Dėkokite už visa, kas susiję su jūsų gyvenimu, nesvarbu, kas tai būtų, žinoma, tik ne už nuodėmes. Apaštalas Paulius ragina visuomet būti dėkingiems. Nesvarbu, kokios būtų aplinkybės, kokie slėgtų sunkumai, ištiktų netikėtumai, bėdos ar išbandymai, visada būk dėkingas ir dėkok. Tai nebus koks nors neaiškus padėkojimas nežinia kam, tai- padėka, skirta tiesiogiai Dievui. Nesvarbu, kokioje situacijoje esame, raskime priežastį dėkoti Dievui.
Nedėkingumas kalba apie neatgailavusią širdį. Laiško romiečiams 1 skyriuje apaštalas Paulius labai taikliai keliais žodžiais apibūdina bedievystę. 21 eilutėje jis sako: Jie pažino Dievą, - jų sąžinė ir visa kūrinija kalbėjo jiems apie Dievą, jie tai išgyveno, - bet jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo. Šie kaltinimai skirti neatgailavusiam, dvasiškai neatgimusiam žmogui, nekrikščioniui. Jis atsisako daryti tai, kas svarbiausia, - už viską dėkoti Dievui.
Dievas, kuris viską sukūrė, kuris teikia jam gyvybę ir kvėpavimą, kurio dėka jis gyvena ir juda, Dievas, kuris apsireiškė jam per sąžinę ir leidžia jam suvokti, kas yra gera, teisinga, o kas yra bloga ir neteisinga, Dievas, kuris duoda kiekvieną gerą ir tobulą dovaną, yra Vienintelis, kuriam turėtų būti skirta visa padėka. O neatgailavęs, neišgelbėtas žmogus nedėkoja Dievui. Toks žmogus gali beprasmiškai ir nesąmoningai kartoti frazes, tokias kaip „ačiū Dievui už tai", ar kokiam nors religiniam renginy mėginti melstis ir dėkoti Dievui, kurio jis nepažįsta, tačiau tai nebus tikra padėka.
Jei atidžiai pažvelgtume į neišgelbėtus žmones pasaulyje, pastebėtume, kad jie yra nedėkingi dėl kelių priežasčių. Visų pirma, tai žmonės, kurie eina per gyvenimą manydami, kad visa, kas vyksta, priklauso nuo sėkmės. Jie galvoja, kad viskas yra atsitiktinių, niekieno nekontroliuojamų, savaime susiklosčiusių įvykių seka. Ir jei kas nors vyksta kitaip, nei jie norėtų, juos apima kartėlis, jie pradeda skųstis, pykti ir prieštarauti, gyvenimas atrodo žlugęs ir neturi prasmės. Ir jeigu jiems mėginant manipuliuoti sėkmės faktoriais, jiems nesiseka, jie tampa visiškai nedėkingi. Jie nesuvokia, kam reikėtų dėkoti. Juk negali dėkoti sėkmei, nes sėkmė yra nekontroliuojama. Jų širdyse nėra dėkingumo. Menkiausią juos aplankiusį gėrį jie priskiria sėkmei, o visa kita jiems neįdomu.
Pasaulyje yra ir fatalistų, kurie nebūtinai mano, jog viską lemia sėkmė, bet galvoja, jog virš visko egzistuoja kažkokia nepermaldaujama jėga, jog yra tam tikra iš anksto numatyta neišvengiamybė, kuri dėl žvaigždžių išsidėstymo ar dėl ko nors kito kažkaip pakreipė jų gyvenimo kelią žemyn, ir jie nors ir nenoriai priima tai, kas yra neišvengiama ir nepakeičiama. „Yra taip, kaip yra... Tai - likimas, ir su juo nepasiginčysi," - mąsto jie. Kam tada dėkoti už tai, kad įvyksta kas nors gera? Nėra kam dėkoti, juk viską valdo bevardė jėga, neapibrėžiamas, beasmenis judėjimas, todėl ir nėra, kam dėkoti.
Egzistuoja ir trečia kategorija žmonių, tikinčių, jog jie patys gali kontroliuoti savo gyvenimą. Tai pozityviai mąstantys, paprastai sėkmingi žmonės, tačiau nerasdami tam, kas vyksta, paaiškinimo, jie galiausiai sėkmę priskiria savo pačių sugebėjimams: visa, kas gero įvyko jų gyvenime, jie patys padarė, paruošė, suderino, jie privertė tai įvykti, jie apie tai svajojo, programavo, planavo ir įvykdė. Ir visa šlovė už tai jiems patiems, ne Dievui.
Taigi, pasaulis pilnas nedėkingų žmonių. Vieni nedėkingi todėl, jog mano, kad viską lemia sėkmė ir todėl nėra kam dėkoti, kiti nedėkingi, nes viską lemia likimas, ir daugiau nieko nėra. Treti nedėkoja Dievui, nes jeigu jų gyvenime ir yra kas nors gero, jie mano, kad tai tik jų pačių dėka, kad jie patys visko galiausiai pasiekė, ir Dievas čia niekuo dėtas.
Tokiu charakteriu pasižymi visi neatgailavusieji. Gali būti ir daugiau bruožų, nei mano paminėti, tačiau jiems visiems būdingas nedėkingumas. Jie nedėkoja Dievui.
Tačiau, kai žmogus tampa krikščionimi, jo viduje įvyksta pokyčiai - jis suvokia, kad turi už viską dėkoti Dievui. Sunku atrasti labiau dėkingą žmogų nei žmogus, kuris ką tik tapo krikščionimi. Dėkingumas tampa mūsų naujo gyvenimo dalimi, tai Šventosios Dvasios malonės darbo mumyse vaisius.
Nedėkingas krikščionis?
Tačiau kartais net ir krikščionys tampa nedėkingais. Kad neatgimę, Dievo nepažįstantys žmonės yra nedėkingi, yra normalu, tačiau nedėkingas krikščionis? Tai - nenormalu. Tai pažeidžia tavo naujo gyvenimo esmę, tavo naują prigimtį, naują tavąjį „aš". Ir todėl, kad mes galime suklupti ir pulti į nedėkingumo nuodėmę, Naujasis Testamentas vėl ir vėl ragina mus dėkoti. Čia apžvelgsime tik keletą Naujojo Testamento eilučių. Viliuosi, kad jos šiek tiek sustiprins dėkingumo teologiją ir padrąsins jus.
Visa apjungiantis ir viską į vietas sudėliojantis principas yra užrašytas Laiške romiečiams: Be to mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems (Rom 8, 28). Tai iš tiesų yra pažadas, kuris tarsi skėtis apgaubia kiekvieną gyvenimo sritį. Nesvarbu, kas gyvenime vyktų, šis pažadas galioja, ir Dievas padarys taip, kad tai išeitų mums į gera. Gal vyksta kas ir ne itin gero, bet Dievas net ir visus blogus dalykus gali panaudoti geriems tikslams, kad tai išeitų į gera. Jei tiki, kad Dievas yra suverenus Dievas ir darbuojasi bei visiškai kontroliuoja visus gyvenimo „atsitiktinumus", sujungdamas visus komponentus į vieną ir siekdamas aukščiausio numatyto tikslo, tada tau nereikia pačiam viską savo gyvenime kontroliuoti ir tu turėtum būti dėkingas, žinodamas, jog viskas galiausiai išeis į gera - tikslas tikrai bus pasiektas.
Aš galiu būti dėkingas už skausmą operacijos metu, jei žinau, kad ta skausminga operacija padės man sveikti. Galiu dėkoti už pasiruošimo sunkumus, žinodamas, kad šio pasiruošimo rezultatai pakeis mano ir kitų gyvenimą. Galiu būti dėkingas už skausmingus procesus savo kūne, jei žinau, kad galų gale, jei darysiu mankštą, aš būsiu sveikesnis. Gyvenime yra daug dalykų, už kuriuos gali dėkoti. Žvelgdamas į galutinį rezultatą tu gali būti dėkingas net už procesą, kuris ne toks malonus ir džiaugsmingas. Kai matome galutinį Dievo darbo rezultatą, kad visa, kas vyksta mūsų gyvenime, pajungiama galutiniam gėriui ir šlovei, tada galime dėkoti už viską.
Bet ar neįdomu, kodėl kartais mes tampame nedėkingi?
Ankstyvoji bažnyčia išsiskyrė savo dėkingumu. Prisimenu 1 Laiško korintiečiams 14 skyrių, kuriame daug rašoma apie maldą kitomis kalbomis. Tačiau mes dažnai nepamatome ten esančių nuostabių mažų tiesos riešutėlių. Vienas jų yra šio skyriaus 16 eilutėje: Be to, jei tu laimini dvasia, kaip neišmanantis pasakys tavo padėkai „amen", nesuprasdamas, ką tu kalbi? Juk tu gražiai dėkoji, tačiau kitas nėra ugdomas (1 Kor 14, 16-17). Jei kalbi kalbomis, kurių niekas nesupranta, kaip kitas žmogus žinos, kad tu dėkoji? Ši mažytė įžvalga liudija, jog pirmieji krikščionys rinkdavosi turėdami tikslą - dėkoti. Tai buvo jų garbinimo dalis. Kas širdyje turėdavo psalmę, kas maldą, kas žodį iš Viešpaties ir daug žmonių turėdavo progą padėkoti. Bendraujant su tikinčiaisiais mažesnėse grupėse gerai yra pradėti nuo padėkos. Šis suvokimas, jog tikintieji turėtų būti dėkingi, buvo puoselėjamas.
Šiandien gyvename nedėkingame pasaulyje. Tai turbūt pats nedėkingiausias amžius. Šiomis dienomis žmonės turi visko žymiai daugiau, nei kada nors turėjo, tačiau jie žino, jog yra dar daugiau, ko jie dar neturi. Ir nesvarbu, ką jie turi, - jie neturi visko, ką galėtų bei norėtų turėti, ir tai yra baisaus nedėkingumo priežastis. Todėl Naujasis Testamentas ir įsako mums būti dėkingiems. Ir šioje kultūroje tai turėtų būti primenama vėl ir vėl, kad mes nepasiduotume aplinkinių gyvenimo būdui.
Antrame Laiške korintiečiams sakoma: Nes viskas yra dėl jūsų, kad per daugelį pagausėjusi malonė pagausintų dėkojimą Dievo šlovei (2 Kor 4, 15). Kai žmonės patiria Dievo malonę per išgelbėjimą, jie pradeda dėkoti. Tai turėtų būti normalu. Toks turėtų būti kiekvieno krikščionio gyvenimo kelias. 2 Laiško korintiečiams 9 skyriaus 11 eilutėje apaštalas Paulius rašo: O jūs ir taip esate visokeriopai turtingi ir dosnūs, dėl ko mes ir dėkojame Dievui. Jūs ne tik esate išgelbėti, bet ir turite viską, ko reikia. Dievas duoda duonos valgyti, Jis parūpina sėklos sėjai ir padaugina jūsų teisumo derlių. Ir jūsų reakcija į tai, ką Dievas daro jūsų gyvenime, turėtų būti nesibaigiantis dėkojimas. Laiško efeziečiams 5 skyriaus pradžioje apaštalas Paulius rašo: Todėl ištvirkavimas, visoks netyrumas ar godumas tenebūna net minimi pas jus, kaip pridera šventiesiems (Ef 5, 3), - čia jis kalba apie darbus. O 4 eilutėje rašoma: Taip pat nešvankumas, kvaila šneka ar juokų krėtimas jums netinka, verčiau tebūna dėkojimas. Paulius sako: kai atveri savo burną, te iš jos neišeina niekas nešvaraus, tik dėkojimas.
Toliau tame pačiame Laiško efeziečiams 5 skyriuje, 18 eilutėje, Paulius sako: Ir nepasigerkite vynu, kuriame slypi pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios, kalbėdami vieni kitiems psalmėmis, himnais bei dvasinėmis giesmėmis, giedodami ir šlovindami savo širdyse Viešpatį (tai yra džiaugsmas, džiūgavimas, malda, garbinimas), visada ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu (Ef 5, 18-20).
Dvasios kupinas tikintysis yra dėkingas, džiaugsmingas ir besimeldžiantis tikintysis. Jei esate pripildytas Dvasios, būsite pasiruošęs už viską dėkoti. Tai tiesiog turėtų trykšti iš jūsų. Turėtumėte dėkoti už išgelbėjimą, už tai, kad Dievas išliejo visa, kas būtina dvasiniam gyvenimui. Net ir susidūrus su sunkumais, Paulius ragina: „Niekuo nesirūpinkite, bet visada malda ir prašymu su dėkojimu te jūsų prašymai darosi žinomi Dievui". Net ir ištikus dideliems rūpesčiams, kai apima didelė baimė, nerimas ir išgyvenate stresą, - net ir tada jūs turėtumėte pasižymėti dėkingumu.
Laiške kolosiečiams skaitome: Taigi, kaip esate priėmę Viešpatį Jėzų Kristų, taip ir gyvenkite Jame, įsišakniję bei statydindamiesi Jame ir įsitvirtinę tikėjime, kaip esate išmokyti, kupini dėkingumo (Kol 2, 6-7). Oho! Jis ragina kalbėti teisingus dalykus, o mūsų elgesys turėtų liudyti, jog esame dėkingi. Turėtume tiesiog trykšti dėkingumu, nes Kristuje turime visa, ko reikia. Apie kiekvieną tikintįjį turėtų būti sakoma: „Tai dėkingas žmogus. Kiekvieną kartą, kai tik jis pradeda kalbėti, jis dėkoja, iš jo širdies tiesiog liejasi dėkingumas Dievui".
Kitame Laiško kolosiečiams skyriuje vėl sakoma: Jūsų širdyse teviešpatauja Dievo ramybė, į kurią esate pašaukti viename kūne. Ir būkite dėkingi <...> Ir visa, ką bedarytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per Jį dėkodami Dievui Tėvui. Visur ir visada būkite dėkingi. Ir vėl: Nuolat melskitės, budėdami ir dėkodami (Kol 4, 2).
Grįžkime į 1 Laiško tesalonikiečiams 5 skyrių ir patyrinėkime, kokia mūsų, kaip Dievo kaimenės avių, nuostata Didžiojo Ganytojo atžvilgiu. Svarbūs keli komponentai: pirmasis buvo džiaugsmas, antrasis - malda. Na o trečiasis komponentas yra dėkojimas (1 Tes 5, 16-18). Tikintysis yra atsakingas prieš Viešpatį už savo širdies nuostatas. Jo viduje turėtų trykšti džiaugsmas, iš jo širdies turėtų be paliovos kilti maldos ir kasdienis dėkojimas.
Šie trys įsakymai: visada džiaukitės, nuolatos melskitės, už viską dėkokite, - turėtų prasiskverbti ir persmelkti tolimiausius išgelbėtos širdies kampelius.
Galite paklausti: „Ką tu turi omenyje, tai sakydamas?" Šie dalykai padeda geriausiai įvertinti asmens dvasinę būklę. Nespręskite apie savo dvasingumą pagal tai, kad lankote bažnyčią. Nesiteisinkite, jog aktyviai tarnaujate, atliekate savo, kaip krikščionio, pareigas, aukojate pinigus, pasisakote Biblijos studijų grupėje ar dar kur nors. Nesiteisinkite, jog nieko neišprievartavote, nieko neapiplėšėte, nieko nenužudėte, nepaleistuvavote, neturėjote nesantuokinių santykių, nemelavote ir nenuslėpėte mokesčių, neskriaudėte savo žmonos ir vaikų... Nespręskite apie savo dvasingumą pagal šiuos dalykus. Eikite giliau.
Yra daugybė žmonių, kurie išoriškai viską atlieka gerai, bet iš tiesų veidmainiauja. Jei norite iš tiesų pamatyti savo dvasios būklę, jei norite sužinoti, ar tikrai esate kupinas Šventosios Dvasios, tada paklauskite savęs: ar aš visados džiaugiuosi? Ar aš nuolatos meldžiuosi? Ar aš vis labiau esu dėkingas? Nes šie dalykai trykšta iš vidaus ir lydi mus kaip teisingos nuostatos, kad ir ką mes darytume, kokią atsakomybę neštume, kur tarnautume. Jeigu nesidžiaugi, nesimeldi ir nesi dėkingas, teks įveikti savo kūnišką prigimtį.
Štai kas sakoma 18 eilutėje: Tokia yra Dievo valia jums Jėzuje Kristuje. Dievo valia Kristuje Jėzuje yra, kad jūs nuolatos džiaugtumėtės, nuolatos melstumėtės ir nuolatos dėkotumėte. Tokia yra Jo valia.
Ką reiškia sakinys: „Tokia yra Dievo valia jums Jėzuje Kristuje"? Žodžiai „jums Kristuje Jėzuje" skirti krikščionims, kurie esame Kristuje Jėzuje. Dievas nesitiki to iš pasaulio,- jie negali būti nuoširdžiai ir nuolatos džiaugsmingi, jie negali nuolatos bendrauti su Viešpačiu, jie apskritai neturi jokių ryšių su Viešpačiu, ir jie tikrai nesiruošia dėkoti. Tačiau jums, kurie esate Kristuje Jėzuje, jums, kurie priklausote Kristaus Kūnui, kurie buvote sujungti su Juo, ši Dievo valia skirta kaip įpareigojimas.
Galite klausti: „Ar aš pats turiu tai pasiekti?" Ne. Dievas ne tik to trokšta, bet ir padeda tai pasiekti. Laiške filipiečiams rašoma: Nes tai Dievas, veikiantis jumyse, suteikia ir troškimą, ir darbą iš savo palankumo (Fil 2, 13). Taigi, Jis trokšta ir įgyvendina tai savo Šventąja Dvasia. Štai kodėl sakau, jog jeigu esate pripildyti Dvasios, jūs būsite pasiruošę kalbėti sau psalmėmis, himnais ir dvasinėmis giesmėmis... Kodėl? Todėl, kad tai džiaugsminga. Ir trokšite atverti savo širdį Viešpačiui. Tai - malda. Jūs norėsite dėkoti, nes tai lyg versmė trykš iš jūsų vidaus. Kristaus Kūno narius turėtų iš kitų išskirti nesiliaujantis džiaugsmas, malda ir dėkojimas. Tai normalu. Būti pilniems Dvasios - tai turėtų būti mūsų gyvenimo būdas.
Kas trukdo dėkoti?
Galbūt žiūrime į savo gyvenimą ir sakome: „Taip, norėčiau, kad tai būtų tiesa. Aš trokštu, kad visą laiką trykščiau džiaugsmu, giedočiau giesmes, melsčiausi Viešpačiui ir už viską dėkočiau Jam, nesvarbu, kas tai būtų. Tačiau aš... aš ne visada tai darau". Taip yra todėl, kad mes esame nuodėmingi ir kūniški.
Kaip su tuo susidorosime? Kas užpila tuos vidinius šaltinius, kad mes ne visada džiaugiamės, meldžiamės ir dėkojame? Kas tam trukdo? Manau, žinau keletą dalykų, kurie sudrumsčia mūsų širdies šaltinį ir neleidžia mums džiaugtis, melstis ir dėkoti. Pamėginsiu juos išvardinti.
Pirma, dažnai mums trukdo abejonės... Mes imame abejoti Dievu, Jo charakteriu, nesame tikri, kad galime pasitikėti Dievo žodžiu. Abejojame, kai Jis sako, kad viskas išeis į gera tiems, kurie myli Dievą ir yra pašaukti Jo tikslu; kai sako, kad Jo širdis trokšta ir linki mums gero, o ne blogo, kai Jis sako, kad trokšta palaiminti mus, parodyti mums savo meilę... Kai Jis sako, kad yra ištikimas ir Jo gailestingumas atsinaujina kiekvieną rytą, svarstome: galbūt Jis mums nesako tiesos... Jei abejoji Dievu, Jo charakteriu, gali būti sunku būti dėkingam, nes esi neužtikrintas, kad Jis tikrai laikysis savo pažado visa paversti į gera.
O gal abejoji Jo visagalybe? Gal manai, kad Jo norai geri, bet Jis negali jų įvykdyti? Galbūt tiki Jo žodžiu, Jo gerais ketinimais, bet manai, kad Jis neturi jėgos tai įvykdyti? Gal tai viršija Jo jėgas, yra pernelyg sudėtinga, pernelyg sunku, ir Jis to negali padaryti?
Arba galbūt abejoji Jo išmintimi? Gal tu sakai: „Taip, Jis nori laikytis savo Žodžio ir gali jo laikytis, tik Jis nepakankamai nuovokus, todėl Jam nelabai gerai sekasi. Jeigu tik Jis manęs paklaustų, aš Jam paaiškinčiau, kaip ką padaryti, nes man tai pavyko..."
Kas nors gali suabejoti ir Jo meile. Toks žmogus sako: „Jei Dievas iš tiesų mane mylėtų, Jis niekada nebūtų leidęs, kad tai įvyktų. Jis tikrai nemyli manęs, jeigu leidžia tam vykti". Bet kokios abejonės Dievo charakteriu, Jo Žodžiu, meile, išmintimi ar jėga „pavagia" tavo dėkingumą, užnuodija tavo išgelbėtos širdies šaltinius, kurie turėtų gausiai trykšti dėkingumu.
Antra - savanaudiškumas. Prie abejonių galima pridėti ir savanaudiškumą. Jis tikrai nuodija dėkingumo šaltinius. Tai nuostata, kuri sako: „Aš nenoriu, kad būtų taip. Aš noriu, kad būtų taip, kaip aš noriu. Man nepatinka tai, ką Dievas daro mano gyvenime. Man nepatinka dabartinė situacija, nepatinka, kas vyksta mano mažame pasaulėlyje. Tai ne tai, ko aš trokštu". Tai savanaudiškumas, kuris paprastai sako: „Dieve, pasitrauk iš sosto ir leisk mane. Aš noriu vadovauti, tvarkyti savo gyvenimą... Mano valia yra svarbiau nei Dievo valia, mano planas yra svarbesnis nei Dievo planas... Aš noriu tokio gyvenimo, tokio darbo. Aš noriu tokios bažnyčios. Aš noriu, kad mano sutuoktinis būtų toks, o vaikai tokie. Aš noriu tokios karjeros. Aš noriu... aš noriu... aš noriu..." Ir jei Dievas neateina ir taip tobulai visko nesutvarko, tada savivalė pamina Dievo planą ir viso to rezultatas - nedėkinga dvasia.
Trečioji kliūtis širdies dėkingumui yra pasaulietiškumas, meilė pasauliui. Ką turiu omenyje? Yra žmonių, kuriems svarbūs tik malonumai, aukšta padėtis, populiarumas, prestižas, žmonės, vietos, turtas, tikslas... Jie buvo numatę užmegzti tam tikrus ryšius, buvo numatę tam tikrą malonų pasiekimą, laimėjimą ar patyrimą, buvo numatę vietą, kurioje norėtų būti, įsigyti nuosavybės, kurią norėtų turėti, ar pasiekti tam tikrą tikslą, mąstė apie autoritetą, kurį norėjo įgyti, ar populiarumą, kurį norėjo pasiekti, bet tai neįvyko, todėl visas jų gyvenimas žlugo... Tiek jūs, tiek aš pažįstame tokių žmonių. Tokie žmonės, negavę to, ko norėjo, „susirenka savo žaislus ir eina namo". Likusį gyvenimą jie leidžia nė nemanydami kam nors dėkoti. Jie niekada nematė Dievo palaiminimų, nes niekada į juos nežiūrėjo. Prisimenate seną himną: „Tik Tave noriu regėti, o mano širdies Viešpatie"? Tai krikščionio gyvenimo esmė. „Tave noriu regėti, mano širdies Viešpatie. Tai Tave aš matau, Tavęs aš trokštu ir ilgiuosi". Jei taip mąstysi, tu matysi Dievo palaiminimus, besiliejančius į tavo gyvenimą. Tačiau jei tavo žvilgsnis nukreiptas tik į materialųjį pasaulį, tada tu prasilenksi su visu tuo ir nematysi, už ką dėkoti, nes viskas, prie ko tu prisirišęs, nesužadina tavo širdy noro dėkoti.
Kevirta - dėkoti neleidžia kritiška, kritikuojanti dvasia. Kritikuojanti dvasia, „apkartusi" širdis, negatyvus požiūris į gyvenimą pavagia dėkingumą. Tai gali vykti dėl daugybės priežasčių, bet jei nekreipsime į tai dėmesio, tai sugrauš dėkingą širdį, aptemdys tavo regėjimą, iškreips supratimą. Tai padarys tave nenaudingą Dievui, ir skausmas persiduos visiems, su kuo bendrausi. Ši kritiška dvasia, perdėta visa ko analizė, šis poreikis kritikuoti viską, kas vyksta ne taip, kaip „turėtų", ardys tavo dvasingumą ir naikins tavo meilę. Kritiškos dvasios žmogus tampa negatyvus ir nedėkingas. O viso to šaknys - išdidumas. Tai kyla iš perdėto dėmesio savajam „aš", kuris tvirtina: „Aš nusipelniau geriau nei tai, aš vertas kur kas daugiau". Arba: „Aš noriu, kad žmonės apie mane galvotų geriau, nei esu iš tikrųjų, aš noriu dalykų, kurie padėtų man gerai atrodyti, o jei tai nepadeda man atrodyti taip gerai, kaip aš noriu, aš imu pykti. Jei kas mane sužeidžia ar įskaudina, aš įsileidžiu skausmą ir nepamiršiu to visą likusį gyvenimą". Tokia kritiška nuostata sunaikina dėkingumą.
Penktas dalykas būtų nekantrumas. Kai kurie žmonės nedėkoja paprasčiausiai todėl, kad jie nepatenkinti, jog Dievas neveikia taip, kaip jie norėtų, neveikia pagal jų tvarkaraštį, ir jie paprasčiausiai nesulaukia. Manau, pažįstate tokių žmonių. Jie nori atpildo, pasitenkinimo nedelsiant. Jiems sunku laukti. Jie negali pasakyti: „Ačiū Tau, Viešpatie, aš matau Tave veikiantį. Vyksmas lėtas, bet aš matau, kad viskas po truputį keičiasi. Dėkoju Tau už tai ir garbinu Tave". Tarsi suirzę vaikai jie sako: „Dieve, aš noriu šito ir noriu dabar". Jie negali laukti ir nori, kad viskas vyktų jų, o ne Dievo numatytu laiku. Jie nori, kad viskas jų pasaulyje būtų sutvarkyta ir kad tai įvyktų tuoj pat. Jie neturi kantrybės palaukti, negali kantriai dėkoti Dievui už nebaigtą procesą. Jie nori, kad Dievas veiktų ir visi jų tikslai būtų pasiekti jų numatytu laiku.
Išmok dėkoti Dievui už procesą. Žiūrėdamas į savo gyvenimo partnerį, į savo vaikus, ar į dar ką nors, išmok pastebėti nedidelius pokyčius, už kuriuos gali dėkoti Dievui, tikėdamas, kad Jis pasieks savo tikslą. Neskubink įvykių, leisk viskam vykti tobulu Jo numatytu laiku.
Taigi, kas apiplėšia dėkingumą? Abejonės, savanaudiškumas, pasaulietiškumas, kritiška dvasia, nekantrumas... Na ir dar kai kas. Tai: šaltumas, dvasinis šaltumas. Galite tai vadinti apatija, letargo miegu ar kaip kitaip... Vartodamas žodį šaltumas mąstau apie drungną laodikiečių širdį ar apie Efezo bažnyčios apibūdinimą Apreiškimo knygoje, kur sakoma, kad jie paliko savo pirmąją meilę. Krikščioniškame tarnavime trūksta uolumo, trūksta meilės Kristui... Trūksta stropumo studijuojant Raštą, aistros garbinant. Apleidžiama Biblija ir malda. Laikas iššvaistomas gyvenimo tuštybei. Ir taip žmonės tampa tušti. Jie paprasčiausiai tampa abejingi, apatiškos dvasios.
Žmonės puikiai supranta, kad ir daugelį krikščionių yra apėmusi apatija, ir kad tam tikras šaltumas, abejingumas vagia dėkojimą. Žmonės net neieško, už ką galėtų dėkoti. Jie prarado tą artimą bendravimą su Viešpačiu, prarado tą stiprų džiaugsmą, patiriamą studijuojant Jo Žodį. Ir štai pasekmė - jų širdys tapo nedėkingos.
Na ir paskutinis dėkoti trukdantis dalykas yra sukilimas. Tai sakydamas, omenyje turiu tiesų, atvirą, kategorišką sukilimą: „Aš pykstu ant Dievo. Nedėkoju, nes man nepatinka tai, ką Jis daro mano gyvenime. Aš... aš... aš piktas ir nedėkingas. Žinau, kad esu nedėkingas, bet nieko nesiruošiu keisti". Tai atviras sukilimas. Yra taip mąstančių žmonių. Jų gyvenime daug kas ne taip, kaip jie norėtų, ir jie tikslingai nedėkoja, nes tokia jų nuostata - nedėkoti.
Bet kuris iš šių išvardytų septynių dalykų yra didžiulė nuodėmė. Taip žmonės nepaklūsta Dievo įsakymui už viską dėkoti, nepaklūsta Naujojo Testamento nurodymui visados būti dėkingiems už išgelbėjimą, už pergales prieš nuodėmę bei mirtį. Turėtume būti dėkingi už dievišką vadovavimą, už tai, kad Dievas rūpinasi ir atsako į mūsų poreikius. Turėtume būti dėkingi už viltį išvysti šlovę. Turėtume būti dėkingi už gyvybę ir kvėpavimą, dėkingi už dangų, už Dievo gerumą, Jo malonę ir gailestingumą. Turėtume dėkoti už viską. Jei tu nedėkoji, esi sukilęs, šaltas ir abejingas, nekantrus, kritiškas, pasaulietiškas, savanaudis ar abejoji Dievu, tai yra nuodėmė. Už viską dėkokite, - tai Dvasios kupino gyvenimo rezultatas.
Kaip jau sakiau, mes patys savo jėgomis tokie būti negalime. Štai kodėl Dievas darbuojasi įdėdamas į širdį troškimą ir įgalindamas jį įvykdyti (Fil 2, 13). Jis darbuojasi mūsų širdyse, darydamas mus dėkingus ir tai vyksta Dievo Dvasios jėga.
Kas vyksta, kai esame dėkingi? Dievas yra pašlovinamas, o mes - palaiminami. Kai dėkojame, bažnyčia statydinama ir pražuvusieji išgelbstimi. Mūsų dėkojimas daro didžiulį poveikį...
Ko Dievas paklaus Jam priklausančių avių? Jis paklaus, ar jos visada džiaugėsi, visada meldėsi ir ar visada dėkojo. Tai jų dvasinės prievolės, kurias sužadina Šventosios Dvasios, esančios mumyse, jėga. Ir jei mes pasiduodame Dvasiai, Dievas tai įvykdo.
vertė Lina Tamonytė
Nuotr. Rūtos