Šias teises įtvirtinta tarptautiniai dokumentai, tarp jų - Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija . Lietuva, atkūrusi nepriklausomybę, taip pat pasirašė minėtus tarptautinius dokumentus bei Konstitucijoje deklaruoja, jog šalyje ginamos tikėjimo arba netikėjimo, savo religijos išpažinimo bei praktikavimo teisės.
Netolerancijos prielaidos
Žmogaus teisių pripažinimas pagrindiniame šalies įstatyme - Konstitucijoje - pirmasis ypatingai svarbus žingsnis jų įtvirtinimo link. Tačiau ne vienintelis. Žvelgiant į Europą (pvz., pagal kasmet JAV Valstybės departamento skelbiamą Religijos laisvės ataskaitą ), galima teigti, kad pagarba, tolerancija, supratingumas - tautos teisumo vaisiai, kurie bręsta šimtmečiais. Be istorinės valstybės patirties, juos taip pat lemia šalies religinis vientisumas, teisinėmis, politinėmis, žiniasklaidos priemonėmis formuojama visuomenės nuomonė, bei žmonių išsilavinimas ir išprusimas religijos srityje.
Minėti veiksniai svarbūs ir Lietuvai. Mūsų šalies religijos demografija pakankamai vientisa, didžioji visuomenės dalis (apie 80 proc.) save laiko Romos katalikų bažnyčios nariais. Žymią įtaką visuomenės religinei tolerancijai taip pat turėjo religijos draudimas sovietų laikotarpiu, prievarta diegtas ateizmas bei lygiava. Žmonės, kurie persekiojimų metais išpažino ir skelbė tikėjimą, išsiskyrė drąsa pasipriešinti režimui, jų skelbiamos doktrinos tradiciškumas, įprastumas neturėjo didelės reikšmės. Tad kartu su Nepriklausomybe pradėjus atgimti ir tradicinėms, ir netradicinėms religinėms bendruomenėms bei kurtis naujoms Lietuvoje religinėms organizacijoms, visuomenės jos buvo sutiktos palankiai.
Įtvirtinant nepriklausomybę, po truputį ėmė ryškėti prielaidos religinei netolerancijai Lietuvos visuomenėje. Teisinėmis priemonėmis buvo ir tebėra sudaromos skirtingos sąlygos tradicinėms religinėms bendruomenėms ir kitoms religinėms organizacijos ir taip tarsi skelbiama, kad valstybė vienus tikinčiuosius vertina palankiau nei kitus. Šią politiką įgyvendinti padėjo ir žiniasklaida, kuri taip pat siekė patraukti dėmesį sensacingomis, skandalingomis žiniomis, subjektyviais vertinimais, kur kas patrauklesniais auditorijai, o ne nešališka apžvalga. Ne paskutinėje vietoje - visuomenės branda. Kitaip nei laisvosios Europos šalyse, skelbiančiose humanizmą bei toleranciją, ilgus dešimtmečius sovietų diegta lygiava vertybe padarė vienodumą, vidutiniškumą, o išsiskiriantis asmuo ar grupė - greičiausiai pavojingas, nepatikimas.
Tiesa, pagal įvairius tyrimus , Lietuvos situacija tikėjimo laisvės bei religinės tolerancijos atžvilgiu yra gana gera. Tačau, atsižvelgiant į aukščiau minėtus veiksnius, galima daryti prielaidą, jog Lietuvos visuomenėje gali būti pakankamai aštrios su tolerancijos stoka susijusios problemos. Šiuo požiūriu ypač pažeidžiami netradicinėms, negausioms, mažai žinomoms, aktyvesnėms religinėms bendruomenėms priklausantys asmenys.
Visuomenės požiūris į religines organizacijas, bendruomenes bei tikinčiuosius
Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centro užsakymu Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus" 2007 m. birželio mėnesį atliko sociologinį tyrimą, kuriuo siekta atskleisti Lietuvos gyventojų nuostatas įvairių religinių ir pasaulėžiūrinių grupių atžvilgiu. Tyrimo medžiaga panaudota ir paskelbta Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atlikto tyrimo Diskriminacijos dėl religijos ir įsitikinimų Lietuvoje ataskaitoje. Tų pačių metų pabaigoje Teisingumo ministerijos užsakymu Lietuvos visuomenės apklausą apie religinius judėjimus atliko sociologinių tyrimų bendrovė „Baltijos tyrimai", tyrimo ataskaita paskelbta Teisingumo ministerijos interneto svetainėje. Nors minėtų tyrimų metodika skirtinga, taip pat pasirinkta ne vienoda religinių bendruomenių klasifikacija, abiejuose tyrimuose visuomenės religinė tolerancija vertinama daugiausia dėmesio skiriant požiūriui į netradicines religines bendruomenes ir organizacijas.
„Baltijos tyrimų" apklausos duomenimis, tikinčiaisiais save laiko 78,6 procentai apklaustųjų, apie 20 proc. religijai abejingi ar neapibrėžę savo santykio su tikėjimu. Romos katalikų tikėjimą išpažįsta 80, 2 proc. apklaustųjų; apie 4 proc. dalyvauja ar anksčiau dalyvavo netradiciniais Lietuvoje laikomų judėjimų veikloje (baptistų, adventistų, sekmininkų, Jehovos liudytojų, „Tikėjimo žodžio", metodistų, budistų). Apklaustieji taip pat ne itin aktyviai lankėsi pamaldose, religiniuose susitikimuose: tik 34 proc. apklaustųjų dalyvavo ne rečiau nei kartą per mėnesį, 30 proc. - rečiau nei kartą per metus arba niekada, 33 procentai - per religines šventes.
„Baltijos tyrimų" apklausoje buvo vertinta visuomenės nuomonė apie katalikus, ortodoksus, protestantus, islamą, budizmą bei judaizmą. Palankiausiai vertinami Romos katalikai (daugiau nei trys ketvirtadaliai vertino palankiai). Tuo tarpu vertinant ortodoksus (stačiatikius) bei protestantus nuomonės pasidalijo tarp palankios ir neutralios. O islamo, budizmo bei judaizmo atžvilgiu - tarp neutralios ir nepalankios. Dauguma gyventojų, pagal tyrimo duomenis, žino ar bent yra girdėję apie netradiciniais Lietuvoje laikomus religinius judėjimus. Dažniau nei kas antras teigė žinąs Jehovos liudytojus (52, 9 proc.) bei „Tikėjimo žodį" (51, 8 proc.), dažniau nei kas trečias - baptistus (35 proc.) bei Krišnos sąmonės organizaciją; kas penktas minėjo Romuvą (senovės baltus), panašus skaičius - mormonus. Mažiausiai Lietuvos gyventojams žinomi bahajų bei Brahma kumaris judėjimai. Tik apie dešimtadalis apklaustųjų žinojo pasaulyje gausias ir istorines šaknis turinčias protestantiškos krikščionybės atšakas: metodistus (11,1 proc.), sekmininkus (10, 3 proc.)
Šioje apklausoje Lietuvos gyventojai buvo prašomi įvertinti religinius judėjimus ir grupes iš pateikto sąrašo. Dauguma neturėjo nuomonės šiuo klausimu. Tarp turėjusių nuomonę dažnesni neutralūs vertinimai. Palyginus tik teigiamus ir neigiamus vertinimus, akivaizdu, jog dažnesni neigiami vertinimai. Daugiausia nepalankių vertinimų susilaukė Jehovos liudytojai: palankiai juos vertino 3 proc. apklaustųjų, nepalankiai - 38 proc.; „Tikėjimo žodžio" judėjimą palankiai vertino 5 proc., nepalankiai - 32 proc.; Krišnos sąmonės organizaciją palankiai 5 proc., 18 - nepalankiai. Palankaus ir nepalankaus vertinimo santykis „į palankumo pusę" krypsta požiūryje į Romuvos (palankiai - 13 proc., nepalankiai - 9 proc.) ir budistų (palankiai - 8 proc. ir nepalankiai - 14 proc.) judėjimus.
Darytina išvada, kad didesnė dalis Lietuvos gyventojų yra neutralios nuomonės apie tuos religinius judėjimus ar grupes, kurios jiems yra mažiau žinomos. Nepalanki nuomonė dažniau išsakoma tų religinių judėjimų ar grupių atžvilgiu, kurių veikla labiau paplitusi Lietuvoje bei buvo aptarinėjama žiniasklaidoje (pvz., Jehovos liudytojai, „Tikėjimo žodis"). Gan palankiai įvertintas Romuvos judėjimas greičiausiai siejamas ne su religija, o su tautiškumu. Atsakymas, jog respondentas „žino" religinę bendruomenę ar judėjimą, neatskleidžia žinojimo gylio. Panašu, jog atsakę žinantys religinį judėjimą, tėra girdėję jo pavadinimą ir galbūt gandus, tačiau kažin ar tai reiškia, kad respondentai yra susipažinę su skelbiamu mokymu, veikla, istorija, užimama vieta kitose valstybėse. Tai iliustruoja baptistų bažnyčių grupės vertinimas - šią gausią krikščionybės šaką, kuriai atstovauja ne vienas visame pasaulyje žymus žmogus, „žinojo" apie trečdalis apklaustųjų. Iš žinančių net 23 proc. juos vertino nepalankiai (9,1 proc. - palankiai; 42 proc. - neutraliai). Tuo tarpu net 12 proc. nežinojusių apie baptistus vis tiek vertino juos nepalankiai.
„Baltijos tyrimų" apklausos duomenimis, maždaug kas penktas (22 proc.) apklaustasis tolerantiškas netradicinių religinių organizacijų veiklai. Iš jų tik 0, 5 proc. mano, kad netradicinių religinių bendruomenių veikla naudinga visuomenei, todėl reikia sulyginti tradicinių ir kitų religinių bendruomenių teises. Apie 6 proc. mano, kad tai tik kitoks tikėjimas negu tradicinės religijos ir nemato jų veikloje nieko blogo, 15, 4 proc. mano, kad tiesiog reikia daugiau informuoti visuomenę apie jų veiklą, bet pačios veiklos nereikia drausti. Kas ketvirtas Lietuvos gyventojas (23, 6 proc.) netolerantiškas netradicinių religinių judėjimų ar grupių veiklai Lietuvoje. Jų manymu, Lietuvoje reikia leisti veikti tik tradicinėms religinėms bendruomenėms, o visas kitas - uždrausti. Daugiau nei trečdalis sutinka, kad religinių judėjimų ar grupių veiklą reikia griežtai stebėti, nes ji gali būti žalinga visuomenei - reikia stabdyti veiklą tų judėjimų, apie kuriuos yra daug nusiskundimų. Maždaug penktadalis gyventojų neturėjo nuomonės aptariamu klausimu.
Visuomenės religinės tolerancijos paveikslą dar papildo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos iniciatyva atliktas tyrimas. Tyrimu siekta atskleisti visuomenės požiūrį į galimybę tikintiesiems naudotis pagrindinėmis pilietinėmis teisėmis: žodžio, susirinkimu, teise į darbą ir t.t. Šio tyrimo objektas kiek platesnis: greta religinių bendruomenių taip pat minimos pasaulėžiūrinės grupės, pasirinkta kitokia tiriamų bendruomenių klasifikacija. Nepaisant minėtų skirtumų, šio tyrimo rezultatai iš esmės nesiskiria nuo aukščiau apžvelgtų apklausos rezultatų bei papildo juos. 85, 6 proc. apklaustųjų Lietuvos gyventojų yra linkę pripažinti pagrindines pilietines teises tradiciniams krikščionims. Ir tai - išskirtinis palankumas. Toliau pagal visuomenės palankumą religinės bendruomenės bei pasaulėžiūrinės grupės išsidėsto taip: ateistai susilaukė 46, 6 proc. palankių vertinimų, pagonys - 39, 2 proc., dvasinio savęs tobulinimo grupių nariai - 36, 9 proc. Beje, Lietuvoje ateistai ir kiti dvasiniais dalykais besidomintys žmonės dažnai nesteigia religinių institucijų ir nesiburia į bendruomenes, todėl jų veikla visuomenėje nėra itin pastebima. Dauguma naujųjų religinių judėjimų susilaukė apie 4 kartus mažiau palankių vertinimų nei tradiciniai krikščionys. Rytų kilmės religinėms grupėms pilietines teises pripažįsta 25, 5 proc. apklaustųjų, naujiesiems krikščionims - 24, 5 proc., gamtos jėgų garbintojams - 22, 1 proc., krikščioniškos kilmės grupėms - 20, 7 proc., musulmonams (nors jie - Lietuvos tradicinė religija) - 20, 3 proc.
Tyrimo rezultatai atskleidė, kad mažiau nei trečdalis respondentų ir, tikėtina, visos šalies visuomenės, yra linkę pripažinti netradicinių religinių bendruomenių teisę turėti interneto svetaines. Teisę šioms bendruomenėms turėti savo leidinius (taip pat ir viešosiose bibliotekose) pripažino 33, 5 proc. respondentų. Teisę viešai skelbti savo pažiūras per spaudą, radiją, televiziją - 24,0 apklaustųjų, rengti viešas eisenas ir dalinti savo literatūrą viešose vietose - 17, 5 proc.; įsivaikinti beglobius vaikus - 25,7 proc.; dirbti pedagoginį darbą - vos 16, 5 proc.; užimti vadovaujančias pareigas privačiame versle - 53,7 proc.; užimti svarbias pareigas valstybės tarnyboje, būti Seimo nariais - 20, 6 proc.; dirbti nekvalifikuotą darbą - 82, 3 proc. (bet tai reiškia, kad likusieji 17,7 proc. abejoja ar prieštarauja šių grupių narių teisei net į nekvalifikuotą darbą arba tiesiog išnaudoja bet kokią galimybę išreikšti neigiamą nuomonę apie netradicinius religinius judėjimus, nesigilindami į klausimo esmę).
Galima daryti išvadą, kad Lietuvos gyventojai palankiausiai vertina Romos katalikų bažnyčią ir daugumą tradicinėmis Lietuvoje pripažintų religijų. Maždaug pusė apklaustųjų linkę diskriminuoti visus kitokių religijų ir įsitikinimų atstovus. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ataskaitoje teigiama, jog „polinkis į diskriminaciją religiniu pagrindu užfiksuotas 65 - 80 proc. visų respondentų atsakymų. Nors tyrimas atskleidė visuomenės daugumos akivaizdų pritarimą tradicinių krikščionių teisėms, apie 14 proc. šia teise abejojančių ar jai nepritariančių - taip pat žymi visuomenės dalis, kuriai būdingas nepalankus požiūris į tradicinius krikščionis. <...> Kaip ten bebūtų, 12, 2 proc. abejojančių ir 2, 2 proc. prieštaraujančių tradicinių krikščionių pilietinėms teisėms Lietuvoje jau gali būti vertinama kaip problema. <...> O tai leidžia daryti išvadą, kad apskritai viešai deklaruota religija bei įsitikinimai mūsų šalyje gali tapti netolerancijos ir diskriminacijos pagrindu" .
Religinės diskriminacijos apraiškos
Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas apibrėžia diskriminacijos sąvoką bei rūšis. Pagal šį įstatymą, „tiesioginė diskriminacija - elgesys su asmeniu, kai lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu jam taikomos mažiau palankios sąlygos negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui. Netiesioginė diskriminacija - veikimas ar neveikimas, teisės norma ar vertinimo kriterijus, akivaizdžiai neutrali sąlyga ar praktika, kurie formaliai yra vienodi, bet juos įgyvendinant ar pritaikant atsiranda ar gali atsirasti faktinis naudojimosi teisėmis apribojimas arba privilegijų, pirmenybės ar pranašumo teikimas <...> Priekabiavimas - nepageidaujamas elgesys, kai lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu siekiama įžeisti arba įžeidžiamas asmens orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka".
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos tyrimo ataskaitoje teigiama, jog sociologiniu bei istoriniu požiūriu nagrinėjant religinių grupių tarpusavio santykius tradiciškai vyraujančiai religinei bendruomenei priklausantys asmenys yra linkę kitą tikėjimą išpažįstančius ir toje pačioje visuomenėje gyvenančius asmenis laikyti kitokiais. Šie vertinimai vėliau virsta tam tikromis stereotipinėmis etiketėmis tokiomis, kaip „eretikai", „sektantai" ir pan. Tokie ir panašūs stereotipais virtę vertinimai vėliau tampa motyvacija pasielgti vienaip ar kitaip šių „kitokių" individų atžvilgiu.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba nagrinėjo konkrečius religinės diskriminacijos atvejus. Buvo apklausti 17 tokią diskriminaciją patyrusių asmenų, 14 iš jų atstovavo netradicinėms Lietuvoje religinėms bendruomenėms (Krišnos sąmonės organizacijai, bahajų bendruomenei, bažnyčiai „Tikėjimo žodis", scientologijos bažnyčiai, suvienijimo judėjimui (munistams), Ošo religinei bendruomenei ir kt.), 3 - Romos katalikų bažnyčiai, jie patys kreipėsi į tyrimo organizatorius, nes jautėsi diskriminuojami. Apklaustieji atskleidė, kad pagrindinės situacijos, kuriose susidarydavo palankios sąlygos diskriminacijai dėl religijos, kildavo darbovietėje, mokslo institucijoje ar žiniasklaidos srityje, trimis atvejais diskriminuojančiais tapo draugai bei artimieji.
Tyrime buvo paminėta dešimt tiesioginės diskriminacijos atvejų. Tyrimo organizatorių nuomone, tiesioginės diskriminacijos dėl religijos pavyzdžiu galima laikyti nedidelei krikščionių bendruomenei priklausančios mokytojos istoriją. Ši moteris savo darbovietėje, vidurinėje mokykloje, su vadovybės žinia iškabino kvietimus į krikščionišką stovyklą. Pasibaigus šiai stovyklai vienos mergaitės mama pasiskundė mokyklos direktorei, kad jos vaikui buvo „kažkas padaryta" ir pažadėjo „skųstis visur, kur įmanoma", jei mokytoja liktų dirbti. Po šio įvykio direktorė paprašė mokytojos išeiti iš darbo. Tyrėjų nuomone, jei būtų buvusi organizuota, pavyzdžiui, sporto stovykla, tikėtina, kad mokyklos vadovybės reakcija būtų kitokia, net jei ir būtų kokių nors mokinių tėvų nusiskundimų. Tačiau religijos sritis ir mokytojos atvira veikla joje sukėlė pasipriešinimą, ir galiausiai jai teko palikti darbovietę.
Tyrimo metu nustatyti penki netiesioginės diskriminacijos atvejai, kai tikintiesiems buvo sudaromos dirbtinės kliūtys, vilkinami prašymai, pavyzdžiui, gauti leidimą viešam renginiui arba atvirai prisistatyti ir paminėti savo darbovietę žiniasklaidai pasakojant apie savo tikėjimą ir pan. Minėtos kliūtys formaliai būdavo teisinamos esama praktika ar galiojančiais teisės aktais, nesusijusiais su tikėjimu, pernelyg neslepiant, jog tikroji priežastis - išpažįstamas tikėjimas.
Priekabiavimo faktus sunkiausia tiksliai įvardinti, nes juos lemia diskriminuojamo asmens išgyvenimai, subjektyvūs vertinimai, kai jo nuomone sudaroma priešiška aplinka, žeminamas orumas ir pan. Taigi toje pačioje situacijoje vienas gali jaustis pažemintas, bauginamas, kitas - reaguoja ramiai. Tyrimo organizatoriai priekabiavimui priskyrė nukentėjusių asmenų paminėtas situacijas, kai darbuotojui ant darbo stalo buvo draudžiama pasidėti Bibliją arba kolektyve su panieka aptarinėjama klaidinanti žiniasklaidos informacija.
Diskriminaciją gali lemti priešiškas visuomenės požiūris į patį tikėjimo faktą, neprovokuojantys veiksmai, kuriais skelbiamas tikėjimas, taip pat ir provokuojantis ar nekorektiškas paties diskriminuojamojo elgesys, kuris visuomet tokioje socialinėje situacijoje sulaukia neigiamos reakcijos. Pagal atskleistą nukentėjusių asmenų patirtį daugiau nei pusę diskriminacijos atvejų sukėlė ne jų veiksmai, nepriimtini sockultūrinei aplinkai, o tiesiog aplinkiniams žinoma informacija apie išpažįstamą tikėjimą (pvz., mokyklos vadovai, vos išgirdę netradicinį tikėjimą išpažįstančios moters pavardę, atsisakydavo toliau tęsti pokalbį apie galimą priėmimą į darbą, nes žiniasklaida buvo išplatinusi negatyviai nuspalvintą informaciją apie šią moterį). Kiek mažiau nei pusę diskriminacijos atvejų lėmė neprovokuojantys tikinčiųjų veiksmai (pvz., jau aukščiau minėtas faktas, jog darbuotojas tiesiog laikė pasidėjęs ant darbo stalo Bibliją). Tik vienu iš visų tyrime paminėtų diskriminacijos atvejų nukentėjusiosios elgesį tyrėjai pavadino provokuojančiu (tikinčioji atsisakydavo dalyvauti bendroje kolektyvo veikloje vadindama tai „pijokavimu" ir bendradarbiams paaiškindama, kad ji negerianti „nes nenori skaudinti Jėzaus"). Taigi galima daryti išvadą, kad, pagal nagrinėtus duomenis, diskriminacijos atvejų negalima suversti nukentėjusių nejautrumui socialinei aplinkai. Skirtingo elgesio su jais atvejai sietini būtent su diskriminuojančiu požiūriu į asmenis dėl jų įsitikinimų ar su įsitikinimais susijusia veikla.
Dėl diskriminacijos nukentėjusieji patyrė įvairiais neigiamas pasekmes, kurias tyrimo organizatoriai suskirstė į emocines (nurodė 12), pasekmes nereliginei veiklai (nurodė 9) ir pasekmes religinei veiklai (nurodė 1). Tikėtina, kad nusivylimą, baimę, nesaugumo, nevisavertiškumo jausmą jautė visi nukentėjusieji. Pasekmės nereliginei veiklai labai įvairios: tai ir jau minėtas darbo netekimas, negalėjimas susirasti darbo, nepriėmimas į mokymo įstaigą, spaudimas išeiti iš darbo, spaudimas išeiti iš mokymo įstaigos ir panašiai. Tik viena nukentėjusioji nurodė, kad nepalankus aplinkinių, žiniasklaidos, valdžios institucijų požiūris paveikė jos religinę veiklą. Ji ją apribojo, siekdama apsaugoti savo artimuosius nuo negatyvių žiniasklaidos reakcijų. Tad galima daryti išvadą, kad nukentėjusių dėl tikėjimo asmenų religiniai įsitikinimai pakankamai tvirti, spaudimas „iš išorės" nekeičia apsisprendimo išpažinti savo tikėjimą.
Diskriminaciją dėl religijos patyrė tiek vyraujančios katalikų bažnyčios, tiek ir religinių mažumų atstovai. Tyrimas atskleidė, kad įvairių įsitikinimų bei įvairioms religinėms bendruomenėms priklausantys žmonės patiria konfliktines situacijas, kuriose reikšmingesnio socialinio statuso asmenų elgesys išgyvenamas kaip diskriminacija, nors grubių žmogaus teisių pažeidimų dažniausiai išvengiama.
Bešališkos informacijos ir žinių stoka
Bešališkos informacijos stoka, sensacijomis bei gandais grindžiamos visuomenės ir net valstybės institucijų žinios apie Lietuvos religines bendruomenes bei tikėjimą - tinkama terpė netolerancijai. Ši problema pastebima nagrinėtuose visuomenės tyrimuose. Šiuose tyrimuose visuomenės religinė tolerancija buvo vertinama remiantis prielaidomis, kad ją geriausiai atskleidžia visuomenės į požiūris netradicines, „neįprastas" religines bendruomenes bei judėjimus. Visgi, rodos, ir tiriamiesiems, ir tyrimų organizatoriams visiškai nebuvo aišku, pagal kokį požymį religinės bendruomenės turėtų būti priskirtos „neįprastiems" - teisinį statusą‚ narių skaičių Lietuvoje, o gal pasaulyje? Gal veiklos trukmę Lietuvoje arba pasaulyje, mokymo sąsajas su tradicinėmis pasaulinėmis religijomis? Ar tiesiog pagal bendruomenės aktyvumą ir žiniasklaidoje pasirodančią informaciją?
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba savo tyrime neapsiribojo religinėmis bendruomenėmis, tyrimo objektas buvo papildytas pasaulėžiūrinėmis grupėmis (ateistai, dvasinio savęs tobulinimo grupių nariai). Kiekviena nagrinėta bendruomenių ar dvasinių judėjimų grupė išskirta pagal vis kitą požymį: viena pagal geografinį (rytų kilmės religiniai judėjimai), kita - pagal garbinimo objektą (gamtos jėgų garbintojais kažkodėl pavadinti ezoteriniai judėjimai), pagal kilmę (krikščioniškos kilmės grupės), paminėta viena pasaulinė religija (musulmonai). Į visai atskirą grupę išskirti satanistai. Tyrimo organizatoriai teigia, jog išskirdami šią religinę grupę, tikėjosi nustatyti žemiausią įmanomą visuomenės palankumo ribą, nes satanizmas Lietuvoje suvokiamas kaip asocialus, nusikalstamas reiškinys, o ne religinė bendruomenė, nors kitose šalyse ir veikia teisėtos šėtono garbintojų grupės.
Krikščionių bendruomenės šio tyrimo organizatorių dalinamos į dvi grupes: „tradiciniai krikščionys" ir jiems priešpastatyti „naujieji krikščionys" (nurodant, jog „naujiesiems" priskiriamos „Naujosios kartos", sekmininkų, „Tikėjimo žodžio" ir kitos bažnyčios). Taigi pagal šią klasifikaciją į „tradicinių krikščionių" bendruomenių sąrašą nepatenkantys baptistai, metodistai ir netgi Lietuvoje registruota armėnų katalikų bendruomenė priskiriamos „naujųjų krikščionių" kategorijai. Kadangi visuomenės nuomonė (pačių tyrimo organizatorių žodžiais) palankesnė bendruomenėms, pavadintoms „tradicinėmis", toks skirstymas tik didina sumaištį ir mažina rezultatų patikimumą. Antrajame, Teisingumo ministerijos organizuotame, tyrime be kita ko buvo vertinta visuomenės nuomonė apie šešias pasaulines religijas: katalikus, ortodoksus, protestantus, islamą, budizmą bei judaizmą. Vėl pasirinkta neįprasta religijų, įvardintų pasaulinėmis, klasifikacija. Kažkodėl nepaminėta pasaulinė religija hinduizmas, tuo tarpu išskirti Romos katalikai, stačiatikiai bei protestantai - vienos pasaulinės religijos - krikščionybės šakos. Protestantų sąvoka apima ir Lietuvoje tradicinėmis laikomas evangelikų liuteronų bei evangelikų reformatų bažnyčias, ir Lietuvoje negausias, bet gilias istorines šaknis turinčias metodistų, baptistų bažnyčias, sekmininkų bendruomenes, „Tikėjimo žodžio" bendriją.
Teisingumo ministerijos interneto svetainėje taip pat pateikta Lietuvoje registruotų religinių bendruomenių ir bendrijų klasifikacija. Pagal 2006 m. duomenis, Teisingumo ministerija yra suskirsčiusi registruotas bendruomenes ir bendrijas į 33 kryptis. Šią klasifikaciją taip pat siūloma talpinti rengiamame naujos redakcijos žinyne „Religijos Lietuvoje". Skirstymo pagrindas: pasaulinės tradicinės religijos. Registruotos bendruomenės priskiriamos krikščioniškoms ar krikščioniškos kilmės, judaizmo, islamo ir islamiškos kilmės, induistinės kilmės, budizmo ir budistinės kilmės kryptims, skiltyje išdėstyti su jokia tradicine pasauline religija nesusieti bahajų, pagonių bei karaimų tikėjimai. Šiame sąraše neatsispindi ezoteriniai ar iš dalies religiniai judėjimai, tokie kaip scientologijos bažnyčia, kuri pasaulyje aktyviai siekia būti laikoma religine organizacija.
Krikščioniškos ir krikščioniškos kilmės bendruomenės išvardintos vienoje grupėje tik pažymint, kurios Lietuvoje laikomos tradicinėmis, o kurios - valstybės pripažintomis. Iš šio sąrašo neaišku, kurios bendruomenės yra krikščioniškos, o kurios - tik krikščioniškos kilmės (Jehovos liudytojai, mormonai, Suvienijimo judėjimas (munistų), Pasaulietinis namų misionierinis judėjimas).
Tarp krikščioniškų bendruomenių aiškiai išskirtos tradicinės bažnyčios, išvardintos kai kurios denominacijos (pvz. Išganymo armija, metodistai, Naujoji apaštalų bažnyčia, Septintos dienos adventistai), tačiau kitos krikščioniškos, ypač evangeliškos, bažnyčios sugrupuotos nesilaikant jokio bendro požymio: baptistai ir laisvieji krikščionys, nedenominacinės krikščionių bažnyčios (šiai kategorijai priskiriama Naujoji karta, bendrija „Tikėjimo žodis" ir kt.), sekmininkai. Galbūt baptistai ir laisvieji krikščionys išskiriami į vieną grupę pagal šių bendruomenių raidą Lietuvoje, sekmininkai - turbūt pagal pačius bendriausius mokymo kriterijus (nes ir Lietuvoje, ir pasaulyje sekmininkus vienija skirtingos institucijos, atskirų krypčių mokymas skiriasi).
Užsienio valstybėse nedenominacinėmis laikomos bendruomenės (dar besivadinančios „laisvosiomis bažnyčiomis"), kurios skelbiasi esančios nepriklausomos nuo įsitvirtinusių konfesijų bei dažniausiai yra atsisakiusios episkopalinės valdymo struktūros - šį apibūdinimą atitinka visos Lietuvos evangeliškos krikščionių bendruomenės. Pagal Teisingumo ministerijos siūlomą klasifikaciją, į bendrą katilą „nedenominacinės krikščionių bažnyčios" patenka visos, kitose grupėse nepaminėtos, Lietuvos charizminės ir necharizminės evangeliškos bendruomenės, kurių Lietuvoje yra nemažai. Jos labai skiriasi viena nuo kitos ir istorine raida, ir mokymu, ir santykiu su „centrinėmis" kitose šalyse veikiančiomis institucijomis. Būtų kur kas korektiškiau vietoj nedenominacinių bažnyčių iškirti dar vieną charizminių evangeliškų krikščionių bendruomenių grupę.
Aiški ir suprantama visiems religijų, religinių bendruomenių klasifikacija nėra įtvirtinta nei valstybės institucijose, nei visuomenėje. Teisingumo ministerijos siūlomas skirstymas nėra pakankamai aiškus. Ypač svarbu korektiškai apibrėžti Lietuvoje veikiančias netradicines krikščioniškas bendruomenes, bent iš dalies atskleidžiant jų istorinę raidą, vietą visuotinėje bažnyčioje. Taip būtų galima išvengti spekuliacijų „baisių sektų" tema, sumažinti dėl pažinimo stokos tvyrančias baimes ir žengti žingsnį religinės tolerancijos link.
ŠALTINIAI
1. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Įsigaliojo 1998 11 01. Valstybės žinios, 2000, Nr. 96-3016. www.tm.lt
2. 2008 Report on International Religious Freedom. www.state.gov
3. Diskriminacijos dėl religijos ir įsitikinimų Lietuvoje tyrimo ataskaita. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. 2007. www.lygybe.lt
4. Lietuvos gyventojų apklausa apie religinius judėjimus. Kiekybinio tyrimo ataskaita. 2007. www.tm.lt
5. Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas. www.lrs.lt
6. Religinių krypčių, kurioms priklauso Lietuvoje registruotos religinės organizacijos, sąrašas. 2006. www.tm.lt