Tačiau Biblijoje nėra sureikšminamas sunkus darbas ar įspūdingas išsilavinimas, bet pabrėžiama dieviškos išminties svarba. Be išminties, net ir labai gabūs, sumanūs žmonės daro prastus pasirinkimus. Be biblinio pažinimo, be biblinio požiūrio į gyvenimą, žmoniją ir žmogaus prigimtį, net ir protingiausi žmonės gali priimti netinkamus ir neveiksmingus sprendimus. Dievo žodis suteikia mums išminties, kaip įveikti sunkumus, su kuriais susiduriame savo gyvenime. Pažiūrėkime į vieną įvykį, kuris nutiko išmintingai moteriai Abigailei.
Prisiminkime principus
Perskaitykite 1 Samuelio knygos 25 skyrių. Tiek susidūrusi su savo vyro Nabalo neapgalvotais sprendimais, tiek atremdama Dovydo įniršį ir planuojamą kerštą, Abigailė vadovavosi išmintimi. Gebėti susitarti su sudėtingo charakterio žmonėmis - didelis iššūkis. Abigailės istorija parodo mums, kaip svarbu ieškoti Dievo išminties ir mokytis ja vadovautis tarpusavio santykiuose.
Reikia pripažinti, jog susidūrę su sunkumais mes labiau linkę pasikliauti žmogaus, o ne Dievo išmintimi. Pirmas instinktyvus žingsnis, iškilus problemai - paskambinti draugui ir paklausti jo patarimo, paieškoti informacijos internete ar galbūt susirasti tos srities žinovą. Nors visi išvardinti būdai yra tinkami, norint įgyti žinių, mums reikia suvokti, kad Viešpats yra vienintelis tikrosios išminties šaltinis. Mes galime ieškoti, rinkti informaciją, bet, prieš priimdami sprendimą, turėtume viską permąstyti Šventojo Rašto šviesoje. Dievo išmintis gali padėti mums gyventi, pateikti praktiškų patarimų. Jo Žodis tikrai parodys mums išeitį, kai susidūrus su rimtomis bėdomis mums reikės Viešpaties pagalbos.
Kas tarp jūsų išmintingas ar sumanus? Teparodo geru elgesiu savo darbus su išmintingu romumu. Bet jei jūs savo širdyje puoselėjate kartų pavydą ar savanaudiškumą, tuomet nesigirkite ir nemeluokite tiesai. Tai nėra išmintis, nužengusi iš aukštybių, bet žemiška, sielinė ir demoniška. Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten netvarka bei įvairūs pikti darbai. Bet išmintis, kilusi iš aukštybių, pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, švelni, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, bešališka ir neveidmainiška. O teisumo vaisius su ramybe sėjamas tų, kurie neša ramybę (Jok 3, 13-18).
Kaip apibūdinama išmintis, kilusi iš aukštybių? Ir kaip apibūdinama išmintis, kuri nėra kilusi iš aukštybių? Ar jūsų nenustebino, kad kalbėdamas apie išmintį, kuri nėra kilusi iš aukštybių, Jokūbas apibūdina ją kaip žemišką, sielinę ir demonišką? Kodėl?
Nes mano mintys yra ne jūsų mintys ir mano keliai - ne jūsų keliai, - sako Viešpats. - Nes kiek dangūs yra aukščiau už žemę, tiek mano keliai aukštesni už jūsų kelius ir mano mintys - už jūsų mintis (Iz 55, 8-9).
Išmintis mūsų kasdieniame gyvenime
Perskaitykime Patarlių knygos 2 skyriaus 1-9 eilutes ir pabandykime išryškinti žodį Dievas, visus šio žodžio sinonimus ir jį atitinkančius įvardžius. Taip pat paryškinsime 1-5 eilutėse esančius veiksmažodžius.
1. „Mano sūnau, jei priimsi mano žodžius ir paslėpsi širdyje mano įsakymus,
2. jei tavo ausis atidžiai klausysis išminties ir širdis sieks supratimo,
3. jei šauksiesi pažinimo ir pakelsi balsą, prašydamas supratimo,
4. jei sieksi jo lyg sidabro ir ieškosi lyg paslėptų lobių,
5. tada tu suprasi Viešpaties baimę ir rasi Dievo pažinimą.
6. Nes Viešpats teikia išmintį, iš Jo burnos ateina pažinimas ir supratimas.
7. Jis laiko sveiką išmintį teisiesiems, Jis yra skydas doru keliu einantiems.
8. Jis saugo teisingumo takus ir sergi šventųjų kelius.
9. Tada tu suprasi teisumą, teisingumą ir bešališkumą bei kiekvieną gerą taką" (Pat 2, 1-9).
Kas yra išminties šaltinis? Ar daug pastangų reikalaujama, norint įgyti išminties (1-5 eilutės)? Kokių rezultatų sulauksi radęs Dievo išmintį (9 eilutė)? Ar vadovaujantis šia ištrauka galima teigti, jog įmanoma būti nepaprastai išsilavinusiam, išsimokslinusiam, tačiau neišmintingam? Pabandykime atsakyti sau į šiuos klausimus, remdamiesi Patarlių knygos 2 skyriuje išvardintais argumentais.
Išmintis tapus tėvais
Kai aš tapau mama, norėjau viską daryti teisingai. Prisipirkau daugybę knygų, kurių autoriai yra itin kompetentingi specialistai tėvystės klausimais. Atidžiai studijuodama surinktą medžiagą, išsikėliau sau tikslą - tvirtai laikytis visų nurodymų, tuomet mūsų šeima turėtų gyventi „ilgai ir laimingai". Tačiau gana greitai aš atradau vieną dalyką - pastebėjau, jog autoriai nesutaria dėl to, kaip būti nepriekaištingais tėvais, vadinasi, visi tie patarimai, pamokymai, kuriuos aš laikiau nepajudinamu, tvirtu tobulos tėvystės pagrindu, buvo iš esmės prieštaringi, painūs ir nesuderinami. Likau giliai nustebinta, nors, tiesą sakant, stebėtis tikrai nereikėjo!
Kadangi aš dirbu mokytoja, kartais tenka dalyvauti seminaruose, kurių tema susijusi su disciplina, drausmingumu ir mus supančia aplinka. Taigi, su pasaulietišku požiūriu į žmogaus prigimtį, aš jau buvau susipažinusi. Kartą dalyvavau seminare, kuriame lektorė paprašė mūsų visoje klasės patalpoje išdėlioti dideles lenteles su skirtingais dėstomų dalykų ar užsiėmimų pavadinimais. Mūsų užduotis buvo - leisti mokiniams patiems laisvai pasirinkti, kuo jie norėtų užsiimti ir kada jie norėtų tai daryti. (Seminaras buvo skirtas vidurinių mokyklų mokytojams, ne pradinių ar ikimokyklinio ugdymo mokyklėlių pedagogams). „O jei mokinys taip ir pasiliks tik prie vieno pasirinkto dalyko ir niekuomet nežengs žingsnio prie tų dalykų, kurie jam nepatinka?" - paklausėme mes. Lektorė, vedusi seminarą, čia neįžvelgė jokios problemos. Galime daryti išvadą, jog ir savo vaiko ji niekuomet nedrausmino, o tiesiog, nurodžiusi galimus pasirinkimus, leisdavo jam nuspręsti pačiam. Aš supratau, jog visa jos sistema ir filosofija buvo paremta tikėjimu, kad žmonės (ypač vaikai) iš esmės yra geri. Sukūrus tinkamą aplinką ir kūrybiškai vedant mokymo užsiėmimus, vaikai būtinai pasirinks tai, kas teisinga. Tačiau jos požiūris į žmogų ir jo prigimtį tikrai nebuvo biblinis. Nors toks mokymo stilius ir užsiėmimai skatino kūrybiškumą ir savarankiškumą, tačiau visas planas buvo pagrįstas klaidingomis prielaidomis.
Biblija moko, kad mūsų prigimtis yra nuodėminga. Mes jau gimstame turėdami polinkį nusidėti. Mūsų, tėvų, pareiga ir darbas - mylėti savo vaikus, juos drausminti ir mokyti tiesos. Kaip skaitėme Jokūbo laiške, išmintis, kuri yra žemiška, sielinė ir demoniška, nėra kilusi iš aukštybių. Kai išgirsite ar perskaitysite dar vieną patarimą tėvystės klausimais, būtinai patikrinkime, ar jis neprieštarauja Dievo žodžiui, ar jis iš tiesų yra išmintingas, biblinis patarimas. Mes, mamos ir tėčiai, turėtume siekti Dievo išminties ir nesivadovauti pasaulio išmintimi.
Patarlių knyga yra labai puiki knyga, norintiems surasti Dievo išmintį, teikiančią gyvenimiškus, praktiškus patarimus. Šioje knygoje kalbama apie pačias įvairiausias situacijas, su kokiomis tik galime susidurti. Kai savo gyvenime susiduriu su dideliais sunkumais, kai, atrodo, neįmanoma rasti išeities, skaitau Patarlių knygą ir ieškau eilučių, kurios būtų susijusios su mano situacija. Dievas kalba per savo žodį, Jis parodo man tinkamą kryptį ir suteikia išminties.
Patarlių knygoje yra 31 skyrius, todėl galime skaityti po vieną skyrių kas dieną visą mėnesį. Te mūsų mintis ir širdį pripildo Dievo žodis, kad būtume išmintingi ir įžvalgūs.
Laikykimės Jo rankos
Kreipdamasi į Dovydą, Abigailė supažindina mus su savo teologija. Visų pirma, ji pasakė Dovydui, jog tai Viešpats sulaikė jį, kad šis nenusikalstų, praliedamas kraują ir keršydamas savo ranka (1 Sam 25, 26). Po to Abigailė nuramino Dovydą, teigdama, jog Viešpats pastatys Dovydui tvirtus namus (28 eil.). Ji vaizdingais žodžiais nupasakojo, kaip Viešpats rūpinosi Dovydu iki šiol ir rūpinsis toliau (29 eil.). Ir visų svarbiausia - Abigailė priminė Dovydui, kad Viešpats išpildys viską, ką Jis pažadėjo, ir padarys Dovydą Izraelio valdovu (30 eil.).
Paskubomis rinkdama maistą ir ruošdamasi sutikti Dovydą, Abigailė tikrai neturėjo laiko atnaujinti savo teologinių žinių ar gilinti bendravimą su Dievu. Ji maldavo Dovydo, nes tvirtai tikėjo Dievo aukščiausiąja valdžia ir Jo ištikimybe: Dovydui tikrai nereikia visko perimti į savo rankas, nes Dievas yra Tas, kuris atstatys jo namus, apsaugos jo gyvybę ir ištesės jam duotus pažadus. Viešpats yra Tas, kuris padarys Dovydą Izraelio valdovu.
Kaip dažnai mes perimam viską į savo rankas, kai tuo metu turėtume pasitikėti Viešpačiu ir leisti Jam veikti, daryti tai, ką Jis yra numatęs? Kaip dažnai mes patys imamės spręsti problemas, kai manome, kad Dievas iki mūsų nurodyto termino nesuspėjo to padaryti?
Abigailė taip pat darė tam tikrus veiksmus, bet ji žinojo, kad viskas yra Viešpaties rankose.
Viešpats nepasikeitė. Jis vis dar yra Tas, kuris ištesi duotus pažadus. Jis viską kontroliuoja. Jis mus įtvirtina ir apsaugo. Taip, kaip Viešpats ištesėjo savo pažadą Dovydui, ir Dovydas tapo Izraelio valdovu, taip Dievas ištesės ir mums, tikintiesiems, duotus pažadus.
vertė Jurgita Ratautienė
Nuotr. Ievos Rutės