).
Be abejo, be galo skaudu patirti neteisybę. Tačiau pasitikintys Dievu nepraranda vilties ir, kaip Viešpats, meldžiasi už savo skriaudikus. Apaštalas Petras, ragina nesukilti patirtos neteisybės ir prievartos akivaizdoje, bet sekti Jėzaus Kristaus kančios pavyzdžiu (1 Pt 2, 17-25). Jis primena, jog Dievo bijoti ir gerbti karalių reikia net tuomet, kai pastarasis elgiasi neišmintingai ar neteisiai, nes „kai esate kantrūs, darydami gera ir kentėdami, Dievo akyse tai verta pagyrimo" ir „geriau, jei tokia būtų Dievo valia, kentėti už gerus darbus, negu už piktus (1 Pet 3, 17).
Šioje itin skaudžioje istorijoje guodžia ir gaires teikia Dievo žodis:
Galiausiai visi būkite vienminčiai, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi, draugiški. Neatsilyginkite piktu už pikta ar keiksmu už keiksmą, bet, priešingai, laiminkite, žinodami, kad ir patys esate pašaukti paveldėti palaiminimo. „Kas trokšta mylėti gyvenimą ir matyti gerų dienų, tepažaboja liežuvį nuo pikto ir lūpas nuo klastingų kalbų. Tegu jis nusigręžia nuo pikto ir daro gera, teieško ramybės ir tesiveja ją. Viešpaties žvilgsnis lydi teisiuosius, ir Jo ausys girdi jų maldas, bet Viešpaties veidas - prieš darančius pikta (1 Pt 3, 8-12).
Vyr. pastorius Giedrius Saulytis
