Ieškoti Viešpaties ir Jį pažinti yra malonus ir džiuginantis, o ne niūrus ir nuobodus užsiėmimas.
Nuodėmė ir ligos iškreipia supratimą apie Dievo valią ir drumsčia nuostabios Jo artumo muzikos skambėjimą, kur visa yra džiaugsmas, ir džiaugsmas yra visa.
Tas, kuris nepatyrė šio džiaugsmo, nepažįsta Dievo. Jis yra pasekėjas, bet ne Jo turtų valdytojas, ir neturėtų pasitenkinti tokia savo padėtimi, bet turėtų veržtis į priekį!
Dažnai mane klaidindavo ir trikdydavo kai kurių religingų žmonių požiūris - jie, atrodo, tikėjo, kad sekti Kristumi yra liūdna, niūru, sunku. Dažnai ir susirinkimų metu girdėdavau, kad sekdami Juo turėsime atsisakyti visko, kas šviesu ir linksma, visko, kas žavi.
Nejaugi Viešpatyje nėra nieko, kas žavėtų ir viliotų, kas būtų malonu ir ryšku? Ir negi, jei norime sekti Juo, Jis pareikalaus atsisakyti visko, kas malonu ir patrauklu? Tai visada mane baugino... Vien pagalvojus apie tai, mano širdis užsiverdavo. Iš tikrųjų mano vargšei širdžiai ir mano protui atrodė, kad nėra jokios vilties, kad viskas tik blogės ir blogės!
Kiek man teko matyti paveikslų (ypač neseniai tapytų), kuriuose vaizduojamas Kristaus nukryžiavimas ar Kryžiaus kelias, visuose palaimintas Kristaus veidas yra niūrus ir nusiminęs. Bet aš esu įsitikinęs, kad tai - toli nuo tiesos. Taip, tobula meilė pažįsta agoniją, bet ne nusiminimą. Jis išgyveno agoniją pakilęs virš nusiminimo, nes nepaprastai mus mylėjo.Kalbėti apie auką, kalbant apie sekimą Kristumi, manau, yra kvaila ir pavojinga. Nes kaip mes drįstame sakyti, kad tai yra auka, kai, atsisakę savo kvailų troškimų, mes atrandame Dievą? Ir atradę Dievą, sekdami Kristumi, mes laimime tiek daug (net ir šiame pasaulyje, nekalbant apie tai, kas mūsų laukia būsimajame), kad tie, kurie tai įgyja, niekada nesiliauja stebėtis ir žavėtis viso to platybe.
Štai kur yra tikra tiesa: jei mes neturime Jo, mes neturime nieko, ir esame niekas, palyginus su tuo, kas mes esame ir ką turime, kai turime Jį.
Anksčiau nepaprastai mane kankino tas nusiminimas, kuris užplūsdavo, kai girdėdavau pamokslaujant apie savęs aukojimą (kas iš tiesų visai nėra auka). Tai buvo didelė kliūtis man, trukdžiusi pamatyti tiesą. Aš buvau paprastas Dievo kūrinys, ant kurio pečių uždėjo sunkią naštą.
Laikui bėgant, po truputį pradėjau mokytis tiesiai iš Viešpaties. Aš pažinau Jį tokį, koks Jis yra, ir niekaip negalėjau suderinti mokymo apie sunkų ir niūrų sekimą Juo ir Viešpaties, kokį pažinau, charakterio - Jo geranoriškumo ir ramybės. Per daug dažnai girdėjau kalbant, kad sekimas Kristumi yra našta. „Imk savo kryžių! Imk savo kryžių!" - šaukė jie. Tačiau Viešpaties man pasakytus žodžius lydėjo džiaugsmas. Jis kvietė: „Ateik pas mane! Ateik pas mane, nes Aš tave myliu!"
Galvojau, kad esu bailys ir nusidėjėlis, nes man nepatiko ši sunki našta, bet vieną dieną Jeremijo pranašystėje perskaičiau: Bet jei pranašas, kunigas ar kitas žmogus sakytų: ‘Viešpaties našta', - tai Aš nubausiu jį ir jo namus. <...> Bet kadangi jūs sakote: ‘Viešpaties našta', nors Aš įsakiau nesakyti: ‘Viešpaties našta', Aš visiškai pamiršiu jus ir apleisiu jus <...>, ir pašalinsiu iš savo akivaizdos (Jer 23, 34. 38-39).
Taip, Jėzus sakė: Ateik, paimk kryžių ir sek paskui mane (Mk 10, 21), bet kas paklūsta šiam įsakymui, tam Jėzus parodys, kad imti kryžių ir sekti Juo nėra našta, bet išlaisvinimas, tikrasis gyvenimas, išsigelbėjimas, nepaprastas džiaugsmas ir meilės vainikas.
Pasaulis galvoja, kad būti linksmam ir laimingam reiškia juoktis, kikenti ar leisti kitokius keistus garsus, bet aš kalbu ne apie tai. Kristaus džiaugsmas yra rami, nuostabi ir nenusakoma pilnatvė, tobulas pasitenkinimas, kai patenkinta ir širdis, ir siela, ir protas, ir kūnas.
Yra parašyta: Kas myli sidabrą, niekad nepasitenkins sidabru; kas myli turtus, nepasitenkins tuo, ką turi (Ekl 5, 9). Kodėl? Todėl, kad bus patenkinti tik tie, kurie rado Kristaus „auksą". Čia nekalbama, kad sekdami Juo mes išvengsime gyvenime pasitaikančių nepatogumų, liūdesio ar ligų, tačiau, kai tai ateis, mes pakilsime virš savo vargų ir būsime perkelti į nenusakomą Jo ramybę.
Kai tavo širdis nuliūdusi, panaudok tą liūdesį, kad geriau suprastum Jėzaus, kuris buvo toks pats kaip ir mes tremtinys, skausmą. Kuo labiau siela iš tiesų sužadinta ir sujaudinta, tuo labiau ji jausis lyg būdama tremtyje. Ir tai yra mūsų kryžius. Liūdesį įveikti padės mintis, kad drąsiai įveikę tremties nelaimes, mes šypsodamiesi susitiksime su savo Mylimuoju. Jis negali atsispirti tos besišypsančios sielos drąsai ir meilei, todėl labai greitai Jis atsiųs jai džiaugsmą, ir liūdesys pasitrauks.
Iš žrn. „SpiritLed Woman" (2001 m. spalis/lapkritis)
vertė Žaneta Lazauskaitė
