Ačiū aktualų klausimą.
Pasitelkime keletą eilučių iš Pirmojo laiško korintiečiams, - turėtų tapti aiškiau, kaipgi elgtis su malda kitomis kalbomis bendrame bendruomenės susirinkime.
Kas kalba kalbomis, ne žmonėms kalba, bet Dievui; niekas jo nesupranta, nes jis dvasioje kalba paslaptis. <...> Kas kalba kalbomis, pats save ugdo <...>. Jei kalba kas kalbomis, tekalba du, daugiausia trys, paeiliui, o vienas tegul aiškina. Bet jeigu nėra aiškintojo, tegul tas bažnyčioje tyli ir tekalba tik sau ir Dievui. <...> Todėl, broliai, karštai trokškite pranašauti ir nedrauskite kalbėti kalbomis. Tebūnie viskas daroma padoriai ir tvarkingai (1 Kor 14, 2. 4. 27-28. 39-40).
Pagal tai, ko apaštalas Paulius moko korintiečius apie dovanas, o konkrečiau - kitų kalbų dovanos naudojimą bažnyčioje, galima numanyti, jog korintiečiai pastarąją dovaną naudojo netinkamai, t. y. kažkas bandė praktikuoti viešą, garsų kreipimąsi į susirinkusius protui nesuprantamais skiemenimis - Dvasios įkvėptais garsais. Apaštalo įsitikinimu, į susirinkusius dera prabilti išimtinai tik visiems suprantama kalba, kad ištarti žodžiai ugdytų klausytojus. Taigi, jei nėra, kas galėtų kitas kalbas aiškinti, tam, kuris kreipiasi į bažnyčią (susirinkimo vedančiajam, pamokslininkui, net ir vedant maldą), dera kalbėti suprantama kalba, nes Paulius prisako bažnyčioje tylėti, t. y. nenaudoti kitų kalbų norint viešai kreiptis. Tačiau, jei kalbos nėra skirtos visam susirinkimui, tuomet, net ir būnant tarp kitų tikinčiųjų, galima melstis kitomis kalbomis, tik tyliai - pašnibždomis ar pusbalsiu, netrikdant aplinkinių, mat kalbos skirtos ne žmonėms, o Dievui, ne kitų, o savęs paties ugdymui.
Jei kitomis kalbomis meldžiamės taip, kad verčiame aplinkinius jaustis nejaukiai, trukdydami susikaupti, elgiamės nejautriai, savanaudiškai, neprisidedame prie padorumo ir tvarkos puoselėjimo, bet įnešame chaotiškumo.
Negalime galvoti tik apie tai, ko mums norėtųsi, turėtume suprasti, jog kas nors iš brolių gali ir neturėti kitų kalbų dovanos, kas nors galbūt nori bažnyčioje tiesiog tyloje pabūti prieš Dievą, o kas nors gali būti užsukęs į bažnyčią pirmą kartą - kaip tuomet tokiems žmonėms jaustis šalia to, kuris pabrėžtinai demonstruoja savo gebėjimą melstis kalbomis?..
Jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu meilės, esu kaip skambantis varis ar žvangantys cimbolai (1 Kor 13, 1). Taigi, manyčiau, kiek kitos kalbos bažnyčios susirinkime yra praktikuojamos meilės dvasioje, tiek jos ir yra priimtinos. Priešingu atveju, tikintysis parodo nenuovokumą tiek dovanos, tiek jį supančių tikinčiųjų atžvilgiu.
Pastorius Mindaugas Sakalauskas
